LIAUDIES MENININKAI JONUŠAI

Regina ir Justinas Jonušai – Žemaitijos tautodailininkų šeima.
Savo sodyboje, Godelių kaime, ji įrengė tautodailės muziejų, kuris duris atveria kiekvienam Žemaitijos nacionalinio parko lankytojui.

 Plačiau apie R. ir J. Jonušus bei jų kūrybą:

Atokiame Godelių kaime, gražiame vienkiemyje gyvena liaudies meistrų Reginos ir Justino Jonušų šeima. Nedidelėje sodyboje atvykėlio žvilgsnį iš karto prikausto žemaitiška klėtelė. Žiūri į ją ir atrodo, kad jos žemašlaitis skiedromis dengtas stogas rūpestingai saugo didelę paslaptį. Šeimininkėms pravėrus klėtelės duris, patenki tarsi į kitą pasaulį, kuriame vienas šalia kito darniai gyvena seni, žmogaus rankos šilumą skleidžiantys buities rakandai ir Stanislovo Riaubos bei ką tik į pasaulį paleisti nauji šios sodybos šeimininkų kūriniai – medžio skulptūrėlės, spalvingi paveikslai.

– Tokia jau buvo likimo valia, kad taip išėjo… – sako Regina, su meile ir neslepiamu pasididžiavimu nužvelgdama klėtelėje įrengtą savo pačios ir jos vyro darbų, ekspoziciją. Antrątiek jų kūrinių sudėliota dirbtuvėlėje ant lentynų. Šalia jų jaukiai įsitaisiusios senosios, iš įvairių pašalių čia suvežtos liaudiškos skulptūrėlės; kai apie septyniasdešimtuosius prasidėjo didysis liaudiškų skulptūrų grobstymas iš koplytėlių ir koplytstulpių, norėdamas jas apsaugoti nuo niekadėjų, Justinas pradėjo jas rinkti ir restauruoti. Labiausiai patikusių ir kopijas pasidarė.

Abu meistrai – žemaičiai. Justinas vietinis, godeliškis. Baigęs pradžios mokyklos keturis skyrius, dirbo eiguliu, vėliau – Šateikių kolūkyje