Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ROMUALDAS LANKAUSKAS: "ŽODŽIO MENAS YRA VIENAS IŠ SUNKIAUSIŲ". INTERVIU

– Kaip atėjote į literatūrą Jūs? Ką galėtumėte vadinti savo krikštatėviais literatūroje?
– Maniau, kad jau niekam nesu reikalingas ir įdomus, bet štai ėmė ir prisiminė mane „Žemaičių žemės “ redakcija. Net keista, nes kas dabar Lietuvoje, kurią užplūdo bulvarinė spauda ir visoks vulgarus skaitalas, domisi rašytoju, jo likimu, kūryba? Spauda pilna rašinių apie pilkus, nedidelio protelio ir išsilavinimo politikierius, pretenduojančius į tautos didžiavyrius, ponus valdininkus, su jais susijusius skandalus, pusplikes arba plikas mergas, estrados, kitaip tariant, pačios prasčiausios masinės kultūros „žvaigždes”…
O rašytojas nėra žvaigždė ir nenori ja būti. Jis taip pat nėra besimaivantis, garsiai rėkiantis kvailys. Rašytojas daug geriau už kitus mato, kokia velniava aplinkui, kaip degraduoja moralė, padorumas, žmogiškas orumas, kaip įsigali nežabotas godumas, materialinių gėrybių, brutalios jėgos ir įvairių absurdiškų dalykų kultas, be atsakomybės piktnaudžiaujant laisve.
Bet jo balso niekas nebesiklauso, nes to žmogaus piniginė labai plona. Jis juk nėra „naujasis lietuvis”. Už kūrybą jam nebemokama. Jis faktiškai yra atliekamas žmogus. Keistuolis, stovintis tyrlaukiuose ir kartais sušunkantis iš nevilties, tuštybės mugės dalyvių taip ir liekantis neišgirstas … Tauta myli ir garbina krepšininkus, jie laimi rungtynes, sportas miniai aukščiau kultūros, vadinasi, ir be literatūros galima puikiai apsieiti.
Mano kelias į literatūrą? Tikriausiai jį reikėtų vadinti tiesiu, nors paauglystės metais svajojau tapti dailininku. Tačiau kiek vėliau, bebaigiant Plungėje vidurinę mokyklą, buvau literatūros apžavėtas ir nuo to laiko su ja nebesiskyriau. Prie rajono laikraščio redakcijos veikė literatų būrelis, kuriam priklausiau. Tame laikraštyje išspausdinau ir pirmąjį savo gana apgailėtiną prozos kūrinėlį. Tada man buvo septyniolika metų…
Bet literatūros mokytojas P. Rupinskas, paskutinėje klasėje skaitydamas mano rašinius, išpranašavo man rašytojo ateitį. Taip ir atsitiko.
Deja, tas kelias į literatūrą, prasidėjęs dar tebesiautėjant baisiam stalinizmui, buvo labai vargingas. Teko įveikti galybę įvairiausių kliūčių nuolat jaučiant cenzūros leteną ir kasdien grumiantis su nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tik begalinis užsispyrimas galėjo man padėti nepalūžti žengiant į priekį per vilkduobes, kai 1962-1963 metais buvau aršiai puolamas už pacifizmą, „vakarietiškas įtakas” ir „šviesaus tarybinio gyvenimo juodinimą”. Žinoma, pradėjęs rašyti pirmiausia susidūriau su pašėlusiai keblia kūrinio formos problema: mano savijauta buvo it nebylio, norinčio, bet negalinčio kalbėti. Kaip sakoma, turėjau išmokti valdyti plunksną. Šitas varginantis procesas rašytojui trunka visą gyvenimą.
Žodžio menas yra vienas iš sunkiausių ir sudėtingiausių pasaulyje. Be abejo, jeigu tai tikrai menas, o ne šiaip sau rašinėjimas lengva ranka. Kurti literatūrą – tai kiekvieną dieną iš naujo leistis į alinančią ir sėkmės negarantuojančią avantiūrą, be kurios negali gyventi … Kadangi esi jos apsėstas. Tą konkretų žmogų, paskatinusį ir padrąsinusį mane, anksčiau paminėjau, bet labiausiai skatino puikių rašytojų kūriniai. Jie žavėdavo ir įkvėpdavo, tad ir pats troškau kažką panašaus parašyti. Nestokojau tokių ambicijų. Jų neturint, neverta nė pradėti.
Vienu metu, atsidūręs Vilniaus universitete, smarkiai žavėjausi J. Londonu. Imponavo jo herojų vyriškumas, valia, sugebėjimas išlikti bet kokiose sąlygose. Ypač didelį įspūdį padarė romanas apie rašytojo likimą „Martinas Edenas” („Martynas Idenas”).
1998 m. pasirodė apysakų knyga „Likimo zona”, 1999 m. – romanas „Tik aidas tarp girių”. Pirmoji dar susilaukė poros palankių recenzijų, o antroji knyga visiškai nutylėta. Gal todėl, kad tai kūrinys apie tragiškiausią mūsų istorijos etapą – partizanų kovas. Gal ši tema dabar Lietuvoje nepageidaujama? Tiesą sakant, šiandien įprasta nusisamdyti recenzentą. Aš to nedariau. Matyt, pats kaltas.
Tačiau beveik kasdien, sutikdamas nepažįstamus žmones, maloniai nustembu, sužinojęs, kiek daug skaitytojų turėjau (gal ir tebeturiu?), kaip jiems buvo reikalinga mano kūryba sovietmečiu, kaip palaikė juose nenumaldomą laisvės ilgesį… Keli nauji stamboki kūriniai guli stalčiuje (vienas seniai parašytas), bet nesižeminsiu ir veltui jų neleisiu. Jei nemokės šiokio tokio honoraro, – tegu sau guli. Ko gero, manoma, kad rašytojas yra tas žmogus, už kurio alinantį darbą galima iš viso nemokėti, kad didelė jam laimė vien knygos pasirodymas be jokio atlyginimo.
Dar neleistiniau būtų tikėtis, kad ir kaip dailininkas imčiau ir sužibėčiau, keturiasdešimt su viršum metų kūrybai prie molberto paskyręs. Juk mano parodos (o jų surengiau gana daug, ne vieną ir užsienyje) tesulaukia nuolatinio dailės kritikos nutylėjimo ir ignoravimo. Tuo tartum pasakoma: gali sau tuos paveikslus tapyti, bet akyse geriau mums nesimaišyk. Sovietai nenorėjo tavęs žinoti, į parodas neįsileisdavo, tu mums irgi tuščia vieta. Bet kas galų gale apsijuoks: aš ar tie ponai, ponios ir panelės, kurie paniekinamai numojo ranka į šimtus mano paveikslų? Beje, jau dalis jų senokai atsidūrė užsienio kolekcionierių rinkiniuose, iš tų žmonių sulaukiau ir pagalbos, ir paramos, o tai daugiau ar mažiau padeda išlikti šalyje, kurioje esi lyg ir koks pašalinis, gyvenimo užribio žmogus.
Vėlgi nemenkai kaltas tas nelemtas žemaitiškas charakteris, kada nei iki žemės lankstais, nei prie kokios nors įtakingos klikos prisiplaki. Menininkui prarasti savigarbą – reiškia prarasti savo asmenybės identitetą. Žinoma, būti asmenybe nėra paprasta. Pasigarsinęs politinis ar kitoks apsišaukėlis – dar ne asmenybė, o tiktai besistengiantis ją suvaidinti, kad galėtų kitus mulkinti. Kai kam, beje, tai neblogai sekasi, bent kurį laiką.
Tarp kūrybos žmonių dažnai šmėžuoja labai neįspūdingos figūros su infantilišku ir viskam abejingu mentalitetu. Štai kad ir mano iniciatyva daugiau negu prieš dešimtmetį įsteigtas Lietuvių PEN centras, tapęs tarptautinio PEN klubo nariu, pirmąja laisva, nuo sovietinės valdžios nepriklausoma organizacija dar okupacijos metais, daug nuveikusia tarptautiniuose rašytojų forumuose reikalaujant Lietuvos valstybingumo atstatymo.
Šių metų pradžioje siūliau paskelbti pareiškimą, kad pasmerktume nežabotą ir labai tautai žalingą žiniasklaidos savivaliavimą: televizijos laidas su atviro smurto, sekso, grubiausios prievartos demonstravimu, analogiškus kino filmus, vaizdo kasetes, jų platinimą. Ir ką gi? Nors ne vienas vyresnės kartos literatas ir dabartinis PEN centro prezidentas tam pritarė, prieš šį itin aktualų pasiūlymą pasisakė jaunesnieji, pasitenkinantys vien tuščiais plepalais, ir pareiškimas nebuvo priimtas.
O štai Japonų PEN centras per metus paskelbia daugiau negu dvi dešimtis pareiškimų. Tai rodo, kad jo narių sąmoningumas aukštas, paties centro prestižas, įtaka šalies visuomenės gyvenimui visiškai kitokio masto. Teko būti toje šalyje ir daug kuo ji mane žavėjo.

– Kokios temos paskutiniaisiais metais Jus dažniausiai verčia sėsti prie rašomojo stalo?
– Šiuo metu rašyti labiausiai skatina tos temos, kurios susijusios su tragiška, trapia ir laikina žmogaus egzistencija šioje žemėje, su nesibaigiančia kova prieš melą, neteisingumą, prievartą, prieš tikrųjų dvasinių vertybių degradavimą sušvinkusios masinės kultūros epochoje. Ir ši quasi kultūra, drumzlina banga atsiritusi iš Amerikos, skleidžianti intelektualinį debilizmą ir kosmopolitizmą, ypač pragaištinga Lietuvai, neturinčiai aukštos kultūros, sunykus švietimui. Tik pažiūrėkim, kas dedasi teatruose, kur (netgi nacionaliniame!) pilna pankų lygio darkymosi, koktaus prasčiokiško vulgarumo, begalinio cinizmo. Jau prieita iki to, kad per parodos atidarymą Kaune visiems matant nusišlapinama, niekam nedrįsus įžūlų chuliganą ir psichopatą išvyti lauk, jau Šiauliuose, surengus Vilniaus „Individualistų” grupės parodą, vietiniai post-modernizmo pajacai sukelia skandalą, bandydami išguiti lauk jiems nepatinkančią tapybą. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre iki šiol to išvengta, bet ten ir nesame kviečiami.
Kažkodėl pašlemėkams leidžiama siautėti. Taip ir klesti visur išlendantis chamizmas.

– Kaip Jūs suprantate žemaitiškumą literatūroje? Kurių autorių kūryboje, Jūsų požiūriu, jis labiausiai atsiskleidžia?
– Manau, kad P. Dirgėlos prozoje, kupinoje savitos Žemaitijos ir Baltijos pajūrio dvasios. Turbūt netrūksta jo ir E. Ignatavičiaus kūryboje, mano paties romanuose, apysakose, novelėse. Gimiau Klaipėdoje, prie jūros, tačiau vaikystė prabėgo Žemaitijoje, ir ji paveikė mano kūrybą. Tai keliais trumpais žodžiais nenusakomi dalykai, bet jie slypi visame kame: kūrinio turinyje ir formoje (tai pasakytina ir apie dailę), jos išraiškoje, žemaitiškoje autoriaus pasaulėjautoje, pasaulio matyme ir suvokime, lakoniško stiliaus spalvose. Mes esame tokie, kokie užaugome, kokia aplinka mus supo ir brandino, suteikė atsparumo gyvenimo negandoms atlaikyti. Gražioji Žemaitija buvo ir liko mano širdy. Tai nenykstantis sentimentas.
Ir tuo žemaitiškumu tikrai galime didžiuotis. Lietuviškos prozos pradžia S. Daukanto ir M. Valančiaus raštuose. Jeigu ne žemaičiai, jeigu ne jų ištvermė, užsispyrimas ir atkaklus, priešų keikiamas būdas, šiandien ir Lietuvos seniai nebebūtų.
O kokių šaunių dailininkų davė Žemaitija: A. Galdikas, T. Kulakauskas, L. Truikys, T. Valius, A. Mončys, A. Gudaitis, A. Dargis, režisierius ir aktorius J. Miltinis! Kai kuriuos iš jų artimai pažinojau. Pagaliau vien poetas V. Mačernis ko vertas! Sąrašą būtų galima dar pratęsti.
Žemaitiškumas – tai pirmiausia neabejotinas kitoniškumas. Labai gerai būti kitonišku, kai pasaulyje visi taip greitai, nepatraukliai, apgailėtinai supanašėja, kai vyksta bjaurus globalinės niveliacijos procesas. Šito siekiama sąmoningai – pelno ir dominavimo – sumetimais. Bet tam būtina priešintis.

– Kokia literatūra paskutiniais metais labiausiai domitės Jūs, ką skaitote?
– Dažniausiai skaitau užsienio rašytojų knygas, gerus vertimus, taip pat angliškai, vokiškai, kartais lenkiškai ir rusiškai. Ketinu pasimokęs skaityti ir prancūziškai. Pats seniau ne vieną knygą esu vertęs iš anglų kalbos, kai ką iš vokiečių.
Rinka užkimšta užsienio autorių knygomis, tarp jų yra puikių, yra šlamšto, todėl reikia sugebėti atsirinkti. Nuo seno traukė skandinavų rašytojų kūryba. Pastaruoju metu ypač domina meno problematikos ir filosofinė literatūra, padedanti praplėsti intelektualinį akiratį, o tai labai svarbu. Rašytojas privalo daugelį dalykų pažinti, jam neturi būti svetima nei dailė, nei muzika ar šiuolaikinė architektūra. Užtat man keista, kai kolegų nematyti koncertuose arba parodų salėse. Ten nesu sutikęs nė vieno kritiko.
Tačiau jie yra pasišovę vertinti mūsų kūrybą, patys būdami gana menkai išprusę. Neretai ir prirašo visokių niekų. Tai ne tiek juokinga, kiek apmaudu. Susidaro įspūdis, kad jie į kūrybą žvelgia pro ganėtinai prastus provinciališkus akinius, negelbstinčius nuo įsisenėjusio trumparegiškumo.
Lietuvoje (deja, koks nykus nesusipratimas!) vis dar manoma taip: pakanka turėti būrį dievaičiais ir publikos stabais paverstų sportininkų (olimpiečiams neseniai premjeravusio vadinamųjų konservatorių boso atseikėti milijonai; jų anksčiau nepagailėjo ir vagnorinė Vyriausybė), kad tauta būtų žinoma ir gerbiama pasaulyje. Kultūrai lieka centai. Jos finansavimas per keletą paskutiniųjų metų sumažėjo labai ryškiai. Turbūt vien begaliniu abejingumu kultūrai ir jos žmonėms tegalima paaiškinti tai, kodėl Vyriausybei pasiūlytas naujas kūrybinių stipendijų skyrimo projektas šiems metams net iki gegužės mėnesio nebuvo apsvarstytas ir patvirtintas.
Vienu žodžiu, valdžia, kurios nė vienas atstovas niekada nepasižymėjo bent pakenčiama erudicija, vykdo antikultūrinę politiką. Taigi apie kokį rašytojo kūrybos propagavimą užsienyje galima kalbėti, jeigu beveik niekam tai nerūpi, jei nėra lėšų? Danai šiam svarbiam valstybiniam reikalui per metus skiria apie 1,5 milijono kronų, mūsiškė valdžia – nė penkiasdešimties tūkstančių… Ką gi, ir Čiurlionio paveikslai tik po šimto metų buvo nuvežti į Paryžių.
Dėl to lietuvių rašytojas pasmerktas nesibaigiančiai izoliacijai. Reikia titaniškų pastangų bandant ją įveikti.

– Kokiais paskutiniais metais Jūsų parašytas knygas šiandien galima skaityti užsienio kalbomis, ką konkrečiai darote Jūs pats, Rašytojų sąjunga, kad tokių verstinių leidinių būtų daugiau?
– Ką aš pats su kiaura kišene galiu padaryti (man už kūrybą juk nebemokama), jei rankos surištos, jei sėdžiu gilioje tamsioje duobėje? Nežinau, ar ką nors stengiasi nuveikti Rašytojų sąjunga, iš kurios jau senokai išstojau, nepanorėjęs ir toliau būti joje drauge su kai kuriais anuomet mano kūrybą koneveikusiais „veikėjais”. Apie Rašytojų sąjungos veiklą ir sėkmę, inspiruojant vertimus, negirdėjau, o pačios leidyklos turbūt tik savo pajamomis susirūpinusios. Užtat ir neinam į jokią Europą... Sukamės ratu lipdami vieni kitiems ant kulnų, vieni kitus stumdydami, į nugarą baksnodami ir svetimiems vergiškai pataikaudami. Kaip kokio dvarponio baudžiauninkai.
Menininko situacija Lietuvoje visumoje yra tragiška ir gana beviltiška. Užpernai lankiausi Airijoje. Ten išgirdau, kad žinomam, kūrybingam menininkui kasmet mokama po aštuonis tūkstančius svarų – tik dirbk, tik turtink šalies kultūrą. O Lietuvoje? Kokia valdžia, koks jos tamsumo laipsnis – toks ir požiūris į kultūrą ir jos vertybių kūrėją. Lietuvoje jis persmelktas abuojumo ir paniekos kaip niekur, nors trupiniai ir numetami nuo ponų valdininkų stalo.

– Kuo savitas žemaičių rašytojų bendravimas?
– Jeigu susitikę du rašytojai dar šiaip taip susišneka ir smarkiai nesusikimba, greičiausiai jie abu yra žemaičiai, o kad yra žemaičiai, abu užuodžia net per šimtą metrų. Dialogas užsimezga. Tas nėr blogā.

– Kokią įtaką Jūsų kūrybai daro aplinka?
– Ta aplinka gali arba skatinti, arba žlugdyti. Man ji (plačiąja prasme) yra atgrasi ir šiurpi, todėl, kiek įstengdamas, mėginu nuo jos atsiriboti, kad ji lėčiau mane stumtų į neviltį, kad menkiau sekintų dvasines ir fizines jėgas, kurių iš tiesų daug reikia norint ką nors išliekančio sukurti.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija