Įsivaizduokite žirgą, ant kurio nugaros į mūšius jojo dar Lietuvos didieji kunigaikščiai. Žemaitukai — tai sena vietinė veislė, kuri lydėjo šio krašto žmones ne vieną šimtmetį. Dvidešimtame amžiuje ji vos neišnyko visiškai, ir tik nedidelės entuziastų pastangos ją išgelbėjo.
Kuo ypatingi žemaitukai
Žemaitukai nedideli, bet nepaprastai stiprūs ir ištvermingi. Jie atlaiko šaltį, prastą pašarą ir sunkų darbą ten, kur didesnės veislės pasiduotų. Būtent dėl to jie buvo nepakeičiami tiek lauko darbuose, tiek karo žygiuose.
Charakteriu šie žirgai ramūs ir protingi, greitai prisiriša prie žmogaus. Jų kojos tvirtos, o sveikata gera, tad amžius jie gyvena ilgą. Tai veislė, sukurta ne parodoms, o realiam, atšiauriam gyvenimui.
Istorija, siekianti viduramžius
Žemaitukai minimi jau senuose šaltiniuose kaip lietuvių karių žirgai. Manoma, kad būtent tokie gyvūliai nešė raitelius per platybes ir dalyvavo garsiuosiuose to meto mūšiuose. Veislė formavosi šimtmečiais, prisitaikydama prie krašto sąlygų.
Ilgą laiką kiekvienas žemaičių ūkis turėjo bent vieną tokį žirgą. Jie ardavo, veždavo, tarnaudavo šeimai kartų kartomis. Žemaitukas buvo ne prabanga, o būtinas gyvenimo dalyvis.
Kodėl veislė atsidūrė ant išnykimo ribos
Dvidešimtame amžiuje viską pakeitė mechanizacija. Traktoriai ir mašinos išstūmė arklius iš laukų, o kartu su darbu dingo ir poreikis laikyti senąją veislę. Žemaitukų skaičius krito taip smarkiai, kad liko vos keliasdešimt grynaveislių gyvūlių.
Prie to prisidėjo ir karai bei suirutės, per kurias buvo prarasta daug vertingų žirgų. Dar truputis, ir veislė būtų dingusi amžiams, kaip nutiko daugybei kitų vietinių gyvūlių visame pasaulyje.
Kaip juos gelbsti šiandien
Laimei, atsirado žmonių, kurie suprato, ką prarastume. Veisėjai ir entuziastai ėmėsi atkurti bandą, kruopščiai saugodami kiekvieną grynaveislį gyvūną. Šiandien žemaitukų vėl daugėja, nors veislė tebelaikoma reta ir saugotina.
Susitikti su jais galima kai kuriuose Žemaitijos ūkiuose ir žirgynuose, kur rengiami pažintiniai apsilankymai. Jei kada turėsite progą paglostyti žemaituką, prisiminkite, kad liečiate gyvą istorijos gabalėlį, kuris vos neišnyko iš žemės paviršiaus.