Statistika bėgimo pasaulyje kartojasi kasmet. Rugsėjį parkuose pilna. Lapkritį — perpus mažiau. Sausį lieka tie patys keli.
Ir beveik niekas nemeta dėl to, kad šalta. Meta dėl to, kad nepatogu — o tai visai kitas dalykas ir gerokai lengviau ištaisomas.
Pirmos dešimt minučių yra melas
Taisyklė, kurią žino kiekvienas patyręs bėgikas: išeidamas turi jaustis truputį per šaltai.
Priežastis fiziologinė. Po dešimties minučių kūnas pakelia savo temperatūrą maždaug dviem laipsniais, ir tai, kas prie durų atrodė patogu, tampa per šilta. O per šilta žiemą yra blogiau nei per šalta, nes atsiranda prakaitas, kuris paskui atvėsta.
Praktinė taisyklė — renkis taip, tarsi lauke būtų aštuoniais ar dešimčia laipsnių šilčiau, nei rodo termometras.
Kojos: zona, apie kurią galvojama mažiausiai
Bėgikai daug galvoja apie striukę ir beveik negalvoja apie tai, kas žemiau juosmens. O būtent ten yra didžiausi raumenys, kurie gamina daugiausia šilumos ir daugiausia prakaito.
Rudenį ir žiemą sportinės kelnės turi išspręsti tris problemas vienu metu: nepraleisti vėjo iš priekio, išleisti drėgmę iš vidaus ir netrukdyti judesiui. Šie trys reikalavimai vienas kitam prieštarauja, ir būtent todėl paprastos medvilninės treningos šaltuoju metu neveikia — jos išsprendžia nulį iš trijų.
Vėjas: skaičius, kurio nerodo termometras
Nulis laipsnių be vėjo ir nulis su dešimties metrų per sekundę vėju yra du skirtingi orai. Antruoju atveju odos jaučiama temperatūra artėja prie minus aštuonių.
Todėl svarbiausia savybė žiemą dažnai yra ne šiluma, o vėjo barjeras priekinėje pusėje. Kai kurie modeliai tai sprendžia asimetriškai: priekis tankesnis, nugara kvėpuojanti.
Tai skamba kaip smulkmena, o skirtumas jaučiamas nuo pirmo kilometro prieš vėją.
Kada reikia dviejų sluoksnių
Iki maždaug penkių laipsnių daugumai žmonių užtenka vieno sluoksnio. Nuo penkių iki minus penkių — priklauso nuo vėjo ir nuo tempo.
Žemiau minus penkių jau reikia dviejų: plono prigludusio apačioje ir vėją stabdančio viršuje. Svarbu, kad apatinis būtų ne medvilninis — kitaip visa sistema neveikia, kad ir kas būtų viršuje.
Detalės, kurios pasimato po mėnesio
Kišenė su užtrauktuku. Telefonas, iškritęs bėgant, yra vienkartinė, bet brangi pamoka.
Atšvaitai. Lapkritį Lietuvoje bėgama tamsoje — arba septintą ryto, arba šeštą vakaro. Vairuotojas mato ne jus, o tai, kas atspindi jo šviesas.
Ir juosmens sprendimas. Guma, kuri po penkių kilometrų slysta žemyn, sugadina bėgimą efektyviau nei bet koks oras.
Nuo ko pradėti, jei pernai metėte lapkritį
Nuo vieno pakeitimo, o ne nuo viso komplekto. Dažniausiai užtenka pakeisti tai, kas žemiau juosmens, nes viršus jau ir taip būna pakenčiamas.
Ir nuo pirmo išėjimo taisyklės: jei prie durų patogu — grįžk ir nusivilk vieną sluoksnį. Ši viena taisyklė išgelbėja daugiau žiemos sezonų nei bet kokia įranga.
Prakaitas žiemą: problema, kurios nesitikima
Vasarą prakaitas yra diskomfortas. Žiemą jis yra rizika.
Mechanizmas paprastas. Bėgant kūnas prakaituoja net esant minus penkiems. Jei drėgmė lieka audinyje, ji pradeda garuoti tada, kai sustojate — o sustojate tada, kai jau nebejudate ir šilumos nebegaminate. Todėl šalčiausia tampa ne bėgant, o pirmas penkias minutes po.
Sprendimas dvejopas. Audinys, kuris drėgmę išveda, o ne laiko. Ir įprotis persirengti iš karto, o ne stovėti kieme kalbantis dešimt minučių.
Kiek jų reikia sezonui
Dviejų porų pakanka trims treniruotėms per savaitę. Vienos — ne, nes jos nespėja išdžiūti, o šlapias daiktas šaltuoju metu džiūsta lėčiau.
Trijų reikia tik tada, kai bėgama beveik kasdien arba kai skalbiama kartą per savaitę.
Tai retas atvejis sporte, kai teisingas atsakymas yra mažesnis, nei siūlo instinktas.