ŽEMAIČIŲ POEZIJA

JANKOS Ambraziejos

Pėrma karta pasauliou aple savi aš pranešiau 1919 m. lapkrėstė 12 d. Kretinguos apskrėtėis Muosiedė valsčiaus Nevuotiu kaimė. Šeimuo auguom devīnė vākā. Aš bovau jauniausis. Bėngiau Muosiedė pradiuos muokīkla. Paskou reikiejė eitė dounelė ožsėdėrbtė. Daugiausē dėrbau pri žemės.

Meilė literatūrā pajotau jau muokīkluo. Tumet dėdlē tėka Mairuonė eilieraštē.

Puo kara, sožėnuojės, kad galio būtė ėšvežts i Sibira, pasėtraukiau i Lėipuojė ėr tėn isėdarbėnau. Latvėjuo tebgīveno lig pat šiuol. Lėipuojie lietuviu daug. Nu pat Lietuvuos atgėmėma dėdėlė anū dalės sosospėitė i Lietuviu draugėjė, katrā kurī laika aš pats ė vaduovavau.

Eilieraštius koro nu pat vaikīstės, daugiausē jumuoristinius. Daug anū īr skelbta Skouda, Mažeikiu rajuonu laikraštiūs, žemaitiu spauduo. Eso išleidės ėr sava puoezėjės kningelė.

Žemaitiu žemė

Žemaitiu žemė

Ta mona brongi,

Kor kvietkas žīd

Puo pat palongiems

.

Ar nu rīta auštont

Dėina pagadlīva,

Ar, saulelē tekont,

Naktelė vielīva.

 

Sava Žemaitėjė

Šluovėnam nu sena.

Če net ėr praeivis

Atrond sau vės pena.

 

Žemaitiu žemė

Mūsa apginta.

Kėik tū neprieteliu

Ana iškonkinta!

 

Sūrū ašarieliu

Daug esam iškriuokė,

Bī kāp gīventė

Esam išmuokė.

Žemaitėjė

Ta Žemaitėjė

Īr mūsa švėnta.

Didinga opi

Torem tėn Vėnta.

 

Kalvas, kalvelės

Ėr poikės pėivas

Pri pat opaliu,

Kor žīd vės ėivas.

 

Vo vėsā šalėp,

Pri patėis Skouda,

Žaliuosiuoms pėivuoms

Tek mūsa Louba.

 

Bartovas pakronties –

Muosiedė miestielis…

Tėn daktara Inta

Ikorts muziejos.

 

Vo pri Lėnkėmu

Sėmuons jug gėmė,

Žemaitē valgė

Douna rogėnė.

 

Kor saulė leidas,

Pri jūru mariu,

Palonguos žemie –

Žemaitiu pradė.

 

Tėn žemaitelē

Poikē rokoujės,

Kas jūruo plaukiuo,

Svēks tas roužoujės.

 

JANUŠIENĖ Jozapa

Kāp gerā, kad galio išsakītė vėskou žemaitėškā!

Vės skobo mintimis tėn, kor tievėškės takielis, kur Švėntopė opalis, kor basė biegiuojuom, tievieliu sauguomė. Kāp gerā, ka galio par tou žemaitėška žuodi sugroužintė prabiegusi laika.

Mana žemaitiškas eilės – kap dienuoraštis. Ir matau sava Rūdausiū kaima, vėsus kaimīnus i Omžinībė išejusius. Vėsas suodības senē išmeliuoroutas ir sulīgintas so žemelė. Iš visū kaimīnu suodību nie žīmies nebie lėkė. Tik mūsa, Serapėnu suodībuo, išlėka oužouls, kap žemaitėšks žuodis, kap tikiejėms, kap meilė. Dabar sutvirtiejės tas prisimėnėmu oužouls. Ons vėns bežėnklėn tou vėita, kor bova maža truobelė, šiaudinio stogelio, plūktėnė aslo. Ka tėn gīvenuom, pīragu nebova, bet jouduos, skalsē vėsėms puo rėikelė padalintas dounas ožteka.

Ka sogrīžto pri tuo oužoula, nuorās pri anuo prisėglaustė ėr pakriuoktė. Če – mona senuoliu ėr tievieliu takelē, če mona pačiuos žemė, ta pati, katrou dar vaikīstie apleidau ėr i katrou tik trumpam šėndėin besogrīžto. Če mūsa vėsa dėšimtės vākū ėšauga. Iš če vėsė ėr sava lėkėma sotėktė ėšėjuom.

Atsėmeno sava tievieli poeta ėr dainio Serapėna Prončėško.

Eso gėmusi 1937 m. bėrželė 26 d. Akmenės rajuona Girgždučiu kaimė. Bėngiau Girgždučiu pradėnė ėr Sablauskiu septīnmetė muokīkla. Paskiau muokiaus Klaipieduo ėr Vilniou. Torio bugalterės ėr bėbliotekininkės dipluoma.

Dėrbau Akmenės ėr Telšiū rajuonūs – bugalterė ėr bėbliuotekininkė, vuo 1992 ir 1994 metās bovau tikības muokītuojė Telšiū rajuona Gedrėmū pagrindinie muokīkluo. Tėn ėr pradiejau rašītė gėismelės. Rašau ėr apsakīmus, atsėmėnėmus, eilieraščius. 1991 metās ėšleidau eilieraštiu rinkini „Žydintis šerkšnas“, vuo 1993 metās ėšejė mona kningelė „Atvirumo akimirka“. 1995 metās parašiau sava gīvenėma istuorėjė „Skersvėjai“. Eso Klaipiedas žemaičiu rašītuoju bėndrėjės narie.

Ėšejusi i pėncėjė daugiausē laika skėro kūrībā. Paskotėnēs metās rašau sava gīvenėma dienuorašti. Eilieraštius daugiausē spausdėno Akmenės rajuona „Vienībės“ laikraštie.

Krimt lapelē

Krimt lapelē švėisė,

Krimt lapelē baltė,

Krimt lapelē joudė,

Krimt vėsā nekaltė.

Kuoks dėdžiausis skausmos

Tas krėtėms baisiausis!

Kumet prisikelsam,

Dievė, To brongiausis?

* * *

Dėl kuo bluosta nesudiejau,

Vės mislie savi „ekiejau“.

Žiū… Saulelė patekiejė.

Jau maldelė sukalbieta

Ir šėrdelė sutūrieta

Pri savūju rūpestieliu…

Ačio

Ačio tau, mama,

Už švėntūji krīžio,

Už pirmūji žuodi unt lūpu.

Ačio tau, mama,

Už ašara sūra

Unt tava,

Unt mona žondo.

Ačiū tau, mama,

Už gerūji žuodi,

Už širdi,

Už šėlėma ronku.

Ačio tau, mama,

Už omžėna šluovė

Unt Viešpaties ronku.

 

JONKAUSKIS Jūzaps

Eso gėmės 1955 metu balondė 1 dėinuo Skouda rajuona Barstītiu kaimė. Eilieraštius pradiejau rašītė dar muokīdamuos Barstītiu vėdurinie muokīkluo. Ka anou pabėngiau, tarnavau kariūmėnie, paskiau dėrbau Klaipieduo, Naujuojie Akmenie, Latvijuo, Mažeikiūs – dailininko.

Eso pabėngės Paneviežė hidruomeliuoracėjės teknikoma.

1984 metās S. Daukonta gimtėnie, Kalviūs, karto so V. Puocio sokūriau Pabriežas Jorgė oužoulėnė skulptūra. Paskiau Skouda rajuonė eso iš medė išrontės ėr daugiau skulptūru.

Nu 1971 metu bėndradarbiaujo Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie. Če bova išspausdėnė nemažā mona eilieraštiu. Anus skelbiau „Muoksleivie“, „Klaipieduo“, Latvėjės laikraštie „Kursas laiks“, Mažeikiu rajuona laikraštie „Santarvė“, kningelie „Prie Bartuvos ir Luobos“, žemaitėškuo spauduo.

Paišau, rašau, tašau oužoulus, tēp rontau ėš medė vėsuokius darbelius.

Eso tautuodailininks ėr Kaima rašītuoju sajungas narīs.

Dabā gīveno ėr dėrbo Skouda rajuonė, Rukū pagrindėnie muokīkluo dailies ėr darbū muokītuojo. Gīveno netuolėi nu Muosiedė, dėdlē senuo, galingās medēs apaugosiuo suodībuo, katra īr ikorta 1878 metās.

Kou aš mėslėjo aple žemaitėška poezėjė ėr kūrība?

Poetou vėsa laika bova dėdėlė atsakuomībė už sava žuodi, gimta krašta. Poezėjē ėr bėndrā vėsa kūrībā rēk tavės patėis, vėsa tava šėrdėis kraujė. Ana reikalaun, ka vėsa sava gīvenėma atidoutumi tiktā anā, atsisakīdams kartās net ėr meilės, laimės. Poezėjuo pavaizdoutė gīvenėma ėr aprašītė vėsus sava jausmus nier tēp lėngvē, kap kartās kėtė ka galvuo. Rašīdams niekumet negali ėiškuotė lėngviausė kūrības vėiškelė. Kūrība īr baisē didilis ėr krovėns briuovėmuos par neižėngamus sunkomu mėškus.

Žemaitėškā rašītė pradiejau vėsā nesenē – puo tuo, ka spauduo pasėruodė žemaitėšks laikraštis „A mon sakā?“ ėr žornals „Žemaitiu žemė“. Mon atruoda, ka so kuožno naujo žemaitėško leidėnio duors žemaitis, katros mīl sava kalba, vės geriau pajunt, ka žemaitėšks žuodis ėr anuo muotinas gimtuojė kalba neišnīks, kad vės gėliau ėr platiau īr vaguojems tuos kalbuos nepakartuojems turtu luobīns. Jou žemaitē daugiau rašīs, jou daugiau atsėras eilioujintiu, jou žemaitėška pruoza ėr poezėjė vės gėlesnės šaknis ileis ne tik i žemaitiu, bet ėr i vėsuos Lietuvuos literatūra, aple anou sužėnuos ėr kėtuos šalies.

Žemaitėškā rašau dar ėr dėl tuo, ka muni pagimdė ėr vėskam, kou patīriau gera ėr bluoga, pradė davė mistėškiausi ėr poetėškiausi pasaulie Žemaitėjės žemė.

Mėslėjo, ka skaitītuos, sosėpažėnės so mona eiliems, sopras, kas mon īr ta žemė ėr anuos žmuonis.

Eso suotos gimtėnės dongo, laukās, mėškās, mīlėmo kalbo, katrou šnek gimtėnie gīvenou žmuonis, ėr če išauginto douno.

Muotinā

Puo medēs Mama tīla verp

Drugieli balts, kuo laukūs plasnuoji?

Kap būtumi lėipsnelė, viejė atpūsta.

Gal to jau pranašos rodėns, kad žėidelius skaičiouji

Ėr dėina unt sparnās to atnešē jau nebė tou?..

 

Puo rodėnėnēs medēs Mama tīla verp,

Laikīdama tarp pėrštu spindulius dīgius.

Anās verpdama rodėns mėlėnė sermiega,

Akiū kraštelēs apžvelg laukus.

 

Anuos paakē raukšliems išvaguotė,

Plaukū šarmuos nepaslep skara.

Sulinkusi ana puo medēs tīla verp,

Kap kažkuo atēnont laukdama.

 

Pavasari ana sugroužėna žemē skuola

Ėr lig šiuolē neparejė i numus,

Vo kas dėina artie šaltē,

Artie metā – ištuštiejė mūsa.

 

Puo rodėnėnēs medēs Mama tīla verp,

Senē jau puo mėrtėis, ėr bėngas dėina.

Artie vakars, ėr baisē šalta daruos –

Gal jau pavarga Mama, rudini beverpdama…

Vuobola dalėjėms

Dalėj vuobola pri stala muotina,

Pruo longa tvėskont rodėnė lėipsnuoms.

Ėr mūsa kombarīs ramībės prisipėlda,

Saulieta žaisma švėisuoms ėlguoms.

 

Dalėj vuobola pri stala muotina

Kap švėntuoji, apsidariusi baltā.

Pavargusi ana – matītė aiškē,

Ir baltesnė už snėiga anuos plaukā.

 

Dalėj vuobola pri stala muotina,

Sosvadėnusi vėsus vākus i rata.

Ėr ded meilė, laimė anėms karto i maža saujė,

Pati dar nieka neturiejusi burnuo.

 

Dalėj vuobola pri stala muotina,

Veiziedama tuolīn, i pakraštius dongaus.

Vo metā, mienesē pruo longa ruomus plauk –

Gīvenėma ėr mėrtėis kuožnos līgē gaus…

JUONAUSKIS Stasīs

Eso gėmės 1948 m. kuova 28 d. Skouda rajuona Giesalū kaimė. Bėngiau Giesalū aštounmetė muokīkla, eksterno – Skouda vėdorėnė, neakivaizdėnio būdo – Lietuvuos žemės ūkė akademėjė.

Darboujous Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštė redakcėijuo, rašau aplink žemės ūki, daug metu redagoujo rajuona literatu kūrības poslapi.

Eso parašės (lietovėškā) ėr išleidės tuokės eilieraštiu kningas: „Didilis lauks“, „Darbū vardā“, „Lek kap metā“, „Spindulīs pu žemė“, „Spalē“, „Šiuolaikėnē rogē“, kningelė vakams „Šuok žaliuosės varlītės“. Vėina kningelė īr išleista ėr rusėškā. Kartās rašau ėr žemaitėškā.

Nieka naujė

Kažikumet nuskėndės vāks

Omžēs tīl pelkies tuos.

Tėn pruo šali eit sau laiks

Kap rašītom ont lėntuos.

Ons nežėna nieka naujė

Be gīvībės ėr mėrtėis

Ėr netor pats sava kraujė,

Ėšvarīta ėš šėrdėis.

Rūdis tik nu pėrštu laš,

Ka ištrauki ėš gelmies.

Neibrėdės saka: „aš“,

Vuo ėšlėpės ėštar: „mes“.

Supūn teisībė, supūn neteisībė

Tēp. Kap rēk tėn kažėn kam.

Vuo mėško nubieg sau kels

Jau, matītė, vėsėms laikams.

Tako tarp tuju

Kas ivīka – nepamatiau:

Neblėka teisiūju – kaltūju.

Dėinas bieg greitiau ėr greitiau

I kalnieli tako tarp tuju.

 

Nebreiškė jau nieka vargā –

Kap teisībė praejė pruo šali.

Tik nulaužītė karviu ragā

Dar trūniejė ont aukšto tarp spaliu.

 

Ėr trupiejė kažikas ėš vėdaus –

Kap ruopuotom par sausa šėina.

Nežadiejė mienou lītaus,

Tik mėgluojė skaisti mienesėina.

 

Gal būtė dar krietė joukus

Vies, jau iš Anapėlė padvelkės,

Bet neblėka lėipsnelės juokiuos

Pri tuo taka, kors vedė par pelkės.

 

Nebėbova kažikas tuoks baisos,

Kap jaunīstie kartās atruoda.

Tiktā dvelkė mienou viesos

I tou sena ėr užmėršta suodna.

 

JURŠIENĖ Stefa

Gėmiau puo Vuožragė žėnklo 1934 m. sausė 16 d. Plungės rajuona Alka kaimė. Muokiaus Alka pradėnie ėr Rėitava vėdorėnie muokīkluo. Lietuviu kalbuos ėr literatūras muokītuojės pruofesėjē rėngiaus Vilniaus pedaguogėnemė institutė. Nu 1958 m. lietuviu kalbuos muokiau Medininku ėr Balkėninku vākus. Tėi trīleka metu bova patis gražiausė ėr prasmingiausė mona gīvenėmė – ton laiko muokiau ėr pati muokiaus.

1971 metās apsėgīvenau ėr pradiejau dėrbtė Prienūs, kor lig pat šiuol tabmuokītuojaujo.

Vėsor mon bova gerā. Mīlio literatūra ėr sava muokinius. Pasakītė ton, kon mėslėjo, kas eso, miegėno eilieraštiūs. Rašau senē. Pėrmōjė sava eilieraštiu kninga išleidau 1996 metu pabonguo.

Eso Lietuvuos Nepriklausuomu rašītuoju sajungas narie. Mona eilieraštius daugiausē spausdėn Prienu rajuona laikraštis „Gīvenėms“.

Vėsa laika ėlgous sava Žemaitėjės. Ėr kou tuoliau, tou daugiau. Mon dar tabskomb gimtėnės šnekta ėr anuos nepakartuojamas intuonacėjės. Vėskas tas moni dėdėlē džiogėn ėr graudėn.

Kap tuo dainuo

Ont stuogo balondē

Borkoudamė glaudas.

Dvė akis pruo longa

Vės veiz – anus gauda…

 

Par vėsa dėinelė

Margou kvietka longė –

Jaunuojė mergelė

Lauk sava balondė!

 

Dėivali, dėivali! –

Vės dūsau ėš lieta, –

Bepėgo paukštelems

Topietė dom greto!..

 

Grēčiau vakarelis

Ont lauka nusiesto…

Ė laukts balondelis

Pri longa atskrėsto…

Rėit ratā

Kuožnos kaimė

tēp dainiava,

sola varvindams

iš kleva:

Rėit ratā,

rėit ratokā,

rėit mažėjē tekėnokā!..

Biega metā,

grētas dėinas. –

Keities karta

jau na vėina.

Vuo daina

senūm ratoku

vės dar tarškėn

tekėnokus.

 

Kuol kropšties

bent vėins žemaitis,

lieks tekėnē

sosėraitė!

Varvins sola

ons iš kleva

Ėr dainious tēp,

kap dainiava:

Rėit ratā,

rėit ratokā,

rėit mažėjē tekėnokā!..

 

KAKANAUSKIS Ontuons

Eso gėmės 1955 metu vasarė mienesie, nakti ėš aštontas i devinta. Tas vėsks nutėka Šaukienu miestelie. Bovau drūkts, rėibos vaikis, ne tuoks kap kėtė puokarė metās augė vakā. Mamalė geruokā pasėkamava, kuol svieta išvīdau. Dėrba ana pradiniu klasiu muokītuojė Dūbienu kaimė (tarp Loukės ėr Šaukienu). Tievoks bova krautovės vedies. Abodo tėkrė žemaitē ėr poikē žemaitėškā šnekiejė. Tik anėms nu tuo geriau nebova. Anū lėkėms nepavīdietėns. Vargau ėr aš pats, vės bovau gīvenėma ėš vėinuos vėitas i kėta mietoms: ėr Vėlniou, ėr Paneviežie, Smalininkūs, Vėrbalie, Šakiūs, Zarasū rajuonė prisiejė gīventė. Posė Lietovuos išmaišės, jau par tris dešimtis parlėpės viel sogrinžau i gimtōjė Žemaitėjė ė apsėstuojau pačiuo anuos suostinie – Telšiūs.

Miegindams eilioutė žemaitėškā aš ligu ėiškau savės, par tus praejusius metus išbarstīta gimtuosės kalbuos gruožė. Ėiškau ė savės, gīvenėma esmies.

Žmuona – Elė, tep pat žemaitė. Augėno dukteri Muonika ėr sūno Sėmuona.

Žemaitėjė – artėmiausis mona dūšē krašts. Gal diel tuo, ka če tėik tū kalnū īr. Niekor tēp nepasėjunto savėm, kap vėins, ožlėpės ont Žemaitėjės pėlekalniu.

Rašau tumet, ka žuodē, mintis, jausmā iš dūšės patis jem veržtėis. Specialē žemaitėškā rašītė nesistėngo. Jeigo jau īr tuoki nuotaika, ka galio rašītė tiktās tēp, ta ėr rašau. Mėslėjo, ka sava kalba gerā išlaikė žemaitē turietom rašītė žemaitėškā. Tēp daugiau atsėskleistom anū šėrdėis geroms, kalbuos gruožis, mintėis gėloms. Mon patem tas kuol kas sunkē einās, bet vės neapleid dā vėltės, ka jims ėr išsiverš gražos žemaitėšku eiliū šaltienis…

Prisieskem puo onžoulo

Vėsumet tink mon

Pri onžoula sena

Pasiedietė

Ba žuodžiu kuokiū,

Atsėrėmtė i tvėrta kamiena,

Ožsėmerktė, pabūtė karto.

Pasėsėmtė

Jieguos ėr gīvībės,

Žemaitėjės

Žemės rimtėis.

Prisėpėldau

Tvėrtoma, ramībės

Ėš medė galiūna

Šėrdėis.

Šaknims

I šėn žemė iaugės

Jug naėšdevė anuos

Niekumet.

Če ons gimst,

Keruo didings,

Vuo galiausē –

Viel vėrst žemė…

Onžoulā

Tarp kalnaliu žalioun

Kap žėnė,

Ka gimtėnė gīva.

Anū šlamiejėmė

Mas vės išgėrstam

Žuodi brongi mums –

Žemaitėjė.

Ipėlk mon gurkšni samanės

Ipėlk mon gurkšni samanės –

Rogė kraujė

Ėr saulės švėisuos.

 

Ana sena

Kap Žemaičiu žemė

Ėr pripėlda

Muni šėlėmuos.

 

Mūsa pruobuočē

Baudžiava kėntė,

Pasigousdamė

Gorkšnio karčio…

Ėr šėndėin

Nelėngvē gīventė

Tarp guodžiū,

Nagarbingu žmuoniū.

 

Tad pagousk muni,

Daug kėntiejės,

Dėrvuo išaugints rugieli.

 

KATKOS Al’fuonsos

Eso gėmės 1952 metu rugsiejė mienesie Papilie (Akmenės rajuons). Ėr mama – Gauronskātė Uona, ėr tetė – Katkos Aleksos bova žemaitē. Muni augėna, aukliejė, muokė isėveizietė ėr isėklausītė i gimtuojė krašta gamta mama er baba. Anuos gīvenėms nebova ruožiems kluots – prisiejė Sibėrė, trėmtie, ne vėinus metus praleistė.

1970 metās bėngiau Papėlės S. Daukonta vėdorėnė muokīkla er tās patēs metās istuojau i Vilniaus Universiteta Chemėjės fakulteta. Bėngės muokslus, 1975 metās pradiejau dėrbtė Lietuvuos Muokslu akademėjės Chemėjės institutė. 1987 metās apgīniau chemėjės muokslu kandidata disertacėjė. 1992 m. po nostrifikacėjės mon bova soteikts gamtuos muokslu daktara laipsnis. Puora metu dėrbau gamībuo – technuoluogo, vuo dabar diestau Vilniaus Gedimina technikas universitetė – dėrbo šiuo universiteta Geležkelė transporta katedruo vīr. asistėnto.

Puoezėjė tink nu jaunū dėinū, vuo pats lietovėškā ir žemaitėškā pradiejau kortė paskotėnēs metās.

Viešpatie, padiek mon

Arielkelė bėngās –

Nieks jau nebatneš,

I baisībė striuošnė

Pasinieriau aš.

 

Arielkelė balta,

Nuosės rauduona,

Dūšiuo kap privemta –

Rēk sustuotė. Gana!

 

Akis viel aptema:

Juojo ont arkliū,

Baltas pelės lend

Iš vėsū kerčiū.

 

Šėndėin dar pagersma,

Vuo rītuo – gana!

Pasakiau – ė gipsos!

Rēk sustuotė. Gana!

 

Vītauts jau nusmėga,

Kuostis laikuos dā.

Ruoduos, daug dā bova –

Nebie jau vėsā.

 

Baiso atsėgoltė –

Žemė lek rato.

Netoro kor eitė,

Nebie ė nomū.

 

Sunko pripažintė:

Nevala eso,

Nes pragieriau vėskou –

Vėskou su kaupo.

 

Kartās vėins pats kriuoko –

Gailo savės mon.

Nebtoro žmuonuos,

Vākā nebsopront.

 

Ė sveikatas nebie,

Ė sustuotė baiso.

Rēks, matīt, ėiškuotė

Liekarstviu kėtū.

 

Diel kuo tāp gīveno?

Sunko pasakītė…

Ė kėinuo pagelbas

Monėi paprašītė?

 

Dvasės obags eso –

Rēk tou pripažintė.

Viešpatie, padiek mon

Širdi nuramintė.

 

Viešpatie, padiek mon –

Viera praradau.

Kieli mon paruodīk –

Aš tavės prašau.

 

Gīdītė sava dūšė

Rēk kuol’ nevielo.

Jeigo pats nosprėndžiau,

Bus gal viel švėiso.

 

Rēk nu šėndėin eitė

Kėtuokio kelio.

Ronkuoms sosėkėbos

So A. A.* karto.

KAZRAGIS Algėrds

Gėmė 1928 m. balondė 28 d. Kretinguos rajuona Darbienu miestelie, mėrė 1969 m. balondė 24 d. Žornalists, poets, dramaturgs.

Pjaun be peilė, dor be īlas…

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –

Prīšakie ba vėina dontė.

Matuot patis, kuoks aš vaikis,

Tuokiū retā pasėtaikīs:

Platiū petiū, aukšta stuota,

Čioprīnelė garbanuota…

Vuonės, Barbės ė Petruonės

Kiaurā loptėis lioub dėl monės.

Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,

Ne vėina atvierė šėrdi.

Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…

Sakė – eso būda kėita.

Tēp ė būčiuo omžio bėngės,

Meilės bortu gal ėšvėngės,

Jego ne ta auksaplaukė,

Kor gīvenėma sojaukė.

Anuos akis kap perkūnā

Trėnkė mona vėsa kūna:

Žondā bala, ausis kaita,

Junto – vėsa dūšė raituos…

Junto – nabier Vaškė Ontės,

Belėikt paėiškuotėis pontė,

Ožsėnertė sau ont kakla

Ėr ožbėngtė meilė akla.

„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –

Spiesi dar ožverstė kuojės.

Prabavuok sosėpažintė,

Prisėglaustė, apkabintė…“

Prabavuojau. Atsėkondau –

Ožveliejė mon par spronda.

Mažėlėkė, vuo kad diejė –

Gera posdėini goliejau.

Puo tuo bova baisi gieda,

No, bet anuos naregietė.

Aš, bruolelē, nabgaliejau

Tēp jau dėdėlē mīliejau.

Anuos amats – dontis trauktė.

Nier kuo, mėslėjo, balauktė.

Nuejau, aprėšėis žonda,

Sosėgiedės, nusėgondės…

– Pavardė?

– Aš – Vaškīs Ontė,

Atejau ištrauktė dontė…

Gelžėis krasie pasvadėna,

Mona galva atkragėna…

I anuos akis veiziejau –

Daugiau nieka nabnuoriejau.

– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?

– Vėsor, daktarė brongiausė.

– Kurį trauksim? – viel paklausė.

– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.

No ėr traukė, no ėr ruovė,

Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.

Nuoro anou viel regietė –

Ontra donti rēks pridietė…

Grētā borna Vaškė Ontės

Par ton meilė lėks badontė.

Pjaun ba peilė, dor ba īlas,

Šėrdės kraujēs apsėpīlė.

Vaikē, mergės, ratavuokėt,

Kon darītė – sogalvuokėt.

Raseiniu Magdės skundas

Aš kap lelėjė žīdiejau,

Kol tuo Pliumpė naregiejau.

Lig pat posšimtė metieliu

Nieks šėrdelės nasogielė,

Tik tas karounė brongiausis

Pas mumis kap atsėkraustė,

Tas telšėškis Proncė Pliumpis

Šėrdi sotrīpė so klumpēs.

Šešta dešimti pradiejau –

Telšiū Pliumpi pamīliejau!

Apsėsoka mon kramelė:

„Būso, – mėslėjo, – žmuonelė…“

Perko vīna, perko alo,

Pliumpi svadėno pri stala.

Gierė dėina, gierė ontra…

Meilės žuodė lauko kontrē.

Pakavuojau anuo klumpius,

Kad natriestom niekor Pliumpis.

Tēp aš gėrdiau sava meilė

Dvīlėka dėinū paeiliou…

Kad pritrūkau kapitala,

Atsėstuojė ons nu stala.

„Magdė, – saka, – to panīstės

Namainīk i muoterīstė!“

Ė tas karounės brongiausis

Kažėn kor viel ėšsėkraustė.

Jerau mona, jerau tava –

Kėik tas Pliumpis mon kaštava!

 

KOBĖLIOS Justīns

Gėmė 1954 m. lapkrėtė 2 d. Skouda rajuona Kernū kaimė. Muokies Daukšiūs, Skouda P. Žadeikė vėdurinie. 1978 m. bėngė Vilniaus universiteta Filoluogėjės fakulteta. Po tuo vėinus metus muokītuojava Skouda rajuona Barstītiu vėdurinie, vuo paskiau isėkūrė Vilniou. Metus padėrbės Filosuofėjės, socijoluogėjės ėr teisės institutė nu 1980 metu parejė i „Vaguos“ leidīkla, katruo tebdėrb i puo šē dėinā.

Eilieraštius raša nu muokīklas laikū. Pėrmūsius kūrėnelius paskelbė Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie. Dabar J. Kobėliaus poezėjė spausdėn „Literatūras ėr mena“ savaitraštis. Anuo kūrība skelbama ėr „Poezėjės pavasarė“ kninguos. Poema „Karaliaučius“ išspausdinta „Nemuna“ žornalė.

Gīven Vilniou. Žmuona Gražina. Augėn dukteri Skirmantė ėr do sūno: Duonata ėr Puovili.

 

Kāp rēk vėskou padėrbtė

– ka nuori Žemaitėjē padėrbtė,

rēk turietė daug vondėnū

ė nemažā žemės…

 

krūvas akmėnū

rēk vėsor sovėlktė

ė stombio žvīro arba smėltė

ėlgus kelius ėšpėltė,

rēk daug darbū ėšraustė,

kalnū kalnaliu ėš žemės ėškeltė,

ka par tas lonkas ė daubas

biegtom opalē šaltė, –

 

ont vėskuo tuo kāp nuorintās

ožtėmptė da turiesi žema dongo,

paleistė sunkius debesis,

ka eitom ė eitom vės rudini

par Palonga…

bjaurē sunkē būs mon

priželdintė vėsor tėik mėškū –

tumsiū eglīnu, švėisiū beržīnu ė mažū krūmaliu –

ė dā laukus keisto švėiso apšvėistė,

uo kuokemė torgou rēks mon sulīgtė raistus,

kvapus numū ė žemės,

i džiūnontė šėina…

 

bėjau ė pamislītė, kāp rēks

tėik muolė daubuos prikastė, išmintė,

ėšdegtė tėik rauduonū plītu,

ka ont kuožno kalnalio stuovietom

puo maža bažnīčė, –

ak, anou dėina Valončios dā lėipė, –

rēk itaisītė anam Varnius

ė vėsa vīskupīstė…

 

žmuogau, kamė to gausi tėik laika,

ka tėlptom vėsė karā,

dešimtimis marū

ė sokėlėmā, –

jug šimtās kartu

spies tavėm ožplaktė

ė Kaunė pakartė ––

 

kas apsakīs, kėik rēk vėitas,

ka vėskas, kou dā padirbsi,

sotėlptom –

ė žali žuolie, ė kraujė lašos,

ė tas untā liūdnos žmuogos,

kor stuov ont Bartovas tėlto – –

Žemaitiu kapalē

I.

Žmuoniū neblonkuomė smėlguos mara kapalē –

užžielė i anus takā, dolk pruo anus žvīrkelē,

plaun ėr griauž anus šaltė senė opalē,

pūn ėr vėrst žemīn krīžē sukrīpė kelė – –

 

Tėn žemougės sėrpst – kap kraujė lašelē –

ėr bokštė drėižā ont kūlēs šėlduos saulelie,

kap mėslės ėšlaksta, nu gīvūju kavuojės –

tėi mara metelē – nekrikštītė vākā smėltelie –

 

Tėn žmuogos sostuoji, – tēp tīlē aplinkou, –

tik šnar, rokoujės sau kažikou lazdīnu lapelē –

ar anėi pasakuo kou, ar anėi atmėn kou

ėš lažu laikū – ėšgėrstė nebgalem…

 

Pareit ėš tėn mamalės, par aploukas senelē,

ont prigrinda sied, veiz pruo longus ėlgā,

kāp lītos žardėinuos līn, kāp džiūn doubuos lėnā –

tik mes – gīvėjē – ėš niekor pareitė nebgalem…

II.

 

Ištrīška saulelė, dongos deg, gīvenėms bund

Ėr debeselē kap jautelē nu Darbienu ein, –

mūsa darbā, mūsa vargā jau gelžkelēs dund –

gīvena če suoduo žmuonis, bet jau nebgīven…

 

Bet saka, ėr tėn aug krīželē ėš ašaras vāka,

saka, ver tėn širdi suopolė kalavėjē, –

pašvaistė kap Kristaus kraus deg…

do žuodē, saka, gīven tėn – „vrag naroda“ –

 

Baisesnė ož žmuogo, joudesnė ož kaltė, –

žvaizdie žemaitiu, to kieli paruodīk

ėr lēsk anims mumis prisėkeltė.

III.

 

A žvaizdie mirkčiuo, a deg dūšelė,

a medės tomsuo žībčiuo akės vėlka, –

nie žėnkla kuokė, nie krīžiaus, nie takalė –

kāp jums, bruolelē, če mėiguotė ėlgo!

 

Kāp švėit tėn mienou, kāp lapā blėzg,

kāp šalts sėdabros ont šėrdėis jums varv,

kāp suklink paukštis gīvs lėzdė, –

kas beatspies jūsa pavardės ė vardus?

 

Par naktis vėinė, par dėinas vėinė –

nematuomė, nežėnuomė – so šaknimis žemie,

so laisvė ont kaklo, so muotinas pėino,

so šaltuos smėltės saujeliems…

 

– A gėrdat vėdurie naktėis, kāp žemė

ėš mėrtėis keltėis vadėn? –

– Nie žėnkla nier, nie krīžiaus, nie takelė, –

tad kāp mes pareisem ėš tėn?..

 

KRĪŽEVIČĀTĖ Teklė

Gėmė 1927 m. sausė 30 d. Linkuvuos rajuonė (dabar Pakruojė rajuona Pašvėtėnė miestelie). 1930 m. karto so tievās išsikielė gīventė i Seda, vuo dar puo dvijū metu – i Telšius. Če Teklė bėngė pradėnė muokīkla. Tumet apsėrga ėr tuoliau kuri laika muokītėis nebgaliejė. Kara metās muokies suaugusiūju gėmnazėjuo. Nu 1945 metu Telšiūs jiemies stilistės pareigū, 1949 -1978 metās dėrba Telšiū „Mastė“ pabrėkė.

Vėsė anuos kūrībėnē ėiškuojėmā īr sosėjė so Telšēs. Rašė nu jaunū dėinū. Pėrmėjē anuos kūrėnelē „Pergalės“ žornalė bova pradietė spausdintė jau 1945 metās. Auos eilieraštē īr spausdintė ėr „Tarībėnie muoterie“, „Švīturie“, Telšiū rajuona laikraštie. Nu 1977 m. Krīževičātė Teklė priklausė Klaipiedas zuonas Jaunūju rašītuoju sekcėjē, vuo nu 1990 m. lig pat sava mėrtėis – 1991 m. kuova 18 d. – Žemaitėjės rašītuoju bėndrėjē.

1991 m. „Eldijuos“ leidīkla skaitītuojems paduovėnuojė Teklės puoezėjės kningelė „Prieš namų ugnį“. Eilieraštius daugiausē rašė lietovėškā, bet retkartēs ėr žemaitėškā.

Žemaitėšks pasėrokavėms

– Vuo kumet, mergelė brongi,

Aš tavi turieso?

Vuo kumet kap kvietka longė

Pas monės žīdiesi?

 

– Vuo tumet, bernieli mona,

Būsma kap balondē,

Kumet ėšdrapakousi

Diebesis padongie.

 

– Vuo tumet, komet mienulie

Rugelius pasiesi,

Tumet aš tavi vėina

Truopnē pamīlieso.

 

– Vuo kumet, mergelė mona,

Vėnčiavuotė būsma?

Vuo kumet veselė trīpsma

Naujuo truobuo mūsa?

 

– Kumet ėš dongaus žvaizdieliu

Vīna mon ėšspausi,

Tumet tavi – luocna vīra,

Pri šėrdėis prispauso.

Mergātės smūtnastės

Smūtna šėrdės nabagelė –

Kāp mon rēk prakvaštė?

Vākščiuojo kas nedielelė

Aš pakrontēs Mastė.

 

Liūb līdietė, liūb šnekietė

Apei čīra meilė.

Greitā i pat širdi smega

Tėi veizuolā dailė – – –

 

Čerauninks apsoka kramė

Ėr šėrdelė mona.

Rūtus grēt išdrapuosiejė

Mīlimiausis Juonis – – –

 

Ėr kap vondinie prašapa

Tas galguons patrakės.

Nabėbūs, musiet, če smuoka

Nie patėis, nie žiekiu – – –

 

Smūtna šėrdės nabagelė

Kāp mon rēk prakvaštė?

Vākščiuojo… Anuo vės lauko

Aš pakrontie Mastė – – –

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt