Kai visa krikščioniškoji Europa jau kelis šimtmečius meldėsi bažnyčiose, Žemaitijoje dar degė šventosios ugnys ir buvo garbinami senieji dievai. Oficialiai kraštas pakrikštytas tik 1413 metais — tai vienas vėliausių krikštų visame žemyne. Ši data iki šiol stebina istorikus ir keliautojus.
Kodėl krikštas užtruko taip ilgai
Priežastis buvo ir geografinė, ir politinė. Žemaitija ilgą laiką liko tarsi buferis tarp Lietuvos ir kryžiuočių ordino, o jos gyventojai atkakliai gynė ne tik žemę, bet ir tikėjimą. Krikštas jiems dažnai reiškė ne dvasinį pasirinkimą, o svetimos jėgos primetimą.
Prie to prisidėjo ir tankūs miškai bei pelkės, dėl kurių kraštas buvo sunkiai pasiekiamas. Misionieriai čia keliavo nenoriai, o vietiniai neskubėjo priimti to, kas atėjo kartu su priešo kalaviju.
Kokius dievus garbino žemaičiai
Senieji baltai turėjo išplėtotą dievų sistemą, kurioje persipynė gamta ir kasdienybė. Perkūnas valdė griaustinį ir teisingumą, Žemyna buvo žemės ir derlingumo deivė, o namų židinį saugojo mažesnės dvasios. Kiekvienas ąžuolas, akmuo ar šaltinis galėjo turėti savo šventumą.
Šventvietėse buvo laikoma amžinoji ugnis, kurią prižiūrėdavo žyniai. Žmonės aukodavo derliaus dalį, melsdavosi po šventaisiais medžiais ir laikydavosi ritualų, susietų su metų ratu ir gamtos ciklais.
Ką apie tai sako istorikai
Istorikas Edvardas Gudavičius yra pabrėžęs, kad Žemaitijos krikštas buvo ne tiek religinis, kiek politinis įvykis, susijęs su Žalgirio mūšio pasekmėmis. Būtent laimėjus prieš ordiną atsivėrė galimybė krikštyti kraštą savomis, o ne priešo rankomis.
Tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad senieji papročiai neišnyko iš karto po krikšto. Dar ilgus šimtmečius kaimuose gyvavo pusiau pagoniškos tradicijos, susipynusios su krikščionybe, ir kai kurių jų atgarsiai jaučiami net dabar.
Pagonybės pėdsakai šiandien
Nueikite į bet kurį Žemaitijos kaimo kapinaitę ar senąją šventvietę, ir pajusite, kad praeitis čia niekur nedingo. Kryžiai, koplytstulpiai ir akmenys su iškaltais ženklais jungia du pasaulius — senąjį ir naująjį.
Šiandien kraštas savo pagoniška praeitimi didžiuojasi. Rengiamos Rasos šventės, atgaivinami senieji papročiai, o žmonės vis dažniau ieško savo šaknų giliau nei bažnyčios metrikuose. Paskutinis pagoniškas Europos kampelis, atrodo, savo istorijos gėdytis tikrai neketina.