Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žirgų (arklių) dievybės rašytiniuose šaltiniuose
Rimantas Balsys
 
Archeologų duomenimis, baltų kraštuose gyvuliai buvo prijaukinti jau neolito laikotarpyje. To meto žmonės, sprendžiant iš gyvenvietėse randamų kaulų, jau augino ožkas, avis, kiaules. Kiek vėliau pradėti auginti ir stambieji raguočiai bei arkliai. Rašytiniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose (BRMŠ I–IV) užfiksuota nemažai medžiagos, liudijančios apie žirgo svarbą laidotuvių apeigose, jų aukojimą dievams, priklausomybę vienam ar kitam dievui (Perkūnui, Velniui) ir kt.
Tuo tarpu žinios apie žirgų (arklių) dievybes yra ir ganėtinai vėlyvos, ir fragmentiškos. XVI a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose (J. Lasickio ir M. Strijkovskio raštuose) minimos tik dvi su žirgais susijusios dievybės – Chaurirari ir Ratainyčia
XIX–XX a. tyrinėtojų (mitologų, etnologų) požiūris į šias dievybes yra prieštaringas. Vieni jų autentiškumu iš viso beveik neabejoja, kiti juos laiko „dievais nebuvėliais“ (žr.: Balys, 2000. p. 331, 358).
 
1 lentelė. Žirgų (arklių) dievybės rašytiniuose šaltiniuose
 
Teonimas ir jo funkcijos / Pirmasis šaltinis, metai / Aukos turinys /
Aukojimo tikslas          
1. Chaurirari (žirgų dievas) / M. Strijkovskis 1582 m. / Augalotus, stiprius
įvairių spalvų gaidžius / Kad stiprūs veistųsi žirgai.
2. Ratainyčia (arklių deivė) / J. Lasickis 1582 m. / Nenurodyta /
Nenurodyta.
 
Chaurirari
Pirmą kartą Chaurirari paminėtas M. Strijkovskio 1592 metais: „Chaurirari, žirgų dievas; tam aukodavo gaidžius, augalotus, stiprius, įvairių spalvų, kad ir žirgai veistųsi tokie, o kai jį maldaudavo taikos, kad priešai nepultų (nes jį laikė ir karo dievu), kaip graikai ir romėnai Marsą, tai užpečky ant balnų sėdėdami, jam meldėsi ir aukas aukojo (BRMŠ II, p. 546).
D. Poška Chaurirari sulietuvina ir perskaito kaip Šauriraris (Szaurirar), Raitininkas (Raytiniks) (LM I, p. 41). S. Stanevičius manė, kad tai „sugadintas žodis“, todėl „palikdami lietuvių mitologijoje arklių dievą, kurį lietuviai ir žemaičiai galėjo turėti, jo vardą Chaururari turime atmesti“ (LM I, p. 95). S. Stanevičiui antrino V. Manhardtas, tardamas, jog „Chaurirari yra visiškai sudarkytas vardas“, nors čia pat bando jį perskaityti kaip karorius „kariaununkas“, kuris, V. Manhardto manymu, galėtų būti „padarytas iš žodžio karas su priesaga -orius (LM I p. 280). Į Chaurirario ir Marso sugretinimą yra atkreipęs dėmesį ir A. J. Greimas, atsargiai mėgindamas Chaurirarį sieti su žirgo ar eržilo pavidalu pasirodančiu Velniu / Velinu (Greimas, 1990, 417–418). O štai G. Beresnevičius pateikia net kelis tikėtinus Chaurirari kilmės variantus, siedamas su prūsų *kargis ‘kariuomenė’, karyago ‘karo žygis’, caryawoytis ‘karinė apžiūra, paradas’, kaywe ‘kumelė’ bei lietuvių kėvė ‘prastas arklys, kuinas’ ir kaimenė ‘galvijų banda’ (TLPRŽ, 75).
V. N. Toporovas, paskyręs teonimo Chaurirari etimologijai visą straipsnį, pastebi, jog daugelį tyrinėtojų, mėginusių paaiškinti dievavardžio Chaurirari kilmę, bus suklaidinusi M. Strijkovskio pastaba, kad tai yra dar ir karo dievas. Pats V. N. Toporovas Chaurirari pirmiausiai laiko žirgų dievu, kurio vardas (*Kaur-aris) gali būti sudarytas iš lietuvių kauras, kaurėti „pelėsiai, pelėti; plaukai, gaurai“ su priesaga -ar-is (kaip keimarys) arba iš jau minėtų kauras, kaurėti ir rekonstruoto lietuvių *arys (...).
Abi V. N. Toporovo siūlomos etimologijos ir darybos, ir semantikos požiūriu pakankamai įtikinamos. Antai dar K. Sirvydo žodyno pirmajame leidime (iki 1620 m.) randame žodį kauras, kaurai, kuris reiškia ir patiesalą, kilimą, ir – pirmiau – gyvulių plaukus, gaurus (SKSŽ, 57, 60, 115; LKŽ V, 441), o gauruotumas, plaukuotumas lietuvių mitinėje pasaulėžiūroje kaip tik ir siejamas su įvairiopu vaisingumu bei derlingumu. Pavyzdžiui, per vestuves jaunieji gaubiami avių kailiniais, kad turtingas ir vaisingas būtų gyvenimas, sauja avies vilnų dedama į jaunųjų lovą, kad „avys veistųsi“ ir t. t.
Taigi tiek pirminis šaltinis, tiek Chaurirari (Kaurario) etimologija rodo, jog tai žirgų, jų vislumu besirūpinantis dievas. Dar daugiau – sekant M. Strijkovskio kronika, Chaurirari – karo reikmėms, karo žygiams auginamų ir treniruojamų žirgų dievas. Todėl ir aukos karo žirgų dievui turi būti rinktinės – augaloti, stiprūs, įvairių spalvų gaidžiai, nes tokių pat norima turėti ir žirgų.
Gaidžio aukojimas lieka pagrindiniu arklių šventinimo, kurio aprašą mums pateikia XVII a. pabaigoje M. Pretorijus, elementu: „Artinantis Kalėdoms, kai jau arkliai uždaryti tvarte, šeimininkas kasmet kelia šventę ir stato tokį alų, kaip daryta sambarių šventei (...). Tada jis nusižiūri gaidį (tasai negali būti raudonas), užmušti jį turi pats su lazda (ne kas nors svetimas). [Iš pradžių] įsileidžia į puodelį truputėlį alaus ir išlieja jį Žemynėlei ant žemės, paskui prisileidžia pilną puodelį. Jis ima puodelį į rankas, atsiklaupia ir su deramais dėkojimais meldžia Dievą, kad jį ir jo gyvulius, ypač arklius, gerai užlaikytų, kad teiktųsi ir toliau laiminti jų pašarą ir sergėti nuo visokių nelaimingų atsitikimų tvarte, kelionėje, prie darbo, nuo vilkų ir t. t. Jis šaukiasi šv. Jurgio, kad teiktųsi būti smagus ir gėrėtųsi jo gyvuliais, o savo šunims neduotų galios kenkti jo gyvuliams ir t. t. „Dabar dovanoju tau šitą gaidį, kurį tavo garbei užmušu, pažvelk maloningai ir laimink mano gyvulius“ (...)“. Po sukalbėtos maldos jis nugeria pusę puodelio, tada klūpodamas lazda užmuša į trobą atsineštą gaidį (...). Šeimininkas pats nupliko gaidį; šį darbą dar gali atlikti sūnus arba tame pačiame ūkyje gyvenantis brolis, tik jokia moteriškė negali gaidžio liesti, sūdyti ar ragauti. Kai išdarinėtą ir nupeštą gaidį užkaičia virti, tada pats (arba sūnus, brolis) atneša pūrą, pastato apverstą viduryje trobos, deda ant jo pakinktus ir apynasrius, truputį šieno, greta – duonos ir išvirtą gaidieną (...) čia valgo tiktai vyrai (...). Šeimininkas rūpestingai saugo likučius, kad nieko nepaimtų kas nors svetimas ar moteriškė, paskui jis suvalgo, kas likę. Kojas ir kaulus užkasa tvarte. Užkasdamas kalba: „iš tų kojų ir kaulų bus man ateityje gerų kumeliukų“ (BRMŠ III, p. 305–306). Panašiai (gaidys užmušamas ir suvalgomas) M. Pretorijaus teigimu švenčiama ir ta diena, kai kumelė atsiveda pirmąjį kumeliuką.
Kaip matome, M. Pretorijaus aprašytas aukotojas jau nebežino ir nebemini senųjų dievų, globojusių žirgus, arklius ar kumeles su kumeliukais, ir kreipiasi į krikščioniškąjį Dievą bei šventą Jurgį – visų gyvulių globėją, tačiau pagrindinai aukojimo apeigos elementai beveik visiškai sutampa su M. Strijkovskio informacija – apeigose dalyvauja tik vyrai, aukojami gaidžiai (gaidys), naudojama žirgo (arklio) pakinktų detalė (tai žirgo / arklio metonimija) – balnas, pakinktai, apynasris. Dar lieka užpečkis, už kurio, M. Strijkovskio teigimu, sėdėdami aukas aukojo (beje, ten pat, t. y. užpečkyje, aukojama ir Bubilui – žr.: Balsys, 2004, p. 38–41).
XVI a. gyvenamieji trobesiai smarkiai skyrėsi nuo XIX ar XX a. pradžios tos pačios paskirties pastatų. Antai seniausias lietuvių antžeminis gyvenamasis trobesys numas – buvo rentininės konstrukcijos, be lubų ir su atvira ugniaviete viduryje erdvios patalpos, kurioje buvo gaminamas maistas, dirbama ir miegama. Pradėjus mūryti (drėbti, lieti) krosnis, joms vieta visada būdavo skiriama gyvenamojo namo kertėje „prie įeinamų į gryčią durų“ (Kriauza, 1942, p. 25). Taigi M. Strijkovskio užpečkis ne kas kita, kaip vieta aplink židinį, kurį M. Pretorijaus laikais jau pakeitė viduryje trobos pastatytas pūras.
 
Ratainyčia
Ratainyčią pirmą kartą 1582 m. mini J. Lasickis: „Ratainyčia (Ratainicza) laikoma arklių dievu“ (BRMŠ II, p. 594).
J. Lasickis, T. Narbutas, J. Basanavičius ir kiti tyrinėtojai Ratainyčią laikė moteriška dievybe, o J. I. Kraševskis ją pavertė vyrišku dievu Ratainyčiu ir kildino jį iš žodžio ratai „vežimas“ (LM I, p. 521, 208). T. Narbutas Ratainyčią lygina su keltų Epona ir teigia, jog tai „deivė, globojanti jojamuosius arklius (Narbutas, 1998, p. 146). G. Beresnevičius daro prielaidą, jog tai į vežimą kinkomų arklių dievybė ar pakinkytą arklį, kinkinį prižiūrinti dievybė (TLPRŽ, p. 162).
Lietuvių kalbos žodyno duomenimis ratainyčia (ratinė) – patalpa vežimams, rogėms ir kitiems panašiems dalykams (pakinktams, padargams) laikyti. S. Daukantas rašo: „Rūmė tarp trijų kūtės sienų ir tų durų vadinos tarpikiu, arba ratainyčia, kurioje ratai, važiai ir rogės laikomos buvo“. Išeitų, jog J. Lasickio minimą deivę galėtume sieti tiek su arkliais, ratais, pakinktais, tiek ir su patalpa – ratainyčia, kurioje ji galėjo reziduoti.
Vieta ratainyčiai (ratinei) būdavo parenkama klėties, tvarto, daržinės ar klojimo gale. Dar iki XX a. pradžios tikėta, jog kaip tik čia (ypač tamsiu paros metu) pasirodo ir veikia įvairios mitinės lietuvių sakmių būtybės.
Tuo tarpu arklys lietuvių buvo laikomas toteminiu gyvūnu, galinčiu ne tik bausti, bet ir apsaugoti, gausinti materialines gėrybes: arklio galva arba kaukolė lietuvių ir kitų tautų papročiuose buvo naudojama apsaugai nuo ligų. Arklio kaukolė, iškelta bityne ant mieto, turėjo garantuoti našų bičių darbą, sodyboje – apsaugoti viščiukus nuo vanago, Velykų rytą kartu su kitais simboliais naudojama norint nugalėti velnią, lietuvių sakmėse negyvas arklys ar kumelė baudžia papročiams nusižengusius žmones ir t. t. (Balys, 1993, p. 182; Kerbelytė, 1994, p. 27–32; Kerbelytė, 1997, p. 6–67). Tokią pat prasmę lietuvių pasaulėžiūroje turi ir kiti su žirgu /arkliu susiję daiktai – tekiniai (ratai), kamanos, pakinktai, pasaga ir t. t. Tai patvirtina ir rašytiniai šaltiniai, papročiai, tikėjimai, tautosaka. Antai Vilniaus kolegijos jėzuitų 1604 m. ataskaitoje rašoma: „Kitoje vietoje buvo suardyti lararijai, pašalintos tekinių krūvos sandėliuose, neva apsaugančios nuo vagysčių, o vietoj jų pastatyti kryžiai (...) Vežimų tekinius sudeda pačioje svirnų pakraigėje, kad piktosios dvasios vogčiomis neperneštų derliaus į kaimynų svirnus. Daugelyje vietų Tėvas tuos tekinius nuvertė ir jų vietoje pastatė kryžius“ (BRMŠ II, p. 631–632). Žinių apie tikėjimą ratų (tekinių), ratų stebulės magiška galia randame iki pat XX a. pradžios. Ratais užritinamos klėties, kurioje per vestuves suguldomi jaunieji, durys; viščiukus pirmąkart leidžiant į lauką (reikia juos leisti per rato stebulę, kad vanagai neišnešiotų, o tą ratą ant ilgos šatros iškelti (Valančius, 1965, p. 161; Balys, 1993, p. 180–181). Tą patį (apsauga, gėrybių gausinimas) galima pasakyti ir apie pasagą, kamanas, pakinktus: viščiukus reikia per pavalkus į šiaurės pusę už galvelės išvedžioti; apynasriu arba pakinktais Joninių rytą braukiama rasa, kad karvės daugiau pieno duotų; radus pasagą reikia ją ant slenksčio arba virš durų (vartų) prikalti, tai laimingas būsi ir t. t. (Balys, 1993, p. 180–181; Kerbelytė, 1997, p. 61–74).
Aukojimo darbinių arklių dievybei pėdsakų galima įžvelgti XVII a. raganų teismų bylose. Teigiama, jog ožio žarnos kabinamos ant sausos obels, siekiant stiprių, darbingų arklių prieaugio (BRMŠ III, p. 443).
 
Išvados
1. Abi čia paminėtos žirgų dievybės fiksuotos XVI a. pab. šaltiniuose, t. y. irstant senajai religinei sistemai. Tiek iki XVI a., tiek ir po XVI a. šaltiniuose šios dievybės nebeminimos. Tačiau tai neturėtų stebinti. Mat XIII–XIV a. šaltiniai atspindi oficialiąją arbą kilmingųjų (karių) religiją, todėl žemdirbių, gyvulių augintojų dievai čia ir neminimi. XVII a. pab. – XVIII a., sustiprėjus krikščionybei, senųjų gyvulių dievų funkcijas jau perima krikščioniškieji globėjai – šventieji Jurgis, Mykolas. Šis funkcijų perėmimas – vienas iš argumentų, liudijančių senųjų gyvulių ir paukščių dievybių autentiškumo naudai.
2. Dievo Chaurirari autentiškumą rodo šaltiniuose aprašytas aukojimas, aukos turinys (žr. lentelę), siekiant tos dievybės palankumo jos globojamiems žirgams. Panašiai XVII a. pab. – XIX a., laikantis senųjų tradicijų, aukojama ir krikščioniškiesiems gyvulių globėjams. Aukojimo seniesiems gyvulių dievams pėdsakų iki pat XX a. pr. išliko ir įvairiuose papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.
3. Pripažintina ir tai, jog čia aptartos žirgų dievybės, galėjo būti paplitusios, garbinamos tik labai siaurame areale. Todėl ir žinios rašytiniuose šaltiniuose bei pėdsakai tautosakoje, tikėjimuose apie šias dievybes yra menkos, fragmentiškos.
 
Literatūra:
1. J. Balys. Lietuvių kalendorinės šventės. - Vilnius, 1993.
2. J. Balys. Raštai, t. I–IV. - Vilnius, 1998–2003.
3. R. Balsys. „Dėl Austėjos, Bubilo, Bičbirbio kilmės ir funkcijų“. Lietuviai ir lietuvininkai. Tiltai. Priedas: mokslo darbai. Nr. 24. - Klaipėda, 2004.
4. R. Balsys. Mažosios Lietuvos žvejų dainos. Sandaros, turinio ir poetikos ypatumai. - Klaipėda, 2003.
5. E. Glemžaitė-Dulaitienė. Kupiškėnų senovė. - Vilnius, 1958.
6. A. J. Greimas. (1990). Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius-Chikago, 1990
7. B. Kerbelytė. ’Mythology and Customs. Possibilities of Comparison’. Folklore in the Identification Processes of Society. Etnologické študie 1. - Bratislava, 1994.
8. B. Kerbelytė. „Pieną atimančios ir ant šluotos skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė“. Tautosakos darbai, t. VI–VII (XIII–XIV). - Vilnius, 1997.
9. A. Kriauza. „Plūktinės krosnys ir jų gamyba Kupiškio apylinkėse“. Gimtasai kraštas, t. 5. - Šiauliai, 1942.
10. M. Valančius. Palangos Juzė. - Vilnius, 1965.
11. M. Valančius. Raštai, t. I–II. - Vilnius, 1972.
12. V. N. Toporov. „Iz indoevropeiskoj etimologii (1–2)“. Etimologija 1997–1999. - Moskva, 2000 (rusiškai).
 
Santrumpos:
BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I–III. - Vilnius, 1996–2003.
LE – Lietuvių enciklopedija, t. I–XXVII. - Boston, 1953–1985.
LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX. - Vilnius, 1956–2002.
LM – Lietuvių mitologija, t. I–III. - Vilnius, 1995–2003.
SKSŽ – Senasis Konstantino Sirvydo žodynas. - Vilnius, 1997.
TLPRŽ – G. Beresnevičius. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. - Vilnius, 2001.
***
 1 M. Valančius rašo: „Velykų rytą vienas vaikiukas (...) užsibrukęs už juostos juodvarnį negyvą ir varną, prikergęs arklio kaukolę (...) vartaliojas po šventorių ir miestelį. (...) Tą negerą praminį vyskupas Jūzupas Giedraitis 22 d. gegužės 1812 m. būtinai išnovijo“ (Valančius, 1972, p. 372).

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija