Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis –
 lietuvių kultūrinių aspiracijų rėmėjas


Jolanta Skurdauskienė

XIX a. I p. Rietave rezidenciją įsikūręs kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863), o vėliau ir jo sūnus – Plungės valdytojas Mykolas Mikalojus Severinas Markas (istoriografijoje plačiau žinomas kaip Mykolas Mikalojus) (1849–1902), jau tarp savo amžininkų buvo gerai žinomi ne tik kaip mokslo, kultūros ir meno mecenatai, bet ir kaip lietuvių kultūrinių aspiracijų rėmėjai. Iki šiol ši Oginskių veiklos sritis tyrinėta labai menkai.
Mykolo Mikalojaus biografiniai duomenys enciklopediniuose ir genealoginiuose leidiniuose vis dar yra gana menki. Būtent plati lituanistinė veikla išskiria šį aristokratą ne tik iš savo giminės, to meto jo socialinio luomo atstovų, bet ir iš lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų tarpo.
Būdamas jauniausias sūnus, Mykolas Mikalojus iš savo tėvo perėmė senas pažintis su Laurynu Ivinskiu bei vyskupu Motiejumi Valančiumi1 , legalią lietuviškų knygų rėmimo tradiciją2  ir pats gana anksti įsitraukė į šį darbą. Jau 1875 m. L. Ivinskis, matydamas M. M. Oginskį kaip būsimą savo veiklos globėją, jam dedikavo savo knygą „Pamokimaj kaip rejkie saugote kiek wieną giwa sutverimą....“ kitaip dar žinomos „Pasaugos“ pavadinimu, ir paprašė jį tapti šios knygos leidėju3 . Pasitaręs su Žemaičių kunigų seminarijoje dėstytojavusiu Antanu Baranausku4 , tų pačių metų pabaigoje Mykolas Peterburgo Centriniam komitetui įteikė prašymą leisti išspausdinti šią knygą5 . Nesėkminga knygelės istorija užsitęsė iki 1878 m. Per tą laiką M. M. Oginskis dėl šios knygelės išleidimo dar keletą kartų lankėsi Peterburge, ten buvo susitikęs ir bendravo su knygelę redagavusiu Petru Vileišiu6 .
Vėliau M. M. Oginskis pateikė prašymus dar dviem knygom išleisti: 1881 m. S. Baltramaičio vertimui „Apie naudingus ir blėdingus gyvius kaimiškam ūkiui (nuo Glogerio)“7 , o apie 1893 m. – A. Sketerio knygai „Pamokinimas kaip nuog choleros gintiesi“8  spausdinti.
Istorikas A. Tyla pastangas leisti lietuviškus leidinius vertina ne tik kaip tautinio sąmoningumo apraišką, bet ir skambiai įvardina „protestu prieš caro valdžios represijas ir kova prieš spaudos draudimo panaikinimą“9 .
Spaudos draudimo laikotarpiu M. M. Oginskis buvo vienas pirmųjų ir vienas iš nedaugelio pradėjęs tokius prašymus teikti (iš viso per tą laikotarpį buvo pateikti 106 prašymai). Ši M. M. Oginskio veiklos sritis rodo, kad kunigaikštis daugiau ar mažiau bendravo su tuo metu gana negausia lietuvių inteligentų šviesuomenės grupe. Šalia minėtų L. Ivinskio, M. Valančiaus, A. Baranausko atsiranda P. Vileišis, J. Tumas-Vaižgantas, vyskupas M. Paliulionis, keletas kitų.
Su savo šeimos nariais M. M. Oginskis bendravo prancūzų kalba. Tuo pat metu jis rūpinosi ne tik legaliu lietuviškos spaudos leidimu, bet ir nevengė nelegalių spaudos rėmimo ir platinimo būdų. Pasakojama, kad pašnekovams nepamiršdavęs pabrėžti, kad save laiko „žemaičiu“ arba „esąs neabejingas lietuvių reikalams“.
Amžininkų prisiminimuose galime aptikti užuominų apie tai, kad M.Oginskis rėmė slaptą lietuviškos spaudos leidimą ir net gabenimą. Anot J. Tumo-Vaižganto, M. M. Oginskis ne kartą yra davęs pinigų nelegaliai „lietuvių literatūrai“ ir net jis pats, esą, iš kunigaikščio gavęs 100 rublių „Tėvynės sargui“10 .
Šiai veiklai galima priskirti ir pirmojo lietuviško spektaklio, suvaidinto 1899 m. Palangoje, rėmimą11 , o taip pat draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą per sieną, kurį vaizdžiai yra aprašiusi G. Petkevičaitė-Bitė12 . 1899 m. vasarą iš Palangos grįždamas namo, Teofilei Juškytei, pirmą karą atėjusiai į kunigaikščio namus ir prisistačiusiai neseniai vykusio lietuviško spektaklio aktore, kunigaikštis prižadėjo per sieną pervežti „daugiau kaip keturis pūdus“ iš Tilžės parsigabentų lietuviškų knygų ir savo pažadą tesėjo, prieš tai net neperžiūrėjęs gabenamos literatūros turinio13 .
Žinomas to meto veikėjas, dvarininkas H. Korwin-Milewskis savo prisiminimuose yra aprašęs ryžtingus kunigaikščio veiksmus po 1893 m. Kražių įvykių. Anot jo, pasinaudodamas artimais ryšiais su imperatoriaus dvaru, M.Oginskis informavo imperatorių Aleksandrą III apie M. Klingenbergo ir P. Orževskio žiaurų susidorojimą su tikinčiaisiais Kražiuose. Sunku vertinti šių įvykių tikrumą, tačiau autorius teigia, kad imperatorius buvęs labai sujaudintas kunigaikščio pasakojimo ir vėliau šiai bylai rodęs ypatingą dėmesį 14 .
Vertinant tokį atvirą M.Oginskio pasisakymą prieš engiančią caro politiką, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kad jis buvo labai religingas žmogus, artimai bendravęs su dvasininkais ir ypač su Žemaičių vyskupais. Apie tai prisiminimuose pasakoja nelabai kunigaikštį mėgęs Plungės dvaro užvaizdas B. Zubavičius15 . Tą patį liudija vyskupo M. Valančiaus užrašai ir vyskupo A. Baranausko eilėraštis, įrašytas Plungės dvaro svečių knygoje16 . Apie M.Oginskio bendravimą su vyskupu M. Paliulioniu, palaikant pirmąjį lietuvišką spektaklį, yra rašiusi ir G. Petkevičaitė Bitė17 .
Jeigu šį kartą ir suabejotume grynai lietuviškų interesų gynimu, ko gero, turėtume sutikti su Rimanto Vėbros įvardijama „religine tautine sąmone“, kuri, anot istoriko, padėjo tautiškai susiprasti valstiečiams ir paskatino įsijungti į tautinį sąjūdį18 . Nėra XIX a. II p. – XX a. pr. bajorijos mentaliteto tyrimų, todėl šiandien sunku spręsti apie religinės tautinės savivokos reikšmę modernėjančios bajorijos sąmonėje, tačiau galima spėti, kad ji užėmė gana svarbią vietą ir skatino ne tik aktyvesnei, bet ir įvairesnei kultūrinei veiklai.
Kita kunigaikščio veikla, balansavusi ant nelegalumo ribos, buvo senosios LDK simbolikos naudojimas. E. Rimša pasakoja, kaip 1881–1885 m. M.Oginskis, būdamas Telšių miesto dūmos galva, G. Efronui ar jo dirbtuvei užsakė pagaminti spaudą bei kitus dūmos galvos ir valdybos narių skiriamuosius ženklus su istoriniu miesto simboliu – šv. Stanislovo atvaizdu. 1885 m. dėl to kilo skandalas ir, istoriko spėjimu, M. M. Oginskis šių pareigų neteko19 .
Maždaug tuo pačiu metu monumentaliems savo Plungės dvaro vartams jis užsakė pagaminti skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią ant užpakalinių kojų stovinčias meškas, laikančias Oginskių šeimos herbus. Dvaro tarnautojo B. Zubavičiaus teigimu, tai baisiai nepatikę rusų valdininkams, kuriems meškos kėlė aliuziją į žemaičių herbo simbolį20 . Nepaisant prisiminimuose minimų nesusipratimų, šios meškos Plungės dvaro vartus tebepuošia ir šiandien.
Dar vienas žemaičių herbo naudojimo faktas minimas R. Aftanazy sudarytoje rezidencijų istorijoje. Čia teigiama, kad pietinį Plungės rūmų fasadą šeimininkas buvo papuošęs alegorine skulptūra su Žemaitijos herbu21 . Sunku pasakyti, kiek šis teiginys yra tikroviškas, tačiau akivaizdu, kad M. M. Oginskiui rūpėjo senosios LDK heraldikos atgaivinimas. Kokie motyvai – daugelio istorikų aptarti LDK bajoriškieji pilietiniai ar lietuvių tautiniai lėmė šią veiklą, kol kas sunku pasakyti. Bet greičiausiai tam turėjo įtakos ir vieni, ir kiti.
Kitą labai svarbią Mykolo lituanistinės veiklos sritį sudarė švietimas ir šios veiklos mecenavimas. Kol kas istoriniais šaltiniais nepavyko patikrinti teiginio, kad XIX a. pab. prie dvaro išlaikomos našlaičių prieglaudos M. M. Oginskis buvo įkūręs slaptą dviejų skyrių lietuvišką mokyklą dvaro tarnautojų vaikams. Anot kraštotyrininkų, ji veikė labai trumpai, tik apie 10 dienų22 .
Logišku šios veiklos tęsiniu galima būtų laikyti slaptos mokytojų seminarijos įkūrimą. Jos veiklą yra aprašiusi žymi visuomenės veikėja Ona Pleirytė-Puidienė. 1903 m. vykdydama mirusio vyro valią, kunigaikštienė Marija Oginskienė savo dvare įsteigė slaptą mergaičių mokyklą, oficialiai vadintą rankdarbių mokykla. Joje turėjo būti ruošiamos mokytojos tuo metu draudžiamoms lietuviškoms mokykloms. Mokytojauti joje ir buvo pakviesta dar jaunutė Ona Pleirytė (1885–1936). Trūko vadovėlių, mokytoja buvo nepatyrusi, todėl mokykla veikė neilgai. Ji buvo uždaryta 1904 m. spalio mėnesį23 .
Paradoksalu, tačiau tiek Plungės, tiek truputį anksčiau įkurta Rietavo dvarų muzikos mokykla, kuriose buvo dėstoma tik lenkų kalba, istorikų kultūrologų laikomos neatsiejamai susijusius su lietuvių tautiniu kultūriniu sąjūdžiu, nes jos, anot tyrinėtojų, padariusios didžiulę įtaką talentingų lietuvių muzikų atsiradimui ir sudariusios sąlygas tautinės muzikos kultūros suklestėjimui.
Oginskių muzikos mecenatystę tyrinėjanti L. Kiauleikytė24  pabandė atskleisti šios šeimos santykį su lietuvybe. Įvertindama Oginskių nuopelnus nepriklausomos Lietuvos muzikos kultūros suklestėjimui, tyrinėtoja atkreipė dėmesį į istorinės epochos nulemtą didikų pažiūrų prieštaringumą. Didikų demokratiškumą ir socialinį pakantumą, kultūros tyrinėtoja sieja vien su krikščioniškomis nuostatomis ir ypatinga aristokratiška dvasine kultūra25 . Anot J. Kiauleikytės, tikroji kunigaikščių Oginskių aplinka, nuo kurios jie niekada nė neketino nutolti, buvo Rusijos ir Europos monarchų džiaugsmai ir rūpesčiai, žymiausių aristokratų šeimos bei aukščiausi imperijos pareigūnai.26 . Tačiau asmeninę kunigaikščio jauseną būtų galima pailiustruoti ir tokiais prisiminimų fragmentais. Jau minėtas dvaro užvaizdas B. Zubavičius rašo, kad vasaromis į Palangą su savo dvaro orkestru vykdavęs poilsiauti kunigaikštis, visuomenėje mėgdavo papokštauti. Orkestrui ėmus groti tuo metu populiarų lietuvišką kūrinį „Ant marių krašto Palangos miestely“, kurio melodija buvusi nepaprastai panaši į lenkų himną „Boże, coś Polskę“, atsirasdavę lenkų patriotų, kurie tuoj nusiimdavę kepures, o kitas ir atsiklaupdavęs. Muzikai nutilus, kunigaikštis pranešdavęs, kad ką tik buvęs atliktas lietuviškas kūrinys „Ant marių krašto Palangos miestely“, tuo sukeldamas ir čia pat viešėjusių rusų valdininkų juoką ir kūrinį pagerbusių lenkų pyktį. Tarnautojo teigimu, kunigaikštis už tai ne kartą buvo tardomas, tačiau valdžiai, anot jo, niekaip nepavykdavę pokštautojo nubusti27 .
Su M. M. Oginskiu bendravęs J. Tumas-Vaižgantas rašė, kad tiek Mykolas, tiek jo tėvas Irenėjus „jautėsi tikrais žemaičių piliečiais ir net vadino save – žemaičiais28 “. Archyvuose išlikę Oginskių šeimos laiškai rodo, kad privačiame gyvenime, tarp šeimos narių ir su kitais aristokratais buvo bendraujama prancūzų kalba, su valdininkais – rusiškai, lenkiškai, su vietos žmonėmis, dvaro darbininkais – žemaičių kalba.
Savo simpatijas liaudiškajai kultūrai M. M. Oginskis demonstravo ir savo namuose Plungėje. Dvare tarnavusios merginos dažną svečią stebindavo vilkėdamos tautiniais rūbais. Didžiulį dėmesį skirdamas dailei, kunigaikštis vienas iš pirmųjų tarp dvarininkų pradėjo vertinti lietuvių liaudies meną29 . Yra žinoma, kad savo bibliotekoje jis turėjo ir lietuviškų knygų. Na, o Oginskių šeimos meilė žemaitukų veislės žirgams plačiai buvo žinoma jau to meto visuomenėje30 . Oginskių ūkinės veiklos tyrinėtoja V. Girininkienė teigia archyvuose radusi ir motyvą, paskatinusį kunigaikščius rūpintis šios žirgų veislės išsaugojimu. Anot jos, Oginskių fondo rankraščiuose yra užuomina apie tai, kad lietuviai su žemaitukais laimėjo pergalę prieš kryžiuočius, todėl jiems negalima leisti išnykti. Deja, autorė nenurodo, kuriame dokumente užfiksuotas šis svarbus faktas. Kad ir kaip ten bebūtų, Oginskių dėka ši veislė buvo išsaugota ir išpopuliarinta tarp dvarininkų ir valstiečių, o „žemaitukų“ vardas tapo plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje31 , kur lietuviškais vardais vadinami arkliai buvo pristatomi tarptautinėse ūkio parodose.
Nepaisant visko, Mykolas Mikalojus Oginskis viešajame gyvenime, bendraudamas su kilmingaisiais, aukštesnio rango dvaro tarnautojais (liokajais, mokytojais), muzikos mokyklos mokiniais, vaikų globos namų auklėtiniais, vengė kalbėti lietuviškai ir bendravo lenkų kalba. Lenkiškai jis susirašinėjo ir su lietuvių kultūrininku, švietėju L. Ivinskiu, tuo metu dar jaunu muziku M. K. Čiurlioniu.
Išvadose butų galima pasakyti, kad nors M. M. Oginskio pažiūros ir pasižymėjo prieštaringumu, būdingu to meto didikų kosmopolitinėms pažiūroms, tačiau gana plati ir formų įvairove išsiskirianti kunigaikščio lituanistinė veikla išėjo už amžininkų ir istorikų įvardijamo asmeninių ambicijų tenkinimo arba būtinumo ugdyti kvalifikuotus darbininkus ribų.
Jau vien legalus ir nelegalus darbas rūpinantis lietuviškos spaudos leidimu ir platinimu, lietuviškų mokyklų steigimu, rodo, kad tuo metu M. M. Oginskio veikla buvo ne mažiau reikšminga kaip ir kitų žymiausių to laikų kultūrinio sąjūdžio veikėjų, kėlusių ir lietuvių tautos formavimo ir ugdymo uždavinį.
Deja, tenka pripažinti, kad didžioji Oginskių lituanistinės veiklos dalis buvo orientuota į žemesnįjį – valstiečių luomą. Su bajorais, dvaro tarnautojais, muzikos mokyklos mokiniais, vaikų globos namų auklėtiniais buvo bendraujama lenkų kalba.
Priekaištauti dėl lenkavimo vien Mykolui Mikalojui Oginskiui, butu neteisinga, nes jei pažvelgtume į asmeninius dienoraščius ar užrašus tokių lietuvių kultūrinio sąjūdžio veikėjų kaip M. Valančiaus, A. Baranausko, pamatytume, kad tuo pačiu metu, kai jie rūpinosi liaudies švietimu, lietuviška spauda, lietuvių literatūros kūrimu ir t. t., jie rašė ir su artimais bičiuliais bendravo lenkiškai...
Kaip ir daugelis kitų to meto visuomenės veikėjų, tarp kurių buvo ir M. Valančius, A. Barnauskas, P. Vileišis, nekeldamas politinių bei socialinių klausimų, M. M. Oginskis dirbo švietėjiško ir mecenatinio pobūdžio darbą, kurį nulėmė XIX vid. lietuvių veikėjų pavyzdys bei krikščioniškosios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietiškumo tradicijos ir dėl to šis prieštaringumas vargu ar turėtų mus stebinti.
Galbūt M. M. Oginskio tautinė savimonė ir neatitinka mūsų modernaus tautinio susipratimo suvokimo, turi ryškų konservatyvumo atspalvį, tačiau ji padarė nemažą įtaką plėtojant lietuvių kultūrinį sąjūdį bei įsitvirtinant moderniajai lietuvių tautinei sąmonei.
_______

 1 Motiejus Valančius Žemaičių vyskupas. Pastabos pačiam sau. (Iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas). Vilnius, 1996, p. 180.
 2 Gavęs paskolą iš I. Oginskio, 1846 m. L. Ivinskis išleido pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metų skajtlus ukiniszkas...”. Rietave pas Oginskį kurį laiką gyveno ir Mikalojus Akelaitis. Kunigaikščio globojamas M. Akelaitis rūpinosi spaustuvės steigimo, lietuviškų knygų leidybos centro įkūrimu Rietave, teikė paramą L.Ivinskiui rengiant laikraščio „Aitvaras” projektą. Žr. D. Petkevičiūtė. Laurynas Ivinskis. - V., 1988, p, 31; 44 ; K. Misius. Iš Rietavo kultūrinio gyvenimo (iki 1915 m.) // Rietavo apylinkės. - K., 1992, p.193.
 3 A. Tyla. Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu // Spauda ir spaustuvės. Iš Lietuvių kultūros istorijos. Nr.7. - Vilnius, 1972, p.18.
 4 A. Baranauskas. Raštai. - Vilnius, 1970, t. 2, p, 127; A. Tyla. Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu // Spauda ir spaustuvės. Iš Lietuvių kultūros istorijos. Nr. 7, p.18.
 5 A. Tyla. Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu, p. 78.
 6 J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos // Mūsų senovė. - Kaunas, 1921, p. 118–119; A. Tyla. Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu. p.17; P. Vileišis. Rinktiniai raštai. - Vilnius, 2004, p. 555.
 7 A. Tyla. Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu, p. 81.
 8 Ten pat, p. 82.
 9 Ten pat, p. 78.
 10 J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos // Draudžiamas laikas. L. Ivinskis. Kovotojai. - Kaunas, 1924, p. 23.
 11 Vienas iš spektaklio organizatorių L. Vaineikis pasakoja, kad dalis bilietų buvo išnešiota į namus tiems asmenims, iš kurių tikėtasi „prijautimo lietuvių krutėjimui“. M. Oginskis tada paaukojęs „iš kitų didesnį kiekį rublių – 25 rub.“ Žr. Iš Liudo Vaineikio lūpų... (1923 m. liepos 20 d. Liudos Vaineikio kalba, pasakyta Palangos pirmojo viešo spektaklio 24 metų sukakties paminėjime) // Žemaičių žemė. 1999, nr. 2, p. 21.
 12 Bitė Petkevičaitė G. Iš mūsų vargų ir kovų // Krislai. Vilnius, 1966. t. 1, p. 666–670.
 13 Ten pat, p. 665.
 14 J. G. Rugis. Paskutinieji Oginskiai Žemaitijoje // Dirvos. Priedas. 1959 m. rugsėjo 15 d.
 15 Mokslų akademijos biblioteka Rankraščių skyrius ( toliau – MAB RS) . F 12-1756, p. 18. (B. Zubavičius. Apie Rietavo dvarą. Apie Plungės dvaro praeitį. 1938 m.).
 16 Vilniaus universiteto biblioteka Rankraščių skyrius F 1-E232, p. 6–7. (Mykolo Oginskio dvaro Plungėje svečių knyga); A. Baranauskas. Raštai. Poezija, t. 1, p. 562.
 17 G. Petkevičaitė-Bitė. Iš mūsų vargų ir kovų // Krislai. t. 1, p. 649.
 18 R. Vėbra. Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje. - Vilnius, 1990, p. 46.
 19 E. Rimša. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. - Vilnius, 1999, p. 538; E. Rimša. Miestų heraldika Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metu// Lietuvos valstybė XII–XIII a. - Vilnius, 1997, p. 230.
 20 MAB RS. F12-1756, p. 25. (Zubavičius B. Apie Rietavo dvarą. Apie Plungės dvaro praeitį. 1938 m.).
 21 R. Aftanazy. Dzieje rezidencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. - Wrocław, 1992, cz.1, t .3, s. 247.
 22 B. Pocius. Plungė amžių sandūroje. - Plungė, 2002, p. 5.
 23 O. Pleirytė-Puidienė. Oginskienės Mokytojų seminarija // Bangos. 1932, nr. 14, p. 421.
 24 L. Kiauleikytė. Kunigaikščių Oginskių muzikos mecenatystė antrojoje XIX a. pusėje // Lietuvos kultūros tyrinėjimai. - Vilnius, 1996, t. 2, p. 218–219.
 25 Ten pat, p. 218.
 26 Ten pat, p. 218.
 27 MAB RS . F.12-1756. p. 25. (B. Zubavičius. Apie Rietavo dvarą. Apie Plungės dvaro praeitį. 1938 m.).
 28 J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos // Draudžiamas laikas. L. Ivinskis. Kovotojai. - Kaunas, 1924, p. 22.
 29 O. Daugelis. Iš senųjų M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijų istorijos // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Menotyra. 1988, nr. 6, p. 118–119.
 30 V. Girininkienė. Žemaitukai // Rietavo apylinkės, p. 142.
 31 Ten pat, p. 148.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2005.12.27.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija