JUOZAPAS OLEŠKEVIČIUS (Józef Oleszkiewicz)
Dailininkas, tapytojas. Gimė 1777 m. Šiluvos parapijoje (Raseinių r.). Mirė 1830 m. spalio 5 d. Peterburge.
Kilęs iš neturtingos bajorų šeimos; tėvas buvo muzikantas. Mokyklą lankė Vilniuje, ten, padedamas Onos Radvilaitės Mostovskienės, 1797 m. pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Iš pradžių studijavo anatomiją ir fiziologiją, vėliau 1798–1802 m. piešimą ir tapybą pas Pranciškų Smuglevičių ir Joną Rustemą. Uždarbiavo piešimo pamokomis, kopijavo paveikslus jam palankios magnatų Prozorų šeimos galerijoje, bandė jėgas kurdamas dideles savarankiškas kompozicijas. 1801 m. į gabų jaunuolį dėmesį atkreipė Aleksandras Chodkevičius: iš pradžių pasikvietė jį į savo Pekalovo dvarą Voluinėje, o vėliau savo lėšomis išsiuntė toliau studijuoti į užsienį. 1803 m. Oleškevičius per Dresdeną atvyko į Paryžių, kur studijavo Aukštojoje dailės mokykloje (École des Beaux Arts) pas Žaną Simoną Bertelemį (Jean Simon Berthelemey) ir pirmiausia pas Žaką Lui Davidą (Jacques Louis David). Į gimtąjį kraštą grįžo 1806 m., kurį laiką gyveno pas savo globėją Pekalove, taip pat tapė kituose Voluinės dvaruose. 1809 m. sukėlė visuotinį susidomėjimą Vilniuje parodęs Chodkevičiui nutapytą didelį istorinį paveikslą „Jono Karolio Chodkevičiaus atsisveikinimas su žmona Ona Ostrogaite išvykstant į Chotino mūšį 1621 m.“ J. Olešekvičius kūrė portretus, garsiausi jų – Adomo Čartoriskio ir Martyno Počobuto atvaizdai, kuriuos kartu su minėtu didžiuliu paveikslu dailininkas nutapė, norėdamas  po P. Smuglevičiaus mirties užimti Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros profesoriaus vietą.
Ryškus šio laikotarpio kūrinys – „Antiochas ir Stratonikė“ (1810), traktuotas kaip lokaliomis, abstrahuotomis spalvomis nuspalvintas reljefas. Savo formatu, tema ir plastine išraiška tai pats ryškiausias davidiškojo neoklasicizmo tapybos pavyzdys Lietuvoje. Dailininko kūryboje absoliutizuotas piešinio ir statiškos kompozicijos vaidmuo, o spalva yra tik kaip reljefiškai traktuotų formų užpildas.
Nepavykus gauti profesoriaus vietos, dailininkas išvyko į Peterburgą, kur už paveikslą „Carienė Marija Fiodorovna globoja ir rūpinasi vargšais“ gavo Peterburgo dailės akademijos akademiko titulą. Peterburge J. Oleškevičius išsyk susilaukė didelio pasisekimo, visų pirma kaip madingas, gausiai užsakymų gaunantis portretistas. Ir čia tapė religinės, istorinės-alegorinės tematikos paveikslus. Bendravo su A. Orlovskiu, pianiste Marija Šimanovska (Szymanowska), A. Mickevičiumi, dalyvavo masonų ložės veikloje. Sukūrė Aleksandro Lvovo (1823), M. Šimanovskos (1827), A. Mickevičiaus (1828) portretus. Juose ryškus klasicistinio portreto schematizmas – komponavimo į paveikslo plokštumą maniera, ženklų, žyminčių portretuojamojo kilmę ir darbus, pasirinkimas.
Peterburgo lenkų kolonijoje J. Oleškevičius buvo iškili asmenybė ne tik kaip tapytojas. Jis užėmė išskirtinę vietą masonijoje, turėjo ordino hierarchijoje aukščiausią laipsnį: nuo 1820 m. – didysis Peterburgo „Baltojo erelio“ ložės magistras, taip pat Vilniaus masonų ložės „Gerasis ganytojas“ ir Gardino „Žmonijos bičiuliai“ garbės narys. Amžininkų minimas kaip nepaprasto kuklumo, gerumo ir dosnumo žmogus, buvo žinomas dėl savo „dorybių, gilaus išsimokslinimo ir mistinių pranašysčių“. Buvo mistikas ir teosofas, visuose gyvenimo atvejuose įžvelgė nuolatinį Dievo buvimą, tikėjo Dievo Apvaizda, išpažino teoriją apie apvalančią „mistinę kančių reikšmę“, apie paslaptingą dvasios pasaulį. Jo pažiūros ir charizmatinė asmenybė visiems darė dielį įspūdį, nes „viskas, kas jame ir aplink jį kada nors matėsi, rodos, bylojo, kad, be savo pašaukimo ir atsidavimo menui, šis žmogus turėjo dar ir kitą misiją“. Taip pat neabejotina J. Oleškevičiaus įtaka A. Mickevičiui, kuris po poros metų jam skyrė eilėraščius „Vėlinių“ III dalyje.
Juozapo Pliaterio portreto (1830) statišką, griežtą paveikslo kompoziciją pagyvina subtilus šviesos ir šešėlių žaismas, kuris minkštai modeliuoja rankas ir kiek idealizuotus portretuojamojo veido bruožus. Pleškevičiaus kūryba atspindi sąsajas su prancūzų klasicizmo daile. Jo paveikslai, kuriems būdinga uždara statiška kompozicija, piešinio pirmumas prieš spalvą, glotni tapybos faktūra ir kruopštus išbaigtumas, kartais dvelkia romantine dvasia.
 
Tekstas parengtas 2006-02-27 pagal parodos katalogo „Vilniaus klasicizmas“ (V., 2000, p. 334) informaciją
ir pagal „Lietuvos dailės istoriją“ (V., 2002, p. 176, 178)
 
Bibliografija:
SAP, t. 6, 1998 (J. Białynicka-Birula).
 
Literatūra:
P. Galaunė, Tapytojas Juozas Oleškevičius, Kaunas, 1927.
S. Morawski, W Peterbuku 1827–1838, Poznań, [1927].