„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Mūsų tautiečiai Prancūzijoje

 

Pirmoji lietuvių banga, tarp kurių buvo nemažai ir žemaičių, Prancūzijoje įsikūrė po 1831 m. sukilimo. 1831 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje įkurta Lietuvos ir Rusijos žemių draugija, kuriai pirmininkavo grafas Cezaris Pliateris (1810–1869).

Antroji mūsų kraštiečių banga į Prancūziją plūstelėjo po 1863 m.  sukilimo. Juos 1886–1915 m. vienijo lietuvių draugija „Želmuo“.

1926 m. Paryžiuje įsteigta lietuvių studentų draugija.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos gyventojų, vengdami represijų, pasitraukė į Vakarus. Nedidelę jų dalį gyvenimo ir likimo audros nubloškė į Prancūziją.

1944 m. rugsėjo 15 d. Paryžiuje buvo įkurta Prancūzijos lietuvių šalpos draugija (jos veikla  oficialiai pripažinta 1947 m.), draugijos pirmininke išrinkta Ona Bačkienė. Šios draugijos iniciatyva 1953 m. sudarytas Laikinasis organizacinis komitetas, kuriam vadovavo kun. Jonas Krivickas.

1953 m. įvyko pirmieji rinkimai į Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybą. Jų metu tarybos pirmininku išrinktas Eduardas Turauskas, valdybos pirmininke – Ona Bačkienė.

Lietuvių bendruomenės raštinė keletą metų veikė Paryžiuje (adresas: 26 rue de Navarin). Šiame mieste veikė ir Lietuvių studentų draugija, ateitininkų draugovė, Lietuvių federalistų sąjunga, nuo 1946 m. – Lietuvių katalikų misija Paryžiuje, kuri oficialiai įteisinta 1948 m. Jai vadovavo tėvai jėzuitai J. Kubilius, K. Pečkys, kun. dr. F. Jucevičius, žemaitis kunigas Jonas Petrošius. Nuo 1925 m. iki Antrojo pasaulinio karo į įvairius Prancūzijos vienuolynus lietuvės vienuolės atvykdavo tarpininkaujant Švėkšnos klebonui prel. J. Maciejauskui.

Prancūzijoje gyvenančios lietuvės aktyviai veikė Pasauliniame motinų sąjūdyje, įsteigtame 1949 m. Prancūzijoje studijavęs jaunimas atgaivino prieškaryje Prancūzijoje veikusią Lietuvių studentų draugiją, kuri turėjo sekcijos teises Lietuvių šalpos draugijoje, o vėliau – Prancūzijos lietuvių bendruomenėje.

1951 m. Laisvosios Europos komitetas, norėdamas paremti Rytų Europos pabėgėlių studijuojantį jaunimą, Robertsau pilyje prie Strasbūro įsteigė Laisvosios Europos kolegiją.

1951 m. Mulhouse būrėsi iš tarnybos svetimšalių legione sugrįžę pirmieji buvusieji legionieriai. Jais rūpintis buvo patikėta jaunam kunigui J. Petrošiui.

1952–1953 m. buvo paskelbtas lietuvių, gyvenančių Prancūzijoje, skaičius. Tuo metu čia jų buvo 1030, tarp jų ir vaikai.

1954 m. įvyko Pasaulio lietuvių bendruomenių Europos kraštų pirmininkų suvažiavimas, 1957 m. – Prancūzijos lietuvių bendruomenių apylinkių pirmininkų ir seniūnų suvažiavimas.

1949 m. Prancūzijos lietuvių bendruomenė pradėjo leisti biuletenį, kuris 1954 m. pavadintas „Prancūzijos lietuvių žiniomis“. Biuletenyje spausdinta informacija ir prancūzų kalba.

1949–1952 m. Jonė Deveikytė-Navakienė (Deveike) Prancūzijoje redagavo biuletenį „Darbo rankos“.

