„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Susipažinkime: skulptorius Adomas Stasys Raudys (Samogitas)

 

Danguolė Želvytė

 

„Žemaičių žemės“ žurnalo 2004 m. nr. 1 užsienio lietuvių dailininkų kūrybinio palikimo tyrinėtoja Morta Ulpienė publikacijoje „Žemaičiai dailininkai svetur“ (p. 19), skirstydama išeivijoje kuriančius dailininkus pagal jų išvykimo į užsienį laiką ir aplinkybes į atskiras grupes, rašo: „Šeštoji grupė – sovietmečiu ir vėliau iš Lietuvos išvykę dailininkai. Tai Vladislovas Žilius, Adomas Raudys ir kt. (...) Adomas Raudys (g. 1936 m.), arba Samogit, arba Adam Samogit, skulptorius, kilęs nuo Palangos, (...) Lietuvoje kol kas beveik nepažįstamas.“

Tai viena iš nedaugelio publikacijų, paskelbtų Lietuvoje, kurioje šis užsienyje plačiai žinomas skulptorius, paminėtas.

Kiek daugiau informacijos apie A. Raudį pateikiama Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (t. 37, p. 492). Čia pažymima, kad A. Raudys dirbo kartu su Žaku Lipčicu (Jacques Lipchitz) Italijoje. „Pastarojo geras vertinimas ir įtaka paveikė A. Raudžio kūrybą. Rodė savo skulptūras Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. 1973 ir 1984 m. buvo jo vieno parodos Berne, Galerija Schindler, kurios katalogo įvadą parašė Neuburg ir Zeuericho. A. Raudžio žmogiškų pavidalų figūros yra pusiaukelėje tarp abstrakto ir realybės. Daugiausia naudoja medį. (...)“

Pirmoji išsamiau šį menininką visuomenei pristatanti publikacija Lietuvoje – „Neakivaizdinė pažintis su Paryžiuje gyvenančiu skulptoriumi Samogit’u, arba susitikimas su palangiškiu A. Raudžiu“ – išspausdinta 1997 m. gegužės 3–7 d. „Vakarinėje Palangoje“ (autorė Audra Lukauskaitė). Dar daugiau informacijos apie šį skulptorių galima rasti Lietuvos dailės muziejaus archyve saugomoje paties A. Raudžio parengtoje ir šiam muziejui 2005 m. perduotoje byloje, kurioje yra jau minėtos „Vakarinės Palangos“ publikacijos, menotyrininkų atsiliepimų apie A. Raudžio kūrybą, A. Raudžio parodų anonsų, paskelbtų įvairiuose užsienio leidiniuose, kopijos. Šiame muziejuje saugomi ir keturių užsienio šalyse surengtų A. Raudžio parodų katalogai.

2006 m. A. Raudžiui sukako 70 m. Gimė jis 1936 m. balandžio 26 d. Vilimiškės kaime (greta Palangos). Iš vaikystės jo atmintyje giliausiai įsirėžė pirmieji pokario metai, kai jis 1946-aisiais, turėdamas vos dešimt metų, buvo tapęs mažuoju partizanų žvalgu ir talkino kapitono Vytauto Gužo-Kardo vadovaujamam partizanų būriui. Turėjo vos 12 metų, kai Palangoje su tokiais pat, kaip jis, po pamokų sukdavo link pajūrio pušynėlių. Čia, paslapčia užsikūrę jiems laisvę simbolizavusius laužus, čia jie kurdavo planus, kaip iškels Lietuvos trispalvę ant Palangos bažnyčios ar miestelio turguje. Nepasižymėjo vaikinas nuolankumu ano meto valdžiai ir kiek labiau ūgtelėjęs. Dėl to jis keletą kartų buvo tramdomas ir grasinimais – siūlant 25 metų už grotų ir pan. Vis dėlto Palangos vidurinę mokyklą Adomas baigė, o po to – ir Vilniaus dailės institutą, kuriame mokėsi 1955–1958 m. pas profesorių Rapolą Jakimavičių. Beje, A. Raudys, kaip gabus jaunasis dailininkas, Lietuvoje buvo pastebėtas 1953 m. – Klaipėdoje vykusiame respublikiniame moksleivių kūrybos darbų konkurse jo ekspresyvūs, išraiškingi grafikos kūriniai tais metais buvo premijuoti.

Skulptūras Adomas Raudys pradėjo kurti 1954 m. Draugai, artimieji tuo laiku jau žinojo, kad jis savo jėgas bando ir grožinės literatūros srityje – eiliuoja.

Dailės parodose A. Raudys pradėjo dalyvauti dar studijuodamas. Būdamas dvidešimt vienerių metų amžiaus, jis savo kūrinius kartu su grupe kitų Lietuvos skulptorių eksponavo Maskvoje ir Sankt Peterburge. Pirmąją autorinę kūrybos parodą surengė 1956 m., kaip atsimena jis pats, vieninteliame tuo metu Vilniaus meno salone. Kita A. Raudžio kūrybos autorinė paroda čia buvo surengta 1972 m. Trečioji – 1991 m. Vilniuje, galerijoje „Langas“.

1957 m. jo kūryba pristatyta Maskvoje, Tretjakovo galerijoje.

A. Raudys save vadina pirmuoju Palangos disidentu. Tačiau gyventi į užsienį jis išvyko ne tik dėl to, kad jam buvo nepriimtina sovietinė sistema. Jaunas menininkas svajojo apie tolesnes dailės studijas užsienyje. Jam pasisekė: 1958–1959 m. studijavo Krokuvos meno akademijoje pas profesorius Bandurą ir Puget, o 1959–1960 m. meno studijas tęsė Gdanske pas profesorių Stanislovą Horną-Poplavskį (Stanisław Horno-Popławski), 1960-aisiais – Darmštadte (Darmstadt) Vokietijoje, kur studijavo architektūrą. Tais metais jo bandymai grožinės literatūros srityje (poemos) buvo publikuotos Šveicarijoje (Liucernoje).

1961–1974 m. studijas A. Raudys pratęsė Paryžiuje. 1961 m. mokėsi pas prof. Souverbie (jean Souverbie), 1962 m. – pas prof. Bernardą Bourbonnaisą. 1963 m. dailininkas dirbo pas architektus Baslerį, Barentoną. 1965 m. akmens, meninio medžio apdirbimo technikos mokėsi pas prof. Collamarini, o dirbti su gipsu – pas prof. E. Martiną.

Dailininkas ieškojo savo kelio meno pasaulyje ir jį surado. Einant juo atėjo ir pripažinimas. 1969 m. A. Raudžio kūrybos paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose. Tais pačiais metais jo kūriniai buvo eksponuojami ir Paryžiaus bienalėje, parodoje „Jauna skulptūra“ (Salon de la Jeune Sculpture). Tame ieškojimų kelyje gimė ir jo kūrybinis slapyvardis. Anot paties dailininko, ėjo 1967-ieji, kai jis pasivadino SAMOGITU.

1969-aisiais jis sužinojo, kad turi galimybę Italijoje, Pietra Santoje, pradėti dirbti plačiai pasaulyje žinomo, iš Druskininkų kilusio skulptoriaus J. Lipčico asistentu. Tai buvo jo, jauno menininko, didelis šansas ir jis jo nepraleido. Kartu su J. Lipčicu jis 1969–1973 m. kūrė skulptūras iš bronzos ir iš Karare (Carrare) miesto apylinkių baltojo marmuro. J. Lipčicas pasitikėjo jaunuoju menininku, vertino jį ir ne kartą sakė, kad A. Raudžio, kaip menininko, laukia didelė kūrybinė sėkmė.

Dirbdamas pas J. Lipčicą, A. Raudys perėmė nemažai šio garsaus skulptoriaus kūrybinio darbo paslapčių, tobulėjo kaip menininkas ir įgyvendino daugelį savo kūrybinių sumanymų. Tuo metu jis dalyvavo ir parodinėje veikloje.

1970 m. A. Raudys susitiko su garsiais menininkais Henriu Muru (Henry Moore), Mauricijum Marini (Maurizio Marini), Cezaru (César, César Baldaccini). Ir vėl – studijos Paryžiaus dailės akademijoje – šį kartą pas Cezarą. A. Raudys buvo ir H. Muro, M. Marini mokinys.

Anot paties A. Raudžio, didžiausią įtaką jo kūrybai darė J. Lipčico ir Ch. Sutino (Chaim Soutine) darbai.

1971 m. skulptorius savo kūrybos parodą surengė Roueno kultūros rūmuose.

1971 m. savo skulptūras eksponavo Bazelio modernaus meno mugėje – Münsterberg 8 galerijoje.

Jo kūryboje reikšmingos ir 1972 m. vykusios parodos – „Fantastica“ (Bazelis, Šveicarija) ir Vunsterberge, Rusno (Prancūzija) kultūros centre, minėtoje Bazelio Münsterberg 8 galerijoje (autorinė skulptūrų paroda).

1972–1974 m. A. Raudys daug dirbo darydamas skulptūras Paguni įkurtam Legnano muziejui.

1973 m. visuomenę su savo kūryba jis supažindino Grecheno galerijoje (Šveicarija) ir Berlyno Šindlerio (Schindler) galerijoje surengtose autorinėse kūrybos parodose. Tais metais jis surengė parodas ir Brechblühlo, Suisse (Šveicarija) galerijose, Berne.

1974 m. A. Raudžio skulptūros eksponuotos  Liucernoje – Rathause (Rotušėje), taip pat Rodeno (Rodin) muziejuje Paryžiuje, kur meno visuomenei buvo pristatytos 5 jo skulptūros, bei Vinterturo (Winterthur) modernaus meno muziejuje surengtoje autorinėje parodoje.

1975 m. A. Raudžio kūrinių paroda surengta „Prieurie“ galerijoje Lotynų Amerikos Karenako (Carennac) mieste.

1975–1978 m. dailininkas nemažai dirbo kurdamas skulptūras gražiausiam Prancūzijos kaimui – Lapopy (St. Cirg-Lapopie), kurį norėta padaryti pilimi-muziejumi. Čia A. Raudys su savo darbais sugrįžo ir 1999 m. – tada jis visuomenei pristatė „Pasipriešinimo“ serijos skulptūras.

1976 m. dalyvavo  Amsterdame, Eendt galerijoje, surengtoje parodoje.

Reikšmingi dailininko kūrybiniame kelyje buvo 1977-ieji metai, kai jis buvo pakviestas Venecijos bienalėje surengti autorinę savo kūrybos parodą. Joje menininkas eksponavo 10 skulptūrų. Tais pačiais metais savo kūrybą jis pristatė ir Ciuricho Palette galerijoje surengtoje parodoje, bienalėje Nouva Arte Sovietica.

1978 m. A. Raudžio darbai buvo eksponuojami Šatro (Chartres), Lavalio (Laval), Turs (Tours) muziejuje, Tokijo (Japonija) Modernaus meno muziejuje. Tais pačiais metais jis savo kūrybą eksponavo ir Anverse (Campo galerijoje), Turino (Italija) Karalių rūmuose, F. Turnje (Tournié) galerijoje Paryžiuje surengtose meno parodose (pastarojoje 1979 m. surengta ir jo autorinė kūrybos paroda).

1981 m. A. Raudžio kūryba kartu su kitų 60 šiuolaikinių menininkų darbais eksponuota grupinėje kūrybos parodoje Paryžiuje.

1983 m. dailininko kūryba pristatyta Carillo Gill muziejuje (Meksika). Tais pačiais metais savo kūrybą jis pristatė Amsterdame, Eendt galerijoje, kur jo darbai buvo eksponuojami ir 1976 m., Belgijoje – Namiuro (Namur) universitete ir Meksikoje (Cuauthemouso kultūros centre).

1984 m. A. Raudys kūrybą eksponavo Berno Chindler galerijoje.

1985 m. dalyvavo parodose Paryžiuje, Ciuriche (Palette galerijoje), Ruano šiuolaikinio meno centre (čia eksponuota 20 skulptūrų).

1987, 1996 m. su A. Raudžio kūriniais buvo galima susipažinti Paryžiaus Dorval galerijoje surengtose parodose (1996 m. čia eksponuota 10 jo skulptūrų iš „Pasipriešinimo“ serijos). Tiek pat šios serijos skulptūrų eksponuota ir 1988 m. Kelne (Vokietija), Rytų kultūros centre.

Didžiosios prancūzų revoliucijos 200-ųjų metinių proga jis sukūrė portretinius M. M. I. Robespjero (Robespjierre), Ž. Ž. Dantono (Danton) ir Ž. P. Marato (Marat) štampuoto vario reljefus, kurie dabar saugomi E.R.E.A. Belleville gatvėje nr. 218 (vienoje iš Paryžiaus technikos mokyklų).

1990 m. A. Raudys dirbo prie monumento Monoukiano (tema „Raudonasis plakatas“), skirto Bezansono (Besancon) deportacijos muziejui.

1994 m. vėl eksponavo skulptūras iš „Pasipriešinimo“ serijos.

1996 m. – paroda Paryžiaus „St. Charles de Rose“ galerijoje.

1999 m. Prancūzijos Sarselio (Sarceller) meno centre surengtoje autorinėje darbų parodoje eksponuota 12 skulptūrų iš A. Raudžio „Pasipriešinimo“ serijos.

2000 m. savo paskutiniųjų metų kūrybą A. Raudys visuomenei pristatė Sarselio miesto dailės mokykloje. Tuo laiku jis jau brandino naują kūrinių seriją – „Išsiveržimai“, prie kurios skulptorius dirba pastaruosius penkerius metus. Pats dailininkas šio laikotarpio kūrybą priskiria simboliniam abstrakcionizmui, kuriam būdingi ir liaudies meno motyvai („kai dirbu, mano studijoje ant stalo nuolat atversti liaudies meno albumai...“).

2003 m. A. Raudys parašė antrąjį „Pasipriešinimo“ manifestą, kuriame pasisakoma už profesionalumą mene (pirmasis – 1989 m.).

Kuria dailininkas ir pastaraisiais metais. 1995–2005 m. jo kūrybinėje studijoje gimė serija bronzinių skulptūrų Biblijos tema.

Nuo 1980 m. A. Raudys aktyviai dalyvauja visuomeninių judėjimų  veikloje. Nuolat sugrįžta ir prie literatūros – kuria eilėraščius ir, anot jo paties, užsiima jų „samoizdatu“ (platinimu savo jėgomis).

1980 m. A. Raudys įsteigė „Vidinės raiškos judėjimą“, kuris aktyviai veikė 1980–1985 m. „Jaunosios tapybos“ salone.

1983 m. parašė „Lapkričio 21-osios judėjimo“ atsišaukimą.

Minėtoje „Vakarinėje Palangoje“ 1997 m. išspausdintoje publikacijoje A. Lukauskaitė rašo, kad „Samogitas kuria instinktyviai. Įkvėpimas kyla iš jo vidinės žmogaus anatomijos pažinimo bei žmogiškųjų formų pojūčio. Netgi kurdamas kūniškąją abstrakciją, jis išgauna žemiškas linijas, kuriose visuomet juntama pirmapradė forma. Medžiagos sutelktumas, jos valdymas vienu metu jam padeda sukurti erdvę, tam tikrą organizuotų apvalumų erdvinę tuštumą, kitu atveju paties kūrinio formos prakalba joms būdinga polėkio harmonija. Vidinių ir išorinių linijų paieškoje natūroje ir kūniškų elementų ritmo aiškume vyksta meninė autoriaus meditacija. Jo talentui intensyvaus darbo dėka pavyksta surasti asmeninę įtikinančią raiškos formą. Samogitas niekada neieško grynos abstrakcijos. Jo skulptūros pilnos ramios harmonijos, yra itin tematiškos. Kiekvienas jo kūrinys, atliktas medyje ar bronzoje, pasiekia skulptūriškąjį poveikį ir yra išbaigtai meno objektas, kuris puošia ir praturtina erdvę.

Samogitas visuomet išbaigia formą, suapvalina linijas, parodydamas skulptūros tūrį, paviršių ir vidines detales. Archaiškas menas stipriai įtakojo skulptorių ir tai galima matyti jo ankstesniuose darbuose (akmeninėse galvutėse), kuriems būdingas ekspresijos santūrumas, linijų glaustumas.

Skulptūra – Samogito siela ir oda. Joje tolimos vaikystės ir gimtos žemės – Lietuvos – įspūdžiai. Susiraizgiusios šaknys sujungia daugiaamžius medžius į didžiules girias, kurios priglaudė jo vaikystės žaidimus. Sužavėtas pamaldžiai jis žvelgdavo į debesis, kurie Lietuvoje plaukia ir grumiasi gigantiškose kovose. Šis vaikiškas suvokimas – vis atsinaujinančios kovos tarp priešingų elementų, kokie yra Žemė ir Dangus – labai simboliškas. Žemė – žinojimo sritis su savo materialiomis organinėmis formomis, motiniška prieglobsčio vieta. Dangus – nežinomybė, koncepcinių, neapčiuopiamų formų vieta ir taip pat Tėvo sfera. Moteriški ir Vyriški pradai, kurių formų sąjunga iš tikrųjų įmažina Gyvenimą.“

Paskutiniuoju dešimtmečiu A. Raudžio sukurtos skulptūros gerokai skiriasi nuo tų, apie kurias rašo A. Lukauskaitė. Savo faktūra ir išraškos formomis jos tapo gerokai grubesnės ir žemiškos.

A. Raudžio kūrinių yra įsigiję nemažai užsienio šalių muziejų ir galerijų, privačių kolekcininkų, daugiausia iš Skandinavijos šalių, Europos ir Amerikos: Austrijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, JAV, Graikijos, Kanados, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos ir kt.

Skulptorius, kad ir daugelį metų gyvendamas svečioje šalyje (šiuo metu Paryžiuje), ryšių su Lietuva nenutraukė. Čia gyvena jo giminės, čia jis lankėsi jau pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. A. Raudys buvo kartu su savo tautiečiais ir tomis dienomis, kai gynėme Parlamentą, tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės. 1991 m. jis dalyvavo Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume ir sukūrė paminklą „Tautinis pasipriešinimas“, kuris papuošė vieną iš Klaipėdos skverų prie H. Manto gatvės.

Palangiškiai A. Raudį žino ne tik iš publikacijų savo krašto spaudoje. Jiems jo vardą primena ir viena iš Palangos gatvių, pavadinta Raudžio kalno vardu. Ji yra Nemirsetoje, ten, kur dailininko protėvių žemė. Beje, jis iki pat šiol nėra užmiršęs žemaičių kalbos ir labai ją brangina.

2007 m. A. Raudys yra numatęs vėl atvykti į Lietuvą. Šį kartą jis planuoja atsivežti ir savo kūrinių. Į jų parodas visuomenę Vilniuje, Kaune, įvairiuose Žemaitijos miestuose dailininkas yra numatęs  pakviesti 2007 m. vasarą. Planuoja jis lankytis, savo kūrybos techniką pademonstruoti ir Palangoje veikiančiame Antano Mončio namuose-muziejuje. Antanas Mončys ir Adomas Raudys buvo bičiuliai, vienas kito kūrybą gerai žinojo. Mirus Antanui, Adomas tarsi prisiėmė atsakomybę už jo kūrybos idėjų tęstinumą ir ne tik už tai. A. Mončys labai gerbė savo motinos kalbą, gražiai kalbėjo, rašė žemaitiškai. A. Raudys – taip pat. Taigi du skulptoriai žemaičiai, kurie, kad ir dešimtis metų svečiose šalyse gyvenę, kūrę, ten iškiliais menininkai tapę, savo gimtinės neužmiršo.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2007.01.10. Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt