ŽEMAIČIŲ POEZIJA

ANGLICKIS Stasīs

Gėmiau 1905 m. groudė 22 d. Plungės rajuona Bernuotava kaimė. Šeimuo auguom aštounė vākā. Muokiaus Telšiū gėmnazijuo. 1927 m. bėngiau Telšiū muokītuoju semėnarėjė, 1938 m. – Kauna universiteta Humanitarėniu muokslu fakulteta. Muokītuojavau Šiauliūs, Koršienūs, vuo paskiau parsėkieliau gīventė i Vilnio. 1936 metās Šiauliūs suorganizavau pėrmōjė Žemaitiu rašītuoju konferėncėjė. Tas īvīkis isiūbava Žemaitiu rašītuoju sombūri, katros Žemaitėjuo platē veikė 1936-1944 metās.

Spaudā parėngiau ėr 1938 m. išleidau Žemaitiu pruozas ėr poezėjės antoluogėjė „Žemaičiai“. Bovau literatūras žornala „Linija“ redaktuorios. Sava kūrība pradiejau spausdintė 1923 m. Pėrmōjė poezėjės kningelė – „Žingsniai prie sfinkso“ – išleidau 1931 m. Ontruoji – „Kraujo auka“ pasėruodė 1934 m., vuo 1935 m. ėšejė „Septynios didžiosios nuodėmės“, 1937 m. – „Didžioji kančia“, 1960 m. – „Po atviru dangum“, 1965 m. – „Metūgės linksta į saulę“, 1969 m. – „Karklai žydi“, 1972 m. – „Žemė ir želmenys“, 1975 m. – „Suvirpa žemės pilnatis“, 1978 m. „Proskynų atžalos“, 1980 m. – „Nenusileisk, gražioji saule“, 1983 m. – „Ant mėlyno kranto“, 1985 m. – „Žiburiuojanti būtis“, 1987 m. – „Žodis auga iš žemės“, 1990 m. – „Čiupikai“, 1992 m. – „Karvelėli mėlynasis“. Žemaitėškus eilieraštius rašītė pradiejau jau bėngės aukštūsius muokslus, sopratės, ka eso ėšlaikės tortinga žemaitiu žuodīna ėr sava eiliems galio paruodītė, kuoki poiki īr ta mūsa muotinu gimtuoji kalba.

 

Vacys Reimeris: Atsisveikinant su Žemaičių poezijos patriarchu

Truobalė pri opės

Vies truobalē čioprīna pašiaušė.

Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.

Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši

Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.

 

Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės

Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.

Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.

Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.

 

Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…

Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.

Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,

Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.

 

Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.

Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.

Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,

Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.

 

Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.

Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.

Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,

Svėrna pėlna grūdū, vasaruojaus prikrauta kluojėma.

 

Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,

Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.

Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,

Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.

 

Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,

Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;

Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,

Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.

 

Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.

Riemou degėn ismegosi šuona.

Vuo laukū, tėik laukū nugīventu aplinkou…

Vėsa žemė kaimīnu – dėrvuonā!

* * *

Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,

Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.

Veiziek – tėn ontis nusklėndė i bala,

Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.

 

Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiū ėr smėlgu

Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.

Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga

Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.

 

Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,

Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;

Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities

Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.

 

Truobalė tėn, solinkosi i kopra,

Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.

Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė
papeš anuos čiopra,

Retā padraska vies keporė ėš šiaudū ėr ėš kluosčiū pasiūta.

 

Vākū tėn kopėtas puo kėima mietuos

Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.

Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,

Vākā nu vondėns prisemtū pelkiu nabtaška.

 

Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,

Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,

Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,

Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.

Mamalė

Katėls kamėnė kraustuos ėš pruota,

Muolė kamėnė tėn, ont aprūkosė onša,

Vāks eglašakiems ogni apkluota

Kap ėšdīkieli kūdiki komša.

 

Bat naklaužada vies nusėsparda

Ėr čiauškiedams rauduonuoms kuojeliems katėla gluosta.

Vėrals anamė prunkščiuodams gardos

Potu skorlēs baltās apsėkluosta.

 

Ont kiedalės mamalė solinkosi

Skrētė dėdėli dobėni laika

Ėr, konkuolus kleckīnē sominkiosi,

Sokratītė anus i biegonti vėrala taika.

 

Tēp gerā pri ognavėitės kamėnė sava.

Viesols ūbau, pašuokės i kalva.

Do šešoulietius lauža lėižovē pagava

Ėr ont sėinas muolėnės atmušė dėdėlės galvas.

Kėnstoutė

Spargėnončiuo vasaras saulie drėbsa kėnstoutė.

Kap mielėnė dūmā tuolībie mėškā vuos matītė.

Dėinovėdė sapna nabaigė sapnoutė

Apsvaiga šėlā ėr vaivuorā nuvītė.

 

Vuo, ikelont kuojė i tvīlontė ton gīvatīnė,

Tau šėrdės krūtėnie ėš baimės apsėvert ont šuona.

Gīvačiu kap kuošės, nuors jimk sau ėr krauk kor i skrīnė,

Gīvačiu, švėisiū kap sėdabros, kap auksos rauduonu.

 

Mielenės, kap mielėna dongaus ašaras graudės,

Tarp krūmu kerieplėšku žvalguos sau gailē.

Broknū – kap mergėkiu veidelē ėšraudė,

Ėr pėlnė svaigėnontė kvapa nuodingėjē gailē.

 

Če, tīrūsė tūsė, kāp pasakuo žmuonis,

Gīvačiu vėsū karalienė torinti sava boveinė.

Ont kaktas nešiuojinti krīžio ana, kap tėkra krėkščiuonė,

Ont sava galvuovėršė auksa karūna, žėbontė poikē.

 

Puo pakerės londa ana, puo atlašės tonkės,

Tonkiūju vaivuoru kerīnūsė kaitėnas saulie.

Vuo kad ana ikert kam nuors – sosėrėitosi baronka,

Baveizint jau tas ėšsėkrausta i kėta pasauli.

 

 AUŠKELĀTĖ Uona

Eso kėlėma ėš Endriejava. Miestelie pabėngusi pradžiuos muokīkla tuoliau muokiaus Plungie. Puo kara, par dėdėlius vargus atsėdūriau ėr isėkūriau Kaunė. Tėn, gerū žmuoniū padedama, istuojau i medicinas seserū muokīkla ėr anon bėngiau. Puo tuo ėš karta pradiejau dėrbtė medicinas seselė ėr tuo darba lig pat šiuol neaplēdau. Gīveno, dėrbo Kaunė. Rūpėnous, ka ėš kartuos i karta būtom pardoudamas vėsėms lietovems brongės tradicėjės.

Žemaitē

Žemaičiu žemelė nu omžiu garsinga,

Žemaičiu žemelie auga mėlžėnā.

Sava ronkuoms anėi viezda kielė garbingā

Vėrš pėkta krīžeivė galvuos mėrtėnā.

 

Par omžius augėna dėdvīrius, dėdžiūnus,

Pajūrė žemelie, kraštė Lietuvuos.

Krīžeivē žėnuojė aple žemaičius ė prūsus –

Anėi gins neprieteli ėš žemės savuos.

 

Ėr i sokėlėma priš cara galiūna

Ginklava kareivi so šakiems, dalgio.

Mėckevīčiou, konėgou, par omžius tebūn

Šluovie, diekavuonė žemaičiu vėsū.

 

Ka Kražiu bažnīčė kazuokā ožpoulė,

Kražėškė kap vėins anėms kieli pastuojė.

Dėina ė nakti bodiejė, doris, sėinas apgolė,

Nuors kazuokā isiotė so šuobliems kapuojė.

 

Vuo ė Darios, Gėriems juk, kap žėnuot, žemaitē

Mīliejė abodo ton Lietuva brongė.

Mūsa buočiu senūju garbingė sūnelē,

I vuorlaivi siedė, kėla i padongė.

 

Nalaimė baisiausė anus pasėtėka,

Audra, vuo gal priešā anū paukšti pašuovė.

Senū prūsu žemelie anėi nutėla.

Diekavuokem anims ož ton garbė ėr šluovė.

 

Daug varga ė skausma žemaitē turiejė,

Ka slėbėns rauduons Lietuvelė ožpoulė,

Kumet bolševikā valdītė pradiejė,

Daug tuo varga kėntiejuom, bet naprapouliem.

 

Sostuokem, žemaitē, petēs sosėglaudė,

Kap trīlekta sausė tėn, Vilniou, pri buokšta,

Juk bėngas jau dėinas tuos, kumet momis skriaudė,

Lietovis, žemaitis vėsumet laisvės truoška.

 

 BAGDUONS Apuolėnars Petros

A. Bagduons – žemaitis poets, katros jau ne vėina dešimtmeti gīven ė kor ožsėinie – Čėkaguo (JAV). Gėmė ons 1912 m. bėržėlė 17 d. Telšiū rajuona Talainiu kaimė. Kieli i muokslus pradiejė Junkėlū, Ožvėntė pradžiuos muokīkluos. Tuoliau muokies Kražiu gėmnazėjuo ėr 1934 m. istuojė i Kauna Vītauta Dėdiuojė universiteta. Eilieraštius rašītė pradiejė dar muokīdamuos gėmnazėjuo, būdams šeštuo anuos klasie. Laikraštiūs, žornalūs sava eilieraštius skelb nu stodėju laikū. I literatūrėnė veikla platiau isėjungė muokītuojaudams Radviliškie. Bėngontėis Ontroujou pasaulėniou karou pasėtraukė i ožsėini. Nu 1955 m. gīven JAV. Pėrmouji sava poezėjės rinkinieli – „Sutemų ugnys“ išleida 1956 m. 1978 m. pasėruodė anuo žemaitėškas poezėjės rinkėnīs „Pruo gintara longa“. Kningelie īr kalbuos skīrios – pastabas aple Ožvėntė tarmė. Tas leidėnīs – pati pėrmuoji puo Ontruojė pasaulėnė kara žemaitėškā parašīta ir išleista gruožėnės literatūras kninga. Skaitītuojems, literatūras kritėkams ana patėka. Tas A. Bagduona pakosavuojė jimtėis kėta darba – parašītė žemaitėška poema „Medviegalė pasaka“ ėr, pridiejus dar pri anuos 33 eilieraštius, 1979 m. ėšleistė tuokė pat pavadėnėma kninga. 1982 m. A. Bagduons ėšleida kėta sava kninga – apsakīmu rinkėni „Gīvenims – najūkā“. 1983 m. kningīnūs pasėruodė bėndrėnė lietuviu kalbo parašīts A. Bagduona poezėjės rinkėnielis „Žodžiai į tolį“, 1988 m. – „Likimo antspaudas“. Abijūs tūs rinkineliūs īr ėr puo 20 žemaitėškā parašītu eilieraštiu. 1991 m. A. Bagduona kūrības kningelė pėrma karta bova ėšleista Lietuvuo – ėšejė žemaitėšku apsakīmu ėr eilieraštiu kninga „Lėkėma laiptās“. Puo keturiū metu Vilniou išleista A. Bagduona eilieraštiu kningelė „Žvaigždžių pavėsy“, vuo 1996 m. lietovėšku ėr žemaitėšku eilieraštiu rinktėnė „Vai toli toli“. Nu 1992 metu
A. Bagduons bėndradarbiaun ėr Žemaitiu kultūras draugėjės leidamuo spauduo. Ons – Žemaitiu kultūras draugėjės redakcėjės organizouta pėrmuojė žemaitiu poezėjės konkursa laureats. A. Bagduona kūrība īr spausdinta „Klaipieduo“ ėr kėtūs Žemaitėjės laikraštiūs.

Žemaitija

Tuos žaliuoses pīvas, miškā sliepiningi

Tau šėrdi pagluosta kap muotīnas runkas.

Upieliu skaidriūju pakruntes žavingas,

Kur paukštē greitsparnē pavasarēs lunka.

 

Prabėls tau i šėrdi užburuntēs žuodēs,

Nuvīs anī skausma ėr liūdesi pėlka,

Atneš tava sīlā tāp laukta paguoda,

Išklīdus i tuolima klajuojima ėlga.

 

Vuo brungi ėr mīla šalis Žemaitėjės,

Kas gal napamėlti tūn tava gražībiu?

Sugrinžusi šėrdis jau nieka nabėje,

Patīrusi meili ėr džiaugsma baribi.

 

Lieket, mintes

Ilgesīs kap runkas tīsas

I tun krašta, i tun šali,

Kor palikuom mas vaikīsti

Ėr jaunīsti žale žale.

 

Kor Medžiuokalnis ėr Vinta,

Unžūlā žali rīmuoje,

Kor užgimti bova limta

Žemaitijuo mīlemuojuo.

 

Kor aukšti pušīnā rīma

Ėr čiuobrelē kvapa skleidi,

Kor pasielē ir arimā,

Drunses dūmas mūsa veidi.

 

Lieket, mintes, juns i tuoli,

Gimta žemi apkabinket,

Sena krīžiu tartom bruoli

Rūtuoms, mietuoms padabinket.

 

BOTKOS Antans

1922 metu septinta spalė išvīdau švīsa Pašatrijuos kaime, mažažeme žemaiče šeimuo. Šešiū metu pradėjau ganītė tetušiu bonda. Ganīdams gīvulelius pamėlau medelius, paukšteliu dainas. Be dainos ir šindīn nurimt negalio, dainūju su vaikaitēs.

Baigis Lūkes muokīklas 4 skīrius, negaliejau tetušiu vīnū palėktė varga vargtė… Mona jaunīstė praeja slepīniems tarp karū. Metu naštas unt pečiū nejuntu, tebeso kap studėnts, muokīkla ir mīgodams sapnūjo.

Eiles pradėjau rašinietė 1988 metās, bekuovuodams už gamta… Eilieraštis mon – kap dorklos, katros smeng tīsē i širdi. Žemaičiu kalba – mona tetušiu, mona motoles kalba. Anuos ateitės priklausa nu vėsū mūsu, o labiaus – nu literatūras vaduovu… Žemaitėšks eilieraštis mon – žemaiče malda.

Tetušis žemele mīliejė

Tetušis žemelė mīliejė,

Džiaugies, ka saulelė meili rīta tekiejė.

Visi paukštelē linksmā šnekiejė –

Kap gīvībės opelē tekiejė.

Tetušis arčiaus gamtuos širdīs –

Nieks kėts anuos skausma geriau negirdies.

Tetušis mīliejė dėdlē žemelė jūda –

Žemelė vėsėms omžėna pagūda.

Tetušis gėrd, kāp riek medielis,

Tetušis mata, gėrd, kāp dīgst rugielis.

Tetušis tāp dėdlē žemelė mīliejė

Kad niekumet sveikatas, prakaita anā negailiejė.

Dėrba nu saules lig saules,

Kap arklīs – be mela, apgaulės.

Už tū tetušė stuoruonė švėnta

Pamėlau ir aš ton pėlna stebūklu gamta.

I gamta – mėška, tāp vėsus trauk,

Šėrdis stebukla vėsumat lauk…

Skombės paukštieliu dainas, kvietku žīdā

O, džiaukės šėrdie, ka žemelie ruoju suradā.

Unt Šatrijuos kalna siūbū ramunele

O, ramunė, ramunelė, tu meiles, laimes kvetkelė,

Omžėnā i saulė keli sava balta galvelė.

O ramunė, ramunelė,

To mon išbūrē laimė

Pabūtė padūmotė pri Šatrijuos kaimė.

O, laimings nu Šatrijuos kalna eino,

Puo balta ramunės žėidieli

Vėsims jums, mīlėji, dalėno.

Meslelė gėlī ismega i širdi.

O, ramunė ramunelė, vėskun matā, gėrdi…

 

BUDRIENĖ Zita

Eso gėmusi 1951 metu rugsiejė 10 dėina Telšiūn rajuonė Eidintāčiu kaimi. Lieplaukie pabėngiau 8 klasės, vuo Telšiūn ketvėrtuo vėdurinie pabėngiau vėinioulėkta. Kortė eilieraščius pradiejau devintuo klasie, bet tūn eilieraščiu naėšlėka. Paskutinius 10-11 metu kūrībā skėro daugiau laika. Sava puosmās nuorio taikītė žmuonis, neštė meilė, geroma. Jeigo nuors vėins žmuogos, parskaitės mona kningelės, pasijos laimingiesnis arba muokies pasikeistė, aš jausous atlėkusi sava misėjė.

Aš jau babūnelė

Aš jau babūnelė, kap žemaitē saka,

So dokrātės verksmo gėmusi ėš naujė –

Džiaugdamuos saulelė nušvėit mona taka,

Sava spindolelēs iaugdama i krauji.

 

Atēn rudinielis, žerdams spalvū perlus,

Unt žaliū žuolīnu, miedžiu karūnoutu,

Atslinks žėimoželė kap šešoulietis tīlos,

Ka žemelė balto audeklo apkluoto.

 

Bat mergītė maža nu pėrmuos sekundės

Tėkio, sauguos kuožna mona šėrdėis tvinksni.

Ė tėkrā pajauso, kāp gimtėnė bundās

Pruo ledinius speigus, vaiskius snėiga blīksnius.

 

Ė dīglioutas končės, lendontės i dūšė.

Kap mėglelė šalta pasitrauks i šali,

Ė gīvenėms kartos vėrs šaltėnio gielo,

Nuors senatvie džiaugsmo vainėkoudams dali.

 

Aš jau babūnelė, kap žemaitē saka,

So dokrātės verksmo gėmusi ėš naujė.

Tėkio, nušvėis saulė vėsumet mon taka,

Sava spindolelēs iaugdama i krauji.

Neožmėrštuolelė

Neožmėrštuolelė,

Dongėšks žėburieli,

Tēp gražē to spindi tarp dvijū bulbieliu –

Na ėšrautė – gluostītė i tavi tėisās ronkas

Ė šėrdožė jautrė viel svajuonės lonka.

 

Jau ė končės, ruoduos, mon nab tuokės baisės,

Ė aplinkou mezgās trapė meilės vaisē –

Galbūt iš tėkrūju Dievs tau siuntė galė

Vėltė vainėkoutė vėsa žemė žalė.

 

Tiktā unt šiuo svieta nieks ėlgā nalaikuos,

Vuo ė meilė tonkē vėsos bluogis taikuos.

Tad ė tarp bulbieliu švėisk mums dėina, nakti –

Gal šėrdožē lėngviau būs vargelius plaktė.

 

 BUORUSEVĪČĀTĖ-ŠĖDLAUSKIENĖ Elėna

Je būčiuo gėmusi ne 1951, vuo 1991-ūju spalė pėnktōjė ėr ne gīvuolėnie vaguonė, katros rėitiejė unt Sibira, kuoki džiaugsma būtom apturiejė mona tievā, Jūzaps ėr Kuotrīna Buorusevītčē, puo keturiuolėkas bėndra gīvenėma metu sosėlaukė pėrmuojė sava kūdėkė! Tiktās 1958-āsēs, par pati Prisikielėma, aš pėrmōji karta īkviepiau Lietuvuos, katron trėmtie sokortuos sava dainuos, eilieraščiūs bova apdainiavės mona tievs, vuora.

Tou laiko, ka muokiaus Vėikšnaliu aštonmetie ėr Loukės vėdurinie muokīkluo, ka stodėjavau lietuviu kalba ėr literatūra Vilniaus universitetė, ta tonkiau, ta rečiau lonkiau sava tievėškė ėr šėldiaus pri anuos žėdėnė, katron 1979-āsēs, ka žova mona tievielis, ūžarė so traktuorio. Gimtuojė žemelė jau priglaudė ėr mūsa, trijū seserū, muotinelė, sesolė.

Muokītuojautė pradiejau 1974 metās. Dėrbau Varniu, Telšiū, Žemaitės 3-uojie, vīskopa V. Buorisevīčiaus vėdorinie muokīkluo. Kaštavuojau ėr korespondėnta dounas – dėrbau Šėlalės rajuona laikraštė redakcijuo. Bova muni patraukusi ėr kraštuotīra.

Rašau puoezėjė, pruoza, publicistika nu pat devintas klasės. Sava kūrība spausdėno rajuona, apskrėtėis, respublikinie spauduo, užsėinė lietuviu leidėniūs. Kelė eilieraštē īr itrauktė i Lietuvuos muokītuoju puoezėjės rinktėnė (1987 m.), telšiškiu literatu poezėjės rinkini „Nebijok atsigerti iš stirnos pėdos…“ (1996 m.).

Mona kūrības kelruodė žvaigždie – lietuviu kalbuos muokītuojė Misiūnienė Joana ėr švėisi atmėnėma pelniusi telšėškė literatė Krīževičātė Teklė. Muni, kap muokītuojė, žmuogo, kūrība vėsumet pratortėn. Retsīkēs rašau ėr žemaitėškā. Miegėno išlaikītė nie kėik nepakeista sava vaikīstės kaima – Traulienu tarmė. Tāp vėsumet rokoujous ėr so sūnom, so kėtās žemaitēs, neišskėront sava buvusiu ė esamū muokiniū, kartās net ėr par pamuokas. Tarmie – mona šnekamuosės ėr rašuomuosės kalbuos vaizdingoma, gīvoma, itaigoma šaltienis. Ož vėskon ton pėrmiausē eso diekinga sava tievelems, tap pat ėr pruofesuoriou Gėrdeniou Aleksėndrā, katros karto so meilė skiepėj ėr pagarba sava gimtājē muotinas kalbā.

Aple žmuogaus bovėma ėr…

Sokās pasaulė kamūlīs…

Ont anou žmuogos bestuovīns.

Ėš nervu rūka cėgarieta –

Sava gīvenėma…

Šėt rėit jau

Tas kamūlīs.

Paspīrė kuojė…

 

„No, jie“, – žemaitis tāp galvuojė:

Dūmelė kėlpuo pasėkuorė…

Nežėnuomībie jau rūkuorios,

Vuo anuo vėituo, – a matā? –

Blaškuomė viejie pelėnā.

Skėro mamā

Lesiau meilės grūdus

Aš ėš tamstas ronku…

Tonkē mon dar ruoduos, –

Stuovi vės pri longa…

 

Būdava, veizieso, –

Niekāp nesupraso, –

Lakstē kap kuoks viesols,

Pīnē jouda kasa.

 

Kumet pabalā tāp,

Žingsnielis paėlsa?..

Šėt – ronkas kap ledā…

Kāp? – Nebatsikelsi?!

 

Tamstas nier ėr nier vės…

Kamė? Kāp – tėn? Mama?! – – –

Nuvīst – žīd viel gielės…, –

Longs omžems sutema…

Mona sūnaus truobuo

Ui, nejaukē truobuo mona Sūnou, –

Sutrūniejės slėnkstielis ė truoba,

Sėinas kuoš kiaurā lapkrėstė vietras,

Kap par rieti ein pūgas, –

Vuot stuogs tat,

Širdi ver, – tėik dejou truobuos duris,

Užrūdiejosės spīnuos nebatrakinsi jau rakto,

Vuo longielis, – Dėivaliau! –

Aklos Lietuvuos ateitē – – –

Ui, nejaukē truobuo mona Sūnou…

 

BUTAUTĀTĖ Eglė

 Eso gėmusi 1977 metu birželė 22 d. Loukie (Telšiū rajuons). Sava vaikīstės nomūns gīveno lig pat šiuol. Anėi bova pastatītė tās metās, ka aš gėmiau. Tāp ka metus skaičūjav kartu. Karto su monėm metus skaičiū ir šalėp noma augons didilis suodnos.

Mona tievā – Lukošātė Adelė-Butautienė ir Butauts Al’fonsos – grīnū grīniausė žemaitē. Dabar abodo ūkininkau. Muokiaus Lūkės vidurinie muokīkluo. 1987 metās ivīka dėdelė tragedėjė – pakliovau unt kelė gėrtam traktuorininkū, buvau sunkē sužaluota ir patėrta skausma tebjauto lig pat šiuol. Diel tuo ir dėdelė dalės mona eilėraščiu īr tuokī liūdnė ir parsunktė tuo skausma. Po tuos nelaimės prisiejė daug vargtė gīdontīs. Sunkiau bova pabėngti ir muokīkla. Kibaus i gīvenima kāp imanīdama, tū pati darau ir dabar. 1997 metās pabėngiau vėdorėnė muokīkla.

Rašītė pradiejau būdama 10 metu omžiaus. Pradžiuo rašiau ketureilius, vaizdelius iš paveikslieliu. Tumet svajuojau būtė rašītuojė. Kūrībā daugiau diemesė skėrtė pradiejau apei 1994-ūsius metus, padronsinta sava lietuviu kalbuos muokītuojės Maksimovienės Zitas. Tumet bovau 17 metu. Tuos pačiuos muokītuojės pakosavuota pradiejau rašītė ir perėjuodėnems leidėnems. Paskotėnēs metās daugiausē sava kūrība spausdėno „Kalvuotuojuo Žemaitijuo“.

Žemaitėjuo gėmiau, augau ir dabar tebgīveno, diel tuo žemaitėšks žuodis, žemaitėška poezėjė mon īr kap gīvībės šaltienis.

Aš mėslėjo, ka žemaitėška puoezėjė tor ateitė.

Tīla

Tīluo –

Sugedės skausmos.

Tīluo –

Numėrės džiaugsmos.

Tīluo – tīla nutėlusi,

Tīluo aš pasiklīdusi.

 

Tīluo – bereikšmis žuodis,

I nebūti išslinkės.

Tīluo – suėrės skausmos,

Kelie tīla pavėrtės.

 

Tīluo – sugedės skausmos –

Kap vuobūls supovės.

Tīluo – bereikšmis žuodis, –

Kap kon tik numėrės vargšos.

 

Tīluo – paklīdės sapnos –

Kap pasiklīdės paukštis.

Tīla,

Kap šešūlietis,

Žīgioun mums iš paskuos!

Mona ašara

Mona ašara beldās

I rodėns longa.

Mona ašara jūruo

Nuskėndusi braida.

Mona ašara joukās,

Bet… so saulė pranīkst.

Kap rasa pėrmotėnė

Erdvie pasiklīst.

 

Mona ašara lauk,

Unt kalna prisiedusi.

Kartās bieg nu anuo, –

I pakalnė nurīt.

Kartās nukrimt tīlē

Unt pageltose lapa,

Vo paskū kap kūdikis

Krīkštau par nakti.

 

Mona ašara tėrpst

Ir tūkstontē krėslū

Atsitrėnkėn i delna,

Nežėniuo pasiklīst.

Mona ašara īška

Rodens kele.

Ka gīvenėms veltū

Nepraeito pruo šali.

Truobalie tuo, puo sava stuogo.

Ons laimėn maža vākotieli,

Kors meldas prisėglaudės lielė.

Buočelis mata, muotinelė,

Katra pagluosta doktėrelė.

Ė vėsė praša gera Dieva –

Dongaus ė Žemės mūsa Tieva:

– Lītaus, lītaus mums douk šėndėina,

Ožaugs žuolelė, būs daug pėina.

Ožaugs rugīs, kvėitīs, bolbelė

Ė sočiolbies viel vuolungelė.

… Rūpintuojielis veiz i dongo,

Ė jau lītielios barbėn longus.

Rogīs, pakielės galva žalė,

Jau garbėn dėdi Pondėivali.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt