Jonas Švažas. Dailininkas tapytojas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1975 m.). Gimė 1925.08.05 Urvikiuose (Mažeikių rajonas), mirė 1976.12.14 Vilniuje. 1953 m. baigė LTSR dailės institutą. 1953–1976 m. dėstė šiame institute; docentas (1965 m.). Nuo 1953 m. dalyvavo parodose. Individualinės parodos: 1965 m., 1969 m., 1977 m. ir 1985 m.Vilniuje, 1970 m. Rygoje, 1971 m. Kaune, 1978 m. Maskvoje, 1980 m. Švedijoje (Selefteo, Kirūnoje, Piteo, Sandvikene), 1980–1981 m. Austrijoje (Vienoje ir Zalcburge). Nutapė teminių kompozicijų, peizažų, sukūrė pastelių, piešinių. Jau ankstyvuosiuose kūriniuose ryškus polinkis į dekoratyvumą, apibendrintą formą, atsisakoma piešinio ir spalvos detalizacijos („Konstantinopolyje“, 1964 m.). Nuo 1965 m. kūryboje ėmė ryškėti laisva ir metaforiška tikrovės interpretacija, meninio požiūrio novatoriškumas, pabrėžiama plastinė paveikslo struktūra (technikos motyvų ciklas: „Tiltas“, 1965 m.; „Kranai“, „Klaipėdos uoste“, abu 1967 m.; „Transformatoriai“, 1969 m.; „Lokatoriai“, 1973 m.; „Tilto statyboje“, 1975 m.).sukūrė ryškių antifašistinių kūrinių (IX forto ciklas, 1969– 1973 m.). Kai kuriuose kūriniuose gretinamas žmogus ir technika, apmąstoma civilizacijos ir kultūros sąveika („Studijoje“, 1974 m.; „Sapnas“, 1976 m.). Poetiškumas, ekspresyvumas ir improvizacija būdinga 8 dešimtmečio kompozicijoms bei peizažams („Mėlynas vakaras“, 1974 m.; „Prieplauka“, 1975 m.; „Vasara“, 1976 m.; „Pilki namai“, 1976 m.). Iki dramatinio simbolio išplėtojo medžio įvaizdį („Nukirsti medžiai“, 1975 m.; „Medžių kamienai“, 1976 m.). Kūriniai tektoniškos kompozicijos, skambių dekoratyvių spalvų. 1975 m. apdovanotas LTSR valstybine premija.
 
Tekstas parengtas pagal Irenos Kostkevičiūtės informaciją
 
Informacija atnaujinta 2007 08 06