1945–1950 m. dr. S. A. Bačkis leido „Questions Lithuaniennes. Documentation et Matériaux“ (išėjo 33 sąsiuviniai).

Nuo 1951 m. dr. S. A. Bačkis kartu su Jurgiu Baltrušaičiu redagavo „Bulletin Lithuanien“ (išėjo 8 numeriai).

Prancūzijos lietuvių bendruomenės jaunimo leidinio „Vytis“ buvo išleisti 2 numeriai.

Nuo 1968 m. iki Lietuvos nepriklausomybes atkūrimo Birutė Venskuvienė Prancūzijoje redagavo „ELTOS“ biuletenį prancūzų kalba.

Prancūzijos lietuvių bendruomenė rėmė Vasario 16-osios gimnaziją, Vydūno paminklo sukūrimą.

Nuo 1975 m. lietuvių kalba buvo dėstoma Aix-en-Provence universitete ir Paryžiaus Rytų kalbų ir civilizacijų institute (Institut national des langues et civilisations orientales-INALCO). Čia lietuvių kalbą nuo 1979 iki 1985 m. dėstė Žibuntas Mikšys. Jis Jean-Pierre Menthanon slapyvardžiu parašė knygelę „La Lithuanie, pays entre deux Mondeo“ („Lietuva, kraštas tarp dviejų pasaulių“), kurią 1982 m. išleido Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Antroji jos laida išspausdinta Vilniuje.

Pokario metais Paryžiuje gyveno ir dirbo menininkai Vytautas Kasiulis (1918–955), Žibuntas Mikšys, žemaičiai Antanas Mončys (1921–1993), Pranas Gailius, Adomas Raudys, mokslininkai Algirdas Julius Greimas (1917–1992), Jurgis Baltrušaitis jaunasis (1903–1988), Jonė Deveikytė-Navakienė (Deveike, 1907–1965), Georges Matore (1908–1998).

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į bendruomenės veiklą įsijungė muzikai Mūza Rubackytė, Giedrius Gapšys ir būrys kitų Prancūzijoje gyvenančių lietuvių.

Prancūzijos lietuvių bendruomenės valdyba palaiko ryšius su Paryžiuje veikiančia Milašiaus bičiulių draugija (L’Association des amis de Milosz), kuri tyrinėja rašytojo ir pirmojo Lietuvos diplomato Prancūzijoje Oskaro Milašiaus (1877–1939) gyvenimą ir kūrybą.

Profesorius Georges Matore, prieš karą dėstęs prancūzų kalbą Lietuvoje, buvo paskirtas Prancūzų lietuvių bendruomenės garbės teismo nariu. Jis Lietuvos atgimimo metais įkūrė prancūzų universitetų profesorių draugiją „Laisvė Pabaltijo kraštams“, rengė simpoziumus, ragino padėti Lietuvai, Latvijai ir Estijai sugrįžti į Europą.

Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos ir valdybos pirmininkais yra buvę: Ona Bačkienė, Žibuntas Mikšys, Ričardas Bačkis, kunigas Jonas Petrošius, Pranas Dulevičius, Sofija Jokubauskaitė-Pagnier, kun. dr. Feliksas Jucevičius, Jonas Tomkus, Perkūnas Liutkus, Eduardas Turauskas, Karolina Masiulytė-Paliulienė, Adolfas Venskus.

Prancūzijos lietuvių bendruomenė 1999 m. išrinko naują tarybą, pirmininku – Žibuntą Mikšį, valdybos pirmininke – Ingą Januitytę-Lanchą. Taryba kunigui J. Petrošiui už ilgametę veiklą Lietuvių bendruomenės labui suteikė Bendruomenės Tarybos garbės pirmininko vardą. Prancūzijos lietuvių bendruomenėje – apie 1000 narių.

 

Parengta pagal informaciją, skelbiamą Prancūzijos lietuvių bendruomenės  leidinyje (interneto prieiga http://www.prlb.org/istorine_apzvalga.htm 2006-11-11)

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20. Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt