Vyskupija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

VIENUOLYNAI ŽEMAITIJOJE

Tekstai iš 1998 m.  knygos „Lietuvos vienuolynai“.
Leidinį sudarė R. Janonienė ir D. Klajumienė, redagavo A. Lagunavičius


Lietuvos bernardinų provincija ir vienuolynai Žemaitijoje XIX a. pirmoje pusėje
 
Arvydas Pacevičius
Katalikų vienuolijų ir atskirų vienuolynų raidą pirmoje XIX a. pusėje Lietuvoje lėmė carinė, iš esmės antikatalikiška, per amžius susiklosčiusias tradicijas varžanti politika. Todėl buvo deformuotos vienuoliškos organizacinės struktūros, nekanoniškais potvarkiais kišamasi į jų valdymą ir vidinį vienuolynų gyvenimą. Istoriografijoje pradeda įsigalėti nuomonė, paremta AntanoKretingos bažnyčios sakykla Aleknos ir Povilo Pakarklio tyrinėjimais, kad jau „Rusijai okupuojant LDK žemes Katalikų Bažnyčia gyveno didelio religinio nuopuolio metą ir tai neišvengiamai turėjo blogų pasekmių rusų administracijos įvedimo laikotarpiu”. Kitaip tariant, Bažnyčia (jų ir vienuolijos), piktnaudžiaudama bažnytinėmis beneficijomis, dar XVIII a. pati „išsikasė sau duobę”, į kurią po 1831 m. sukilimo ją „stumtelėjo” carinis režimas. Kadangi nėra naujesnių ir išsamesnių tyrinėjimų, šis požiūris suprantamas ir sunkiai kvestionuojamas. Tačiau neaišku, ar Katalikų Bažnyčios modernėjimo procesus ir dvasininkijos atgimimą Lietuvoje „stimuliavo” materialinių turtų konfiskavimas (1841 m.) ir vienuolynų uždarymas (1831-1864 m.), ar jie (modernėjimo ir atsinaujinimo procesai) buvo „užkoduoti” feodalizmo laikų tradicijoje, o XIX a. toliau galėjo plėtotis natūraliai, be caro vyriausybės „skalpelio”, manytume, tebėra atviras. Juolab, kad Rusijos imperijai priskirti vienuolynai, nors ir suvaržyti, išgyveno savotišką atgimimą, atsinaujinimą, įsitraukė į misionierišką, karitatyvinę, švietėjišką ir kitokią visuomenės vertinamą bei valdžios skatinamą veiklą. Antra vertus, lietuvių istoriografijoje nerasime bandymų nagrinėti vienos ar kitos vienuolijos veiklą provincijos, nuo seno sudariusios bene svarbiausią organizacinį vienetą šioje katalikiškoje formacijoje, mastu.
Straipsnyje apžvelgiama pranciškonų observantų (vadinamų ir bernardinais) Lietuvos provincijos, į kurią įėjo ir 4 Žemaičių vyskupystės vienuolynai (Dotnuvos, Kretingos, Telšių, Tytuvėnų), raida iki 1832 m. prasidėjusių posukiliminių represijų. Vizitacijų „mechanizmas”, personalo „migracija”' (skyrimai), kvalifikacija ir tautinė sudėtis, pasauliečių mokymas, mecenatų ir rėmėjų socialinė padėtis, bibliotekų fondų dinamika atskleidžiama remiantis „Provincijolų veiklos ir raštų dienynu” (Diarium Actorum...1820 – 1827) bei vienuolynų vizitacijų aktais (Akt wizyty...1804-1823). Minėti dalykai aptariami pačiais bendriausiais bruožais. Iškeliama užduotis ir nubrėžiama tolesnio tyrimo gaires. Kiek išsamiau aprašytas „lituanizacijos” procesas Lietuvos bernardinų provincijoje aptariamu laikotarpiu, taip pat „bibliotekų politika”, liudijusi modernizacijos apraiškas vienuolijoje.
 
Nuo Baltijos iki Juodosios jūros
1772m., taigi prieš pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, Lietuvos šv. Kazimiero bernardinų provincijoje gyvavo 31 vyrų vienuolynas, 1795 m. – 21, o 1800m., atgavus 10 po pirmojo padalijimo prarastųjų vienuolynų Baltarusijoje (Mogiliovo arkivyskupijoje ir Minsko vyskupijoje) – vėl 31. Telšių katedraViso Rusijos imperijoje 1803 m. buvo 42 bernardinų vienuolynai: Mogiliovo arkivyskupijoje ­ 8, Vilniaus vyskupystėje ­ 10, Lucko ­ 8, Minsko ­ 10, Kamenecko ­ 2 ir Žemaičių ­ 4. Nors vienuolijų provincijose teritorija, vienuolynų užimama teritorija niekuomet nebuvo svarbiausia, o jos narių (t. y. atskirų vienuolynų), santykius nulemdavo teisiniai bei moraliniai kriterijai, dideli atstumai tarp vienuolynų trukdė organizuoti darbą. 1818 m „dėl personalo sumažėjimo” sujungtose Lietuvos ir Rusijos bernardinų provincijose nuo Baltijos iki Juodosios jūros jau buvo 46 vienuolynai, t.y. daugiau nei amžiaus pradžioje. Provincijos plėtimasis akivaizdžiai neatitiko lėto naujų vienuolynų kūrimosi, tačiau caro administracijai „šaudavo į galvą” vis nauji projektai, neva padėsiantys kontroliuoti pakankamai mobilią vienuoliškąją dvasininkiją. Romos Katalikų kolegijai, sumaniusiai prie naujosios provincijos prijungti dar ir negausią pranciškonų – reformatų bendriją bernardinų provincijolas Stefanas Jeloveckis (Stefan Jalowiecki), mėgindamas pagrįsti šio projekto ydingumą, 1820 m. kovo 8 d. rašė: „Kolegijai žinomi atstumai tarp vienuolynų, išsidėsčiusių aštuoniose gubernijose [...] Siuntinėjimas iš vienuolyno į vienuolyną atšaldo vienuolišką pasišventusiųjų ryžtą, o įsiėdus ilgai kelionei, vietoj atvykimo į paskirtą vietą, jie bėga į užsienį, ką stebiu jau keletą metų [...] Nekalbu apie vienuolių kunigų trūkumą, apie tai, kad pusė iš 300, sudarančių Lietuvos provinciją, užsiima mokslais ir tarnavimu visuomenei, bet pabrėžiu, jog negali žydėti vienybės meilė ir tvarka ten, kur provincijolas dėl tolybės vos kartą į dvejus metus yra matomas”. Iš atsakymo aišku, kad tuo metu vidutiniškai vienam vienuolynui teko vos po 6 vienuolius, ir tai liudijo personalo krizę provincijoje. Ją didino ne naujų narių stygius (noviciatai buvopilni, o provincijos, „kūno hipertrofija”. Sujungus Lietuvos ir Rusijos provincijas, dauguma bernardinų pabėgo į Austrijos (valdomą) Galiciją”, ir ir vietoje jų turėjo būti priimti buvusios Lietuvos provincijos vienuoliai. Taigi vyko specifiška (minėta įvade) didžiulės erdvės „lituanizacija”, kurią aptarsime vėliau. Antra vertus, bernardinai 1820 m. kovo 13 d. įsaku panaikinus Rusijos imperijoje jėzuitų ordiną, perėmė jo vienuolynus Oršoje ir Mstislave (kartu su mokykla), taip pat pakeitė atšauktus jėzuitų misionierius Rusijoje. 1820m. rugpjūčio mėnesį misijų į Tomską ir Irkutską išvyko bernardinai Modestas Romaškevičius (Modest Romaszkiewicz), Jokūbas Jurevičius (Jakob Juriewicz), Anastazas Ignatavičius (Anastasius Ihnatowicz), Remigijus Apanasevičius (Remigius Apanasewicz), Bernardas Maslovskis (Bernardinus Maslowski), Juvencijus Lakis (Juventius Lakis).
 
Kanoniškoji vizitacija ir kiti provincijolo rūpesčiai
Nors Lietuvos bernardinų provincijos centru, provincijolo, renkamo generalinėje kapituloje kas dveji metai, būstine nuo seno buvo laikomas Vilniaus vienuolynas, daugiausia laiko jisai praleisdavo keliaudamas iš vienuolyno į vienuolyną, tvarkydamas provincijos reikalus ir vizituodamas, t.y. nuodugniai tikrindamas vienuolyno materialinę (finansinę etc.) ir moralinę būklę. Pagrindinis vizitacijos Telšių katedros vidaus interjero fragmentas
dokumentas – vizitacijos aktas – būdavo surašomas keturiais egzemplioriais. Patvirtintas provincijolo parašu ir antspaudu, tapdavo pagrindiniu dokumentu, kai reikėjo narplioti santykius su civiline valdžia, konfliktus, teisinius reikalus.
Be vizitacinių aprašymų, kurie, tvarkingai perrašyti, provincijolą paštu pasiekdavo vėliau, stebina ypač gausi korespondencija: lankantis vienuolyne sugebėta išsiųsti daugiau nei 50 įvairaus pobūdžio raštų. Korespondencija buvo pagrindinis provincijos administravimo įrankis, o jos operatyvumą garantavo puikiai funkcionuojanti pašto sistema. Viso 1820-1827m. buvo išsiųsta 1600 raštų, aplinkraščių, vienuolių paskyrimo (nukreipimo) dokumentų, vadinamųjų „Obedientiales”, paprasčiausių laiškų ir kitos korespondencijos39. Pagrindiniai provincijolo korespondentai buvo vienuolynų (tarp jų ir moterų, priklaususių provincijai) viršininkai, Bažnyčios hierarchai (vyskupai Stanislovas Bohušas Sestrencevičius, Juozapas Arnulfas Giedraitis ir kiti), Romos Katalikų kolegija, pasauliečiai, nuo kurių daugeliu atvejų priklausė materialinis vienuolijos gerbūvis. Originalių fundacinių ir legacinių dokumentų paieškos, finansinės ir vienuolijos reguloje apibrėžtos drausmės pažeidimai, „kadrų politika” – kasdienius provincijolo rūpesčius – papildydavo kaskart kitame vienuolyne šaukiamos generalinės kapitulos organizavimas(vietos parinkimas, kvietimų gvardijonams išsiuntinėjimas, rėmėjų paieška). Lietuvos bernardinų provincija pati apsirūpindavo medžiaga abitams, turėjo audinių cechą (“Fabryka sukienna”) Baltarusijoje, netoli Svieženės (Swierzen), kurios prefektai buvo kunigas Tomas Giečanskis (Gieczański), vėliau kunigas Kazimieras Grinevičius (Hryniewicz). Jo (cecho, „fabriko”) veiklos, kurioje galime įžvelgti ir verslo apraiškas, kontrolė ­ dar vienas, gana specifinis ir kasdienis provincijolo rūpestis.
Apie numatomą atvykimą provincijolas iš anksto pranešdavo diecezijos, kurioje buvo išsidėstę vizituojami vienuolynai, vyskupui bei vienuolynų viršininkams (gvardijonams). Tai garantavo sklandžią vizito eigą. Kanoniškoji vizitacija prasidėdavo šv. mišiomis, po kurių provincijolas refektoriuje prie stalo iškilmingai paskelbdavo jos pradžią42. Vizitacija trukdavo nuo kelių dienų iki poros savaičių: prezidencijose (“Praesidentia”), mažuose konventuose (Sieliščėje, Berezinoje), kuriuose gyveno 2-4 vienuoliai, kartais pakakdavo vienos dienos, kustodijose (Vilniuje, Nesvyžiuje) apsistodavo net keliems mėnesiams. Žemaitijoje provincijolas praleisdavo keletą pavasario – vasaros ciklo mėnesių, ir tai, kaip vėliau matysime, buvo susiję su „jūros faktoriumi” bei ypatingomis simpatijomis žemaitiškai provincijai. Intensyviausiai vizituodavo žiemą, rogėmis apvažiuodavo didesnę Volynės ir Baltarusijos vienuolynų dalį. Kelionėse provincijolą lydėdavo provincijos sekretorius ir socijus, o nuo vienuolyno iki vienuolyno – jau vizituoto vienuolyno gvardijonas. Vizitacijos pareikalaudavo didelės fizinės ir moralinių jėgų įtampos, kurią didino nepravažiuojami keliai, didžiuliai atstumai ir nakvynės paieškos. Antai 1820 m. kanoniškųjų vizitacijų ciklą Stefanas Jaloveckis pradėjo sausio 16 d. Būdoje (Budslaw). Aplankęs 40 Mogiliovo, Vilniaus, Minsko, Gardino, Vitebsko, Smolensko, Volynės ir Podolės gubernijų vienuolynų, jį baigė 1821 m. sausio 1d. Gardine. Vizitacijų kasdienybę praskaidrindavo apsilankymai pas gerbiamus, miestelyje ar paviete žinomus žmones: pasaulietinės dvasininkijos atstovus, taip pat bajorus ir dvarininkus, nuo kurių daugeliu atvejų priklausė vienuolijos santykiai su carinės valdžios pareigūnais ir materialinė gerovė.
 
Tytuvėnai, Telšiai, Kretinga Tytuvėnų bernardinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
Kaip buvo minėta, Žemaitijos vienuolynai dažniausiai buvo lankomi pavasarį ir vasaros pradžioje. Pavyzdžiui, 1820 m. kovo mėn. 16d. pranešęs Šviesiausiam kunigaikščiui J. A.Giedraičiui apie atvykimą į jo valdomą vyskupiją, provincijolas S. Jaloveckis tą pačią dieną pasiekė Dotnuvą, kovo 24 d. – Tytuvėnus, po vizitacijos kovo 30 d. dalyvavo pakamarienės Angelės Burbienės vardynose (čia sužinojo apie kovo 13 d. įsaką dėl jėzuitų ordino panaikinimo Rusijos imperijoje). Balandžio 7 d. atvyko į Telšius. Tvarkydamas visų Žemaitijos vienuolynų vizitacijų bei kitus reikalus, parengė ir išsiuntė 53 raštus. Viešnagė čia truko 2 savaites. Velykos buvo švenčiamos Kretingoje, kur lankytasi balandžio 12-26 d.d. Stabilus etniniu ir konfesiniu atžvilgiu regionas, iš esmės sutampantis su vyskupystės ribomis, teikė provincijai, pietiniuose ir rytiniuose pakraščiuose skaudžiai jautusiai unitų ir stačiatikių spaudimą ir valdininkijos neprielankumą, pastovumo, ramybės ir dvasinės pusiausvyros pojūtį. Antra vertus, jau tuomet buvo išnaudojami Žemaitijos vienuolynų (Telšių ir Kretingos), esančių kurortinėje, rekreacinėje zonoje, privalumai. Kitų, 1821 m. birželio ir liepos mėnesiais „kunigas [provincijos] Sekretorius pasiliko Kretingoje [...] jūrų maudynėms”, o išvykus provincijolui, „eksprovincijolas Juškevičius ir Sekretorius kasdien važiuodavo į Palangą ir maudėsi jūroje”.
Žemaičių vienuolynai provincijos vadovybės nuolat prisimenami ir globojami buvo ir todėl, kad iš 4 bernardinų išlaikomų viešųjų pavietinių mokyklų 3 (Dotnuvos, Kretingos, Telšių) buvo čia, žemaičių provincijoje. Nuolat Vilniaus universiteto vadovybės kritikuojamai (dėl mokytojų neprofesionalumo, pedagogikos neišmanymo ir kt.) vienuolijai buvo ypač svarbus geras minėtų mokymo įstaigų, glaudžiai susijusių su provincijos „kūnu”, administruojamų bernardiniškoje tradicijoje, vardas. Kertinis provincijolo ir Universiteto nesutarimų akmuo, neminint apskritai neigiamo tuometinės Švietimo vadovybės požiūrio į vienuolijas, buvo nepakankamas finansavimas. Antai 1825 m. sausio 31d. provincijolas Henrikas Skačkovskis (Skaczkowski) rašte Vilniaus universiteto kuratoriui Nikolajui Novosilcevui pastebėjęs, kad vienuolija neturi jokio nekilnojamo turto ir žemės fundacijų, o gyvena iš išmaldos, prašė atleisti nuo 109 sidabro rublių mokesčio Vyriausiajai kunigų seminarijai kur „nesimoko nė vienas bernardinas”, taip pat skirti 200 sidabrinių rublių „41 mokytojo išlaikymui ir mokyklų remontui”49. Provincija išlaikė pakankamai platų savo mokyklų, vadinamų „studijomis”, turinčių senas tradicijas, tinklą, ir vienuolius į Universitetą siuntė ne mokytis, o stažuotis, „įsižiūrėti į dėstomų dalykų tvarką[...], surinkti mokyklų kabinetams herbariumus, metalus, akmenis, mechanikos įrenginius”. Telšių, Dotnuvos ir Kretingos mokyklos tokius kabinetus ir bibliotekas, sukauptus vienuolijos lėšomis, turėjo. Nors ir stengėsi provincijos vadovybė, mokyklos po 1832 m. pamažu buvo uždarytos ar perorganizuotos, o bernardinų pasaulietinis švietimas vertinamas gana kontraversiškai. Manoma, kad jos buvo prastesnės net už kitų vienuolijų (bazilijonų, pijorų, dominikonų), nekalbant apie akademines.
 
„Lituanizacijos“ priežastys ir procesas
XIX a. vienuolynai, ypač bernardinų, jau nebeturėjo nieko bendro su iki XIII a. galiojusiu „stabilitas loci” principu, susijusi vienuolį visam gyvenimui su viena vieta, vienuolynu. Aukščiau aptarti gana tamprūs vienuolijos bendruomenės narių ryšiai provincijoje reikalavo „kraujo apytakos”, vienuolių migracijos, kurią reguliavo ir kontroliavo provincijos vadovybė. Ši „kadrų politika” leido išvengti atskiruose vienuolynuose bręstančių konfliktinių situacijų, jei viename ar kitame regione bei vienuolyne spręsti staiga pritrūkdavo pamokslininkų, mokytojų. Vienuolius skirdavo, keisdavo ištisus metus, bet ypač daug vasaros pradžioje; kartais būdavo keičiamas visas vienuolynas. Antra vertus, vienuolijoje buvo gana sudėtinga, ilga ir paini mokslo ir karjeros siekimo sistema. „Gramatikos”, „Retorikos”, „Filosofijos” ir „Teologijos” buvo mokomasi 10-15 metų, studijavimas buvo susijęs su nuolatinėmis kelionėmis, kurios nesibaigdavo gavusiam mokslo laipsnį ir užėmusiam tam tikras pareigas.
Vienuolių „migracijos”, kaip ir kilmės (arba „rekrūtacijos”) Lietuvos vienuoliškose provincijose problematika tebėra netyrinėta, todėl dauguma lituanistų, bandydami rasti vieno ar kito vienuolio, kuriems rūpėjo lietuvių kultūra, svarbesnius biografijos faktus, „paskęsta” įvairiuose archyvuose išblaškytos informacijos gausybėje. Akivaizdu, kad Žemaitija buvo neišsenkamas šaltinis, nuolat papildantis čia vertinamą, prestižinį dvasininkijos, tarp jų vienuoliškosios, luomą. Bajoriškosios ir valstietiškos žemaičių visuomenės ryšį su Katalikų Bažnyčia garantavo aukščiau aptartas pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Preliminariais duomenimis, Lietuvos bernardinų provincijos vienuolynuose nuo Telšių iki Žitomyro XIX a. pirmoje pusėje dauguma vienuolių buvo kilę iš Žemaitijos ir čia arba likusioje etnografinės Lietuvos teritorijoje išsilavinę (turimas omenyje pradinis arba vidurinis pasaulietinis mokslas). Antai Gardino vienuolyne, kur buvo ir trimetės filosofijos studijos, 1817 m. iš 16 vienuolių 14 anksčiau mokėsi Troškūnų, Kražių, Padubysio, Telšių, Panevėžio, Kretingos, Žemaičių Kalvarijos, o tik 2 Gardino ir Lužkų mokyklose55.Dotnuvos vienuolynaas Panaši situacija susiklostė ir po 3 metų – iš 17 vienuolių ir klierikų 13 lavinosi Lietuvoje. Būdoje 1817 m. iš 25 vienuolių ir retorikos studijų klierikų 19 buvo mokęsi Lietuvoje, Mozyriuje 1816 m. iš 7 – 4; Minske 1817m. iš 23 vienuolių ir filosofiją studijuojančių klierikų – 17, 1820m. Slonime iš 16 vienuolių ir studijuojančių filosofiją – 14. Netgi tolimuosiuose Lucko ir Žitomyro vienuolynuose 1838 m. daugiau kaip pusė vienuolių buvo kilę iš Lietuvos. Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau, tačiau ir šių pakanka įrodyti, kad bernardinų provincijoje vyravo lietuviškas pradas. Šį vyravimą garantavo politika, pakankamai savarankiška, nepriklausoma nuo Lenkijos bernardinų provincijų, per visą XVIII a. (nuo Lietuvos šv. Kazimiero provincijos įkūrimo), ypač vienuolių mokymo, rengimo vienuoliškam darbui srityje. Antra vertus, būtent Žemaitijoje, Tytuvėnuose buvo didžiausias Lietuvos bernardinų provincijoje noviciatas, kurį užplūsdavo daugiausiai artimiausių apylinkių kandidatai. Aišku, kilmė, gimimo vieta nebūtinai turėjo rodyti ir tautinį (žemaitišką ar aukštaitišką) identitetą, savimonę. Tačiau „lituanizacijos” procesas lenkiškomis formomis save realizuojančioje, reflektuojančioje struktūroje, t. y. bernardinų vienuolijoje, nepadarė žalos, o gal ir suvaidino teigiamą vaidmenį žemaičių kultūriniame, o vėliau ir lietuvių tautiniame atgimime.
 
Bernardinų „knygos kultūra” ir bibliotekos
Visos Lietuvos provincijos bernardinų bibliotekos, skirtos „geriausioms ir naudingiausioms tiek pamaldumo, tiek mokslo studijoms didinti”, tenkino pirmiausia Ordino ir Katalikų Bažnyčios poreikius. Tačiau įsteigtos ir išaugusios ne tikslinių fundacijų, o vietos vyresniųjų rūpesčio ir piliečių – pasauliečių mecenatų bei vienuolių testamentinių užrašymų dėka, jos išsaugojo savitumą, regioninę specifiką ir tradicijas.
Remiantis išlikusiais vizitacijų aktais ir bibliotekų katalogais galima teigti, kad visi Lietuvos provincijos vienuolynai XIX a. pirmoje pusėje turėjo bibliotekas, kuriose knygų, kuriose buvo nuo kelių šimtų iki daugiau nei 10 tūkst. tomų knygų. Antai už Vilniaus bernardinų biblioteką, turėjusią 1764 m. 2317 t., 1830m – 5049 t., o 1848 m. – 7000 t. ir laikomą viena seniausių ir gausiausių Lietuvoje, didesnė buvo Minsko vienuolyno, kurioje sukaupta 10tūkst. tomų biblioteka. 1835 m. ji pražuvusi gaisro liepsnose.
Nemažos bibliotekos, 1819 m. sukaupusios 1090 tomų, buvo istoriškai reikšmingame Lietuvai Nesvyžiuje, Slonime, Breste, Gardine, Vitebske ir kituose Baltarusijos vienuolynuose. Pirmajame XIX a. ketvirtyje kiek menkesnes randame Žemaitijos bernardinų bibliotekas (nuo 500 iki 900 knygų), tačiau jos žymiai išaugo ketvirtame-šeštame dešimtmetyje. Tai liudijo nenutrūkusį likvidacinės caro politikos akivaizdoje rūpinimąsi knyga, vienuolių intelektu ir dvasingumu. Tytuvėnų bibliotekoje 1838 m. sukaupta iki 2168 tomų, o Kretingos 1851 m. – daugiau nei 3000 tomų.Tytuvėnų koplyčios ir bažnyčios vaizdas žiūrint pro galerijų arką
Lietuvos bernardinų provincijos vadovybės požiūrį į knygą, bibliotekų komplektavimą ir priežiūrą, pagaliau bernardinų intelektualines aspiracijas geriausiai apibūdina Troškūnų vienuolyno bibliotekos katalogo „Instrukcija” ir „Antraščių rodyklė”. Sprendžiant iš rašysenos, jas parengė būsimasis provincijolas Stanislovas Butkevičius, 1788 m. reikalavęs knygas provincijoje „sutvarkyti tinkamu būdu, pagal registrą ir mūsų (bernardinų vienuolijos vyresnybės – A. P.) įsivaizdavimą.” „Instrukcija” ir „Antraščių rodykle” buvo remiamasi pirmoje XIX a. pusėje tvarkant bibliotekas ir klasifikuojant knygas daugelyje provincijos vienuolynų: Nesvyžiaus, Mogiliovo, Vielonos, Minsko, Gardino, Slonimo, Pinsko, Yvijos, Kretingos, Telšių, Tytuvėnų.
“Instrukcija” skiriama bibliotekos prefektui, bibliotekininkui, kuriuo bernardinų vienuolijoje dažniausiai dirbo vienuolyno pamokslininkas. Jis privalėjo rūpintis, kad įsigytos knygos būtų įtrauktos į katalogą (skirsnis 2 ir 4); kad knygų išorė ir vidus būtų sužymėtos katalogą atitinkančiais ženklais (sk. 2 ir 4); kad skolinamos knygos būtų įrašytos „ypatingame atskirame registre”(sk. 4). Troškūnų ir kitų bernardinų vienuolynų bibliotekų katalogai ir vizitacijų aktai rodo, kad šie nurodymai, vėliau kartoti kitų provincijolų, buvo vykdomi. Tiesa, XIX a. pradžioje „krito” bibliografinio aprašo kultūra, katalogai priminė daugiau knygų be pagrindinių duomenų (leidimo vietos ir metų) sąrašus. Šios tendencijos sietinos su ypač dažnai (carinės administracijos pageidavimu) pradėtais sudarinėti inventoriniais turto aprašais.
“Antraščių rodyklėje” pateiktos skyrių antraštės (titulai, pavadinimai) katalogo sudarytojo pakankamai išsamiai paaiškintos, atskleistas jų turinys. To pasigendame kituose išlikusiuose vienuolynų bibliotekų kataloguose. Šių paaiškinimų, komentarų analizė padėtų geriau suprasti bernardinų ideologines orientacijas, santykį su pasaulietiniais mokslais ir menais. Dabar galima teigti, kad jie nebuvo „atsitvėrę” nuo pasaulio, komplektavo pačią įvairiausią lektūrą, padalintą kataloge ir bibliotekoje net į 18 skyrių. Kai kurie iš jų (pavyzdžiui, „Devocionalijos”) gerokai praplečia mūsų gan neapibrėžtai ir įvairiai suprantamą „religinės”, „tikybinės” literatūros sąvoką.
Troškūnų bernardinų bibliotekos, jau XVIII a. turėjo beveik 1 tūkst. tomų, tarp jų daug populiarių anuomet kalendorių, lituanistinių ir lietuviškų ( 7 egz. Konstantino Sirvydo „Lotynų – Lenkų – Lietuvių kalbų žodyno) knygų rinkinius, „Instrukcija” ir „Antraščių rodyklė” sukurtas bandant reformuoti, modernizuoti Lietuvos bernardinų provincijos bibliotekas. Šios pastangos sietinos ne tik su ženkliu knygų ir skaitytojų padaugėjimu Švietimo epochoje, bet ir bernardinų intelektualių jėgų stiprėjimu paskutiniais Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais. Sukurtoji „knygos kultūra”, sudariusi sąlygas įvairiai bernardinų veiklai pirmoje XIX a. pusėje, galutinai žlugo dėl caro represijų po 1863 m. sukilimo.

Kretingos pranciškonų vienuolynas XIX a. pab. – XX a. pr.
 
Regina Laukaitytė
 
Šio straipsnelio tikslas – patyrinėti Kretingos vienuolyno praeitį kai kuriais iki šiol į istorikų akiratį, berods, nepatekusiais aspektais. Remdamiesi Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje esančiais šaltiniais pamėginsime rekonstruoti vidinį vienuolyno gyvenimą XIX a. pab.-XX a. pr., o taip pat jo atgaivinimo 1905-1912 m. aplinkybes. Kretingos bernardinų vienuolyno ansamblis
Kretingos pranciškonų (tuomet vadintas bernardinų; abu šiuos terminus straipsnyje vartojame kaip sinonimus) vienuolynas XX a. pradžioje buvo vienas iš nedaugelio, patyrusių caro valdžios represijas. Mat pasinaudojant vienuolių dalyvavimo 1831 ir 1863 m. sukilimuose pretekstu, XIX a. Lietuvos katalikų vienuolynai buvo sunaikinti. Iki XX a. pradžios išliko tik 5 legalūs vienuolynai: bernardinų Kretingoje, marijonų Marijampolėje, kotryniečių Krakėse benediktinių Kaune ir Vilniuje. Nei savo vidiniu gyvenimu, nei išorine veikla jie nebebuvo panašūs į vienuolynus, kurie čia gyvavo bent prieš keliasdešimt metų. Tai buvo beišmirštančios bendruomenės, kuriuos caro valdžia stengėsi demoralizuoti ir galutinai likviduoti.
Kretingos bernardinų vienuolyną XIX a. gale jau tik iš dalies galima vadinti to ordino konventu, nes jame buvo apgyvendinti kunigai ir broliai iš kitų naikinamų vienuolynų: Klovainių karmelitų, Agluonos dominikonų, Kauno augustinų, Kęstaičių rokitų, taip pat tos pačios regulos vienuoliai iš Tytuvėnų, Troškūnų ir Slonimo vienuolynų. Toks skirtingų vienuolijų ir net skirtingų regulų vienuolių įkurdinimas vienuose namuose sujaukė jų gyvenimą, susilpnino klauzūrą. Negana to, vienuolynai buvo paversti įkalinimo ir pataisos namais.
 
Kaliniai ir demeritai Kretingos vienuolyne
Kretingos pranciškonų vienuolyne pirmieji caro valdžiai nusikaltę kunigai buvo atsiųsti, berods, po 1831 m. sukilimo. 1831 ir 1834 m. dvejus metus atgailauti už dalyvavimą sukilime čia buvo uždaryti 6 kunigai72. Už politinius nusikaltimus kunigai paprastai būdavo uždaromi vienuolyne 2 metus jiems uždraudžiama atlikinėti savo dvasines priedermes. Vienuolyno vyresniajam atiteko prižiūrėtojo pareigos. Jis privalėjo kontroliuoti, kad kunigai nedalyvautų viešose bažnytinėse apeigose, išskyrus skaitytines Šv. Mišias, neišeitų už vienuolyno ribų. Vyresniajam buvo pavesta kruopščiai peržiūrėti kunigų gaunamą ir siunčiamą korespondenciją. Susitikti su pašaliniais asmenimis galėjo tik su ypatingu vyresniojo leidimu ir jo stebimi, be to, visi lankytojai turėjo būti įregistruoti specialioje knygoje. Valstybės iždas tokiems kunigams išlaikyti kas keturi mėnesiai skirdavo maždaug po 60 rub. Nors vienuolyno vadovai buvo bauginami, kad vienuolynas bus visai uždarytas, jei jie neatliks šių pareigų, nesilaikys visų taisyklių nebuvo labai griežtai laikomasi. Kunigai uždaroje klausykloje arba zakristijoje klausydavo išpažinčių, paslapčiomis išeidavo į miestą, o susekti išsipirkdavo kyšiais ir vaišėms. Gubernijos valdžia 1898 m. priekaištavo ŽemaičiųKretingos bernardinų vienuolyno fundatoriaus Karolio Jono Chodkevičiaus portretas vyskupui, kad Kretingos vienuolyno vyresnysis nekontroliuoja pašalinių lankytojų, kalinamųjų korespondencijos ir pan. 75 Iš tiesų, vyresnysis pranešdavo konsistorijai ir vietos policijai tik apie ypatingus taisyklių pažeidimo atvejus – kai įkalintieji kunigai visai ignoruodavo minėtas taisykles ir jų įspėjimus arba kai savavališkai išvykdavo iš vienuolyno nežinia kur ir nežinia kuriam laikui. Tokie atvejai būdavo gana dažni, juos slėpti nebuvo prasmės, nes policija pati stebėjo vienuolyną ir buvo gerai informuota apie jo gyventojus.
Kretingos vienuolyne kalėjo kunigai Aleksandras Dambrauskas (kalėjo 1889 m. keletą mėnesių prieš tremtį, nubaustas už atsisakymą leisti katalikus vaikus į cerkvę caro šeimos švenčių dienomis), Felicijonas Lialis, Stanislovas Stakelė (čia kalėjęs du kartus: 1890-1892 m. ir 1895-1898 m. už lietuviškų knygų platinimą, slaptos mokyklos įsteigimą), Jurgis Stakauskas (1901 m. įkalintas 2 metams už tikybos mokymą liaudies mokykloje lenkų kalba), Povilas Dogelis (1902-1904 m. kalėjęs už atsisakymą mokyti tikybos Panemunėlio mokykloje rusiškai). Su kai kuriais kunigais vienuolynas turėjo daug vargo. Pavyzdžiui, kun. Stakelė, antrą kartą uždarytas į vienuolyną, iš jo pabėgo net 4 kartus. Paskutinį sykį buvo jį grąžinęs policijos valdininkas. 1896 m. rudenį jo elgesį vienuolyne svarstė dvasinė konsistorija, nes be vyresniojo raportų, telegramų, vyskupas buvo gavęs ir viso Kretingos konvento vienuolių pasirašytą prašymą gelbėti juos nuo nesugyvenamo charakterio kunigo Stakelės (jis savavališkai išeidavo iš vienuolyno, įžeidinėdavo vyresnįjį, grasino jam, triukšmaudavo refektoriume ir pan.) Konsistorija efektyvesnių priemonių, nes tik įspėjo kun. Stakelę, kad jis priklauso nuo vienuolyno gvardijono ir privalo paklusti, taip pat pagrasino, jog apie nusižengimus bus pranešta atestacijoje Vidaus reikalų ministerijai (ja besiremdama, pastaroji prailgino jo įkalinimo laiką. Vieneriais metais jau buvo pratęsusi kun. Lialio ir Stakausko kalėjimą).
Dėl Kretingos puikios geografinės padėties netoli Prūsijos sienos vienuolynas XIX a. pab. – XX a. pradžioje tapo svarbus slaptosios spaudos leidybos organizavimo bei platinimo centras. Tačiau tai buvo ne vienuolyno, bet jame kalintų ir politiškai įsipareigojusių kunigų darbas tautiniam atgimimui Kun. Lialis čia redagavo "Tėvynės sargą", rūpinosi jį pargabenti ir išsiuntinėti, vėliau kunigai Antanas Bizauskas, Dogelis ir Stakauskas buvo įkurdinę lietuviškų knygų ir laikraščių sandėlį. Iš čia, kitų parapijų kunigų bei parapijiečių padedami platindavo spaudą po visą Žemaitiją. Šis darbas, matyt, buvo dirbamas su vysk. Mečislovo Paliulionio žinia, nes jis išdavė kun. Bizauskui leidimą dažnai važinėti į Prūsiją dvasinių patarnavimų ten gyvenantiems Kretingos parapijiečiams suteikimo dingstimi. Kun. Bizauskas perveždavo į Prūsiją rankraščius, organizavo spaudinių korektūrą ir jų pargabenimą į Lietuvą. Žandarai stebėjosi, kad Vokietijoje gali būti Kretingos parapijiečių, įtarė, jog kun. Bizauskas važinėja į užsienį lietuviškos spaudos reikalais, 1903 m. bandė jį sekti, tačiau apkaltinti neįstengė.
Beje, vienuolyno gvardijonas ir kiti jo gyventojai apie šį knygnešystės darbą vienuolyne nieko nežinojo ir vargu ar būtų toleravę tokią grėsmę savo konventui. Antai gvardijonas, norėdamas užbėgti už akių galimoms valdžios represijoms vienuolynui, net kelis kartus buvo apskundęs policijai kun. Lialį.
Remiantis vienuolyno archyvu, spaudoje rašyta, kad 1858-1914 m. Kretingos vienuolyne buvo 68 atgailaujantys kunigai.
Nuo 1886m., uždarius Kęstaičių rokitų vienuolyną, prie kurio gyvavo kunigų prieglauda, ir jo gyventojus perkėlus į Kretingą, čia pradėti siųsti ir psichiniai ligoniai bei demeritai – dvasinei drausmei nusižengę kunigai. Daugiausia pasauliečių kunigų į vienuolyną būdavo uždaroma dėl silpnybės alkoholiui ir pamišimo. Jie vienuolynų vyresniesiems kėlė daug rūpesčių, nes vien moraliniu poveikiu neįstengta gydyti ligų. Nepasitaisantys kunigai ilgai likdavo vienuolyne ir drumsdavo jo ramybę. Antai 1896 m. Kauno diecezijos vienuolynų vizitatorius savo pranešime vysk. Paliulioniui siūlė du Kretingos vienuolyne gyvenančius ir be perstojo girtaujančius kunigus arba iš jo išleisti, arba sumažinti maisto davinį ir visam laikui uždaryti "į tamsiąją", nes nėra jokios vilties, kad jie pasitaisytų.
 
Vienuolyno materialinė padėtis
1841 m. katalikų vienuolynų, kaip ir seminarijų, vyskupijų kapitulų, o vėliau ir parapijų, žemės nuosavybė buvo sekuliarizuota. Kaip kompensacija dvasininkams ir vienuoliams vyriausybė pradėjo mokėti algą grynaisiais pinigais, kurios dydis vienuolynams priklausė nuo jų vietos gana sudėtingoje klasifikacijos lentelėje. Kretingos bernardinų vienuolynas 1842 m. caro vyriausybės įsaku tapo etatiniu 1 klasės vienuolynu, kuriame galėjo gyventi mažiausiai 22 vienuoliai. Amžiaus gale ir XX a. pradžioje tiek vienuolių Kretingoje jau nebebuvo, tačiau biurokratinis aparatas nereagavo ir išmokėdavo visą 1 klasės vienuolynui priklausiusią algą.
XX a. pradžioje Kretingos vienuolynas buvo turtingiausias iš visų, tuo metu Lietuvoje gyvavusių. Jo finansinės padėties stabilumą garantavo ne tik kasmet reguliariai iš valstybės iždo gaunama 3185 rub. suma, bet ir parapijiečių paprotys per šv. Antano, šv. Pranciškaus ir kitus atlaidus aukoti vienuolynui gyvulius, paukščius, grūdus, vilnas, linus ir kt. Aukų pakakdavo per ištisus metus vienuolyno stalui, o perteklius būdavo viešai parduodamas ir taip žymiai papildoma kasa. Be to, Kretingos vienuolynas buvo įsigijęs vertybinių popierių (Vilniaus žemės banko akcijų ir bilietų, Kuršo kredito bendrovės bilietų ir kt.), už kuriuos gaudavo dividendų. 1904 m. vienuolyno kasoje buvo 8447,26 rub. vertės vertybinių popierių, 1905 m. – 8147,75 rub. 85 XIX a. pab. vienuolynai jau turėjo teisę priimti geradarių testamentu paliktas aukas, nors grynieji pinigai į vienuolyno kasą nepatekdavo, į ją būdavo persiunčiami tik procentai. Dar apie 200 rub. pajamų kasmet vienuolynui duodavo ūkis.
Žemės ūkio darbams, kasdieniams buities reikalams tvarkyti vienuolynams reikėjo nemažai samdomų ir padienių darbininkų. XVIII-XIXa. nieko nestebino, kad tarnų skaičius vienuolynuose keletą kartų buvo daugiau nei vienuolių, tačiau po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia pradėjo kontroliuoti, kiek darbininkų dirba, stengėsi iki minimumo juos sumažinti, t. y. sudaryti vienuoliams kuo didesnį diskomfortą, kad jie patys išsiskirstytų iš savo vienuolynų. 1912 m. rudenį Katalikų dvasinei kolegijai pareikalavus žinių apie vienuolynų tarnus, Žemaičių vyskupijos kurija pranešė, kad Kretingos bernardinų vienuolyne (jame tuo metu buvo 8 gyventojai: 4 vienuoliai ir 4 psichiniai ligoniai) dirbo 15 žmonių: zakristijonas (gavęs 100 rub. metinį atlyginimą), jo pagalbininkas (50 rub.), vargonininkas (300 rub.), taip pat su pagalbininku (100 rub.), ūkvedys (120 rub.) su pagalbininku (75 rub.), virėjas (75 rub.), 2 liokajai (po 50 rub.), vežikas (90 rub.), skalbėja (100 rub.), naktinis sargas (50 rub.), 3 varpininkai (po 30 rub.).
Šie duomenys yra oficialūs, nes buvo pateikti Dvasinės kolegijos reikalavimu. Jie greičiausiai parodo tik valdžios nustatytų etatų užpildymą, o iš tiesų vienuolynuose dirbo žymiai daugiau žmonių. Remiantis Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne esančia knyga, kurioje įrašyti nuo 1880 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Kretingos vienuolyne dirbę žmonės, kasmet būdavo samdoma apie 34-39 žmonės (patarnavo vienuolyne, bažnyčioje, dirbo virtuvėje, palivarke)89.
 
Vienuolyno buitis
Gera materialinė padėtis leido vienuolynų gyventojams sočiai maitintis. Kaip savo atsiminimuose apie Kretingos vienuolyną rašė kun. Dogelis, buvo mėgstama pasakoti: kai padėdavo ant stalo porciją, vienas bernardinas klausdavo kitą: Kretingos bažnyčios paveikslas "Šventas Antanas""Broli, ar matai mane už porcijos?",- tokia ji būdavo didelė. Vėliau porcijos sumažėjo, tačiau vienuolyne valgyta sočiai, po pietų norintys galėdavo išgerti ir gerą ąsotį alaus90. Remdamiesi išlikusiais to meto marijonų ir kotryniečių vienuolynų pajamų – išlaidų knygomis galime spręsti ir apie Kretingos vienuolyno poreikius, kurie, tikriausiai, nelabai skyrėsi. Vienuolyno meniu buvo labai įvairus: mėsa, daug visokios šviežios žuvies (eršketo, ypač buvo mėgstamos  silkės, sardinės), šviežių ir džiovintų grybų, kelių rūšių prieskonių bei aliejaus. Ant kasdienio vienuolių stalo buvo įprastiniai produktai: sūris, sviestas, kiaušiniai, balta duona, įvairios kruopos – ryžių, manų, grikių, tačiau vartoti ir tokie produktai, kaip citrinos, vanilė, želatina, razinos, ikrai. Buvo išgeriama daug arbatos ir kavos. Kavos pupelėms skrudinti ir malti vienuolyne buvo specialūs prietaisai. Valgyta, beje, su mediniais įrankiais, nors buvo ir pagamintų iš rago91.
Akivaizdu, kad tokio kiekio negalėjo suvartoti patys vienuoliai, kurių 1891 m. buvo tik 5 ar 6, 1982 m. liko 3-4, o 1893 m. ­ tik 3. Be jų vienuolyne gyveno 3 vikarai, Marijampolės gimnazijos kapelionas kun. Jonas Michnevičius (nuo 1895 m) ir 2 dvasinės valdžios atsiųsti kunigai demeritai (jau minėtas Piličovskis, Dmochovskis ir jį pakeitęs Držemarskis). Vienuolyne dirbo tarnautojų: nuolatinė alga mokėta virėjui, liokajui, vežikui, sodininkui, sargui, kaminkrėčiui. Beveik kas mėnesį vienuolyne ir bažnyčioje kokius nors darbus atlikdavo stiklius, kalvis, mūrininkas, skardininkas, siuvėjas, kiti darbininkai. Kai kurie jų, matyt, nuolat gyveno vienuolyne, buvo jo išlaikomi. Jie, tikriausiai, ir buvo pagrindiniai alkoholio vartotojai. Galbūt Marijampolės vienuoliai, kaip ir Kretingos bernardinai, dažnomis vaišėmis bandydavo įgyti vietos žandarų palankumą.
Nežinia kaip į tokias išlaidas reaguodavo Seinų vyskupijos vienuolynų vizitatorius prelatas Strimavičius, kuris reguliariai kasmet vizituodavo kasos knygą.
Moterų vienuolynuose nuo šalčio gintasi greičiausiai karšta arbata, kava, nes jos būdavo suvartojami didžiuliai kiekiai (pavyzdžiui, per 1899 m. Krakių vienuolyne suvartota 95 svarai arbatos, Akivaizdu, kad tokio kiekio negalėjo suvartoti patys vienuoliai, kurių 1891m. buvo tik 5 arba 6, 1982m. liko 3 – 4, o 1893m. tik 3. Be jų vienuolyne gyveno 3 vikarai, Marijampolės gimnazijos kapelionas kun. Jonas Michnevičius (nuo 1895m.) ir 2 dvasinės valdžios atsiųsti kunigai demeritai (jau minėtas Piličovskis, Dmochovskis ir jį pakeitęs Držemarskis). Vienuolyne buvo tarnautojų: nuolatinė alga mokėta virėjui, liokajui, vežikui, sodininkui, sargui, kaminkrėčiui, beveik kas mėnesį vienuolyne ir bažnyčioje kokius nors darbus atlikdavo stiklius, kalvis, mūrininkas, skardininkas, siuvėjas, kiti darbininkai. Kai kurie jų, matyt, nuolat gyveno vienuolyne, buvo jo išlaikomi. Jie tikriausiai ir buvo pagrindiniai alkoholio vartotojai. Gal būt, Marijampolės vienuoliai, kaip ir Kretingos bernardinai, dažnomis vaišėmis bandydavo įgyti vietos žandarų palankumą.
Nežinia, kaip į tokias išlaidas reaguodavo Seinų vyskupijos vienuolynų vizitatorius prel. Strimavičius, kuris reguliariai kasmet vizuodavo kasos knygą.
Moterų vienuolynuose nuo šalčio gintasi greičiausiai karšta arbata, kava, nes jos būdavo suvartojami didžiuliai kiekiai (pavyzdžiui, per 1899m. Krakių vienuolyne suvartota 95 svarai arbatos,,t. y. apie 38 kg., kainavusius 180 rub.). Kretingos bernardinų vienuolyno fundatorės Sofijos Chodkevičienės portretas
Daugiausiai pinigų vienuolynuose būdavo išleidžiama kasdieniniams poreikiams: maistui, kurui, ūkiui. Apie kultūrinius vienuolių poreikius išliko labai mažai užuominų,- jie jau nebekaupė bibliotekų, įsigydavo tik bažnytiniam kalendoriui būtinas rubrikėles.
XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvos vienuolynai būdavo apšildomi medžio malkomis, durpėmis arba anglimi, šviesta žvakėmis ir lempomis, kuriose degintas žibalas arba medžio aliejus. Maudytasi pirtyse, o vasarą – ir upėse. Tvarkos, švaros vienuolynuose, ypač vyrų, berods, nebuvo labai paisoma. Jokių dabartiniam miesto žmogui įprastų patogumų nebuvo. Kretingos vienuolyne praustasi celėse, o vanduo, kaip ir naktinių puodų turinys, būdavo išpilama tiesiog pro langus. Tik XX a. pradžioje vienuolyno administratorius kun. Kazimieras Petreikis siekė priversti visus atsisakyti tokių įpročių.
Caro valdžia stengėsi žlugdyti, diskredituoti net ir sunykusius vienuolynus. Valdininkai, žandarai dažnai ateidavo į Kretingos vienuolyną lošti kortomis ir vaišintis su įkalintaisiais kunigais bei administratoriumi kun. Petreikiu. Šis, vildamasis palankumo, stengdavosi jiems įtikti. Tačiau tokio gyvenimo vienuolyne negalima tapatinti su pačių vienuolių morale. Net rusų valdininkai jiems nieko negalėjo prikišti. Kretingos žandarų karininkas, 1904 m. pranešdamas Kauno gubernijos žandarų valdybai, kad vienuolyne nuolat lošiama, girtaujama, ginčijamasi, pastebėjo, jog vienuoliai tose kompanijose nedalyvauja, charakterizavo juos kaip blaivininkus, dorus, ramaus būdo žmones.
 
Vienuolyno atgimimas po 1905m.
XX a. pr. visi Lietuvos vienuolynai buvo atsidūrę prie išnykimo ribos, nes labai sumažėjusių jų gyventojų amžiaus vidurkis siekė 70 metų. Nors ir visi Lietuvoje gyvavę vienuolynai buvo etatiniai, t. y. turėjo teisę priimti naujus narius, valdžios įstaigos tokių leidimų neduodavo. Kai seni vienuoliai išmiršdavo, vienuolynai buvo uždaromi. 1904 m. uždarytas Marijampolės marijonų vienuolynas, nes jame tebuvo likę 3 gyventojai. Kretingos vienuolynas XX a. pradžioje buvo kiek didesnis, tačiau taip pat nyko, bernardinų parapijos ir pačio vienuolyno administravimas buvo perduotas į diecezinių kunigų rankas. Paskutinis Kretingos bernardinų vienuolyno gvardijonas buvo kun. Jeronimas Beržanskis (1898-1904m.). Kai jis paseno, vysk. Paliulionis 1900 m. Kretingos parapijos klebonu paskyrė jau pasaulietį kunigą Antaną Bizauską. Tuo metu vienuolyne gyveno 6 bernardinai, 2 karmelitai ir 2 rokitai. 1905 m., iškėlus kun. Bizauską, vienuolyno administratoriumi ir parapijos klebonu buvo paskirtas kun. Petreikis (irgi ne vienuolis), valdęs vienuolyną iki 1912 m.
Pirmos realios viltys atgaivinti beišmirštančius Lietuvos vienuolynus atsirado 1904 m., kai karo su Japonija pradžia ir nesėkmės fronte privertė vyriausybę vidinės taikos labui šiek tiek susilpninti kitataučių rusinimo politiką. Lietuvos visuomenei tai atnešė ilgai lauktas permainas, ­ balandžio 24 /gegužės 7 d. / panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, šv. Kalėdų (gruodžio 12/24 d.) proga caras paskelbė tolerancijos aktą, kuriuo nutrauktos tikybinės bylos, leista laisvai keisti tikybą, kitų metų šv. Velykų (1905 m. balandžio 17/30 d.) proga ir gegužės 1 /14 d. / išleistais aktais nutrauktas kitatikių diskriminavimas, mokyklose leista dėstyti tikybą gimtąja kalba. 1905 m. Rusijos vyriausybė leido atgaivinti Lietuvos moterų vienuolynus, kurie, anot Kauno gubernatoriaus nedarė kenksmingos įtakos vietos žmonėms. 1906 m. pradžioje pirmą kartą po 4 dešimtmečių į jų noviciatus iškilmingai priimtos novicijos.
Skirtingai nuo moterų, valdžios įstaigos trukdė priimti naujus narius į vyrų vienuolynus. Mat Kretingos ir Marijampolės vienuolynai faktiškai jau buvo uždaryti, ir valdžia nenorėjo žengti žingsnio atgal, tuo labiau, kad jie buvo žymiai pavojingesni stačiatikybei Šiaurės Vakarų krašte, nei moterų. Vienuolinio idealo siekiantys kunigai geriau už kitus matė dvasininkijos ydas, pastoracinio darbo trūkumus. Susitelkę vienuolynuose, jie nedelsdami būtų ėmęsi pastoracinės, misijinės veiklos, atgaivinę bažnytines brolijas. Tad nepaisant religinės tolerancijos deklaravimo, prašymai įstoti į marijonų bei bernardinų vienuolynus buvo atmetami.
Kretingos vienuolyno atgaivinimo iniciatoriumi istoriografijoje laikomas kun. Antanas Bizauskas, kuris 1908 m. padavė valdžios įstaigoms prašymą įstoti į Kretingos vienuolyną ir stengtis jį atgaivinti. Tačiau buvo ir ankstyvesnių bandymų. Dar 1906 m. Kauno vyskupas sufraganas Gasparas Cirtautas, ieškodamas lietuvių to krašto vienuolynuose, susisiekė su Galicijos Mažesniųjų brolių ordino provincijolu t. Danieliu Magonskiu (Daniel Magoński). Atvykę į Kretingą, jie būtų ne tik papildę vienuolynus, bet ir sugebėję vadovauti noviciatui. Tačiau t. Magonskis vyskupo kreipimąsi suprato kaip pasiūlymą prijungti Kretingos vienuolyną prie jo vadovaujamos provincijos ir su dėkingumu jį priėmė, iš karto ketindamas atsiųsti tris provincijos kunigus. Vysk. Cirtautas turėjo patikslinti, kad Kretingos apylinkės grynai lietuviškos. Norėdamas perduoti mažesniesiems broliams vienuolyną bei parapiją, jis ieško vienuolių, mokančių lietuviškai, ir tikisi, jog tokių galėtų būti tarp išeivių iš Lietuvos arba Žemaitijos, įstojusių į ordiną Galicijoje. Nemokantys vietos kalbos kunigai, vyskupo samprotavimu, būtų naudingi nebent atidarytame noviciate, tačiau Rusijos valdžia tuomet dar neleido jo atidaryti. Vysk. Cirtauto paieškos baigėsi be rezultatų, – jei lietuvių Galicijoje ir būta, nė vienas jų į tėvynę nesugrįžo. Kretingos bažnyčios rūsiuose
Kretingos vienuolynas buvo atnaujintas legaliai, 1912 m. gavus valdžios leidimą priimti naujus narius ir atidaryti noviciatą. Tuo rūpinosi kun. Antanas Bizauskas, 1900-1905 m., kaip minėta, gyvenęs šiame vienuolyne ir administravęs parapiją. Iš Kretingos iškeltas į Vabalninką, kun. Bizauskas neužmiršo bemirštančios vienuolių bendruomenės, su kuria būtų išnykusi šv. Kazimiero Lietuvos bernardinų provincija. Kaip minėta, 1908 m. lapkričio 1 d. jis buvo padavęs vyskupui prašymą priimti į Kretingos vienuolyną, tačiau rusų valdžios leidimo nesulaukė.
Negalėdamas tapti vienuoliu Lietuvoje, kun. Bizauskas 1911 m. sausio mėn. išvyko į Galiciją ir įstojo į Ležaisko bernardinų vienuolyną, tačiau jame išbuvo tik penkias dienas. Išgirdęs Dievo balsą, kaip rašė savo atsiminimuose, nedelsiant išvažiuoti, grįžo į Lietuvą ir vėl stengėsi patekti į Kretingos vienuolyną. Šįkart leidimas buvo gautas, ir 1912 m. balandžio 23 d. jis Kauno benediktinių vienuolyne kartu su kun. J. Indruliu vysk. G. Cirtauto buvo apvilktas vienuolio rūbais, tą pačią dieną su specialiu popiežiaus leidimu davė paprastuosius įžadus. Vyskupas iš karto paskyrė kun. Bizauską Kretingos vienuolyno viršininku ir parapijos klebonu. 1912 m. lapkričio 24 d. A. Bizauskas davė amžinuosius įžadus ir pradėjo telkti naują Kretingos pranciškonų bendruomenę. Vienuolyne tuomet buvo likęs gyvas tik vienas senas bernardinas subdjakonas Kazlauskas. Apie Kretingos vienuolyno atnaujinimą buvo pranešta ordino generolui Romoje ir 1913 m. rugsėjo 24 d. popiežiaus įsakymu jis buvo prijungtas prie Silezijos Šv. Jadvygos provincijos kaip atskiras komisariatas. Tėvas Bizauskas buvo paskirtas Lietuvos pranciškonų komisaru ir Apaštalų Sosto liepiamas 1914 m. gegužės – birželio mėn. atliko Vokietijoje trumpą noviciatą.
1914 m. į Kretingos vienuolyną įstojo naujų narių. Jis pradėjo augti, tiesa, iš karto gana lėtai, nes sąlygos vienuolių gyvenimui nebuvo labai palankios: vienuolyne ir toliau kalinti prasikaltę kunigai, reikėjo aptarnauti apie 6,5 tūkst. parapiją. Senieji vyrų vienuolynai neišgyveno integravimosi į lietuvių visuomenę sunkumų, kaip kad moterų kotryniečių, benediktinių ir slaptieji vienuolynai, kuriuose kalbėta lenkų kalba. Tačiau ir jiems reikėjo pritapti prie naujų socialinių sąlygų. Matyt, svarbiausia iškilusi kliūtis buvo socialinio prestižo formavimas. Lietuvos vyrų vienuolynai sulaukė žymiai mažiau kandidatų, nei moterų. Pagal įsigalėjusias tradicijas sūnus, ūkininko leidžiamas į kunigus, privalėjo aprūpinti savo brolius ir seseris, o dažnai ir jų vaikus. Kunigystė Lietuvoje asocijavosi su materialine gerove, o vienuolio idealas – neturtas – buvo naujas, juo be išlygų sekti reikėjo ne vien noro, bet ir galimybių.
Netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Besitraukdami nuo fronto, bernardinai pasiekė net Pavėvenės vienuolyną, kuriame praleido beveik metus.
Patys vienuolyno pastatai, statyti XVII a. pr., buvo apleisti, tik 1921 m. didžiulėmis pastangomis pavyko iš jų iškeldinti kariškius, įvesti klauzūrą. Keletą metų teko remontuoti pastatus, kambarius vėl pertvarkyti į celes. Visgi nuo 1921 m. gyvenimas Kretingos vienuolyne įėjo į savo vėžes, įstojo kandidatų į klierikus ir brolius. Iš jų buvo vienuolynui reikalingų amatininkų: dailidžių, mūrininkų, batsiuvių ir pan. Ilgainiui vienuolynas išaugo, o nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo vienas didžiausių (1940 m. jame gyveno apie 65 pranciškonų kunigus, brolius, klierikus), davė didžiulį impulsą ne vien Žemaičių, bet ir visos Lietuvos religiniam, kultūriniam gyvenimui.
 
Nuotraukos Sigito Varno ir iš RKIC archyvo
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija