„Vo kūr tu bruzdi?” — paklausė kaimynas, ir vilnietis svečias tik gūžtelėjo pečiais. Jis suprato kiekvieną žodį atskirai, bet visas sakinys jam skambėjo kaip užsienio kalba. Žemaičių tarmė iki šiol išlaiko tokį savitumą, kad net gimtakalbis lietuvis kartais pasijunta pasiklydęs.
Kodėl žemaičiai kalba visai kitaip
Ne visos tarmės vienodai tolimos nuo bendrinės kalbos. Žemaitiškoji atsiskyrė seniai ir išsaugojo garsų bei žodžių, kurių rytų Lietuvoje jau seniai nebeliko. Dėl to daugelis žemaitiškų posakių atrodo ne kaip iškraipymas, o kaip visai atskira sistema su savo logika.
Kalbininkai net juokauja, kad žemaitiškai reikia mokytis beveik kaip antros kalbos. Ir tame yra tiesos — akcentas, intonacija ir žodynas skiriasi tiek, kad greitos šnekos iš pirmo karto nepagausi.
Dešimt žodžių, kurie glumina svečius
Pradėkim nuo paprasto: kruopis — tai žemaitiškas žvirblis, o ne kokia kruopa. Bruzdėti reiškia knibždėti, judėti, ką nors veikti aplink. Vaškarōti — tai lakstyti be tikslo, dūkti. Jau čia daug kas pasiklysta.
Toliau — ryžē, kuo žemaičiai vadina kiaulę, nors likusioje Lietuvoje tai skamba visai kitaip. Kūlis pas juos yra akmuo, o ne ryšulys šiaudų. Bltypa — tai plikšė, blynas, priklausomai nuo apylinkės.
Yra ir tokių, kurie nustebina emocine spalva. Cīpsėti reiškia tyliai verkšlenti ar cypti, žioplinėti — dairytis pravėrus burną, o kekšlioti apylinkėse gali reikšti tiesiog kraipytis be reikalo. Ir dešimtas, mėgstamiausias — ėdrus, kuris apibūdina ne godų, o labai gerai augantį, sveiką gyvulį ar augalą.
Ar tarmė išnyks
Kai kas pranašauja, kad tarmės tirpsta ir netrukus liks tik knygose. Tačiau Žemaitijoje vaizdas kitoks: jaunimas rašo žemaitiškai socialiniuose tinkluose, kuria memus, dainuoja. Tarmė persikėlė iš kaimo virtuvės į telefono ekraną ir ten jaučiasi puikiai.
Būtent dėl to žemaitiški žodžiai neišnyksta — jie tiesiog keičia terpę. Vietoj to, kad gėdytųsi akcento, nauja karta iš jo daro tapatybės ženklą, kuriuo didžiuojasi.
Jei norite išbandyti patys, pradėkite nuo vieno žodžio per savaitę. Įterpkite „bruzdėti” į pokalbį su žemaičiu ir stebėkite reakciją — greičiausiai išgirsite dar penkis naujus, apie kuriuos niekada nebuvote girdėję. O tada jau nebus kelio atgal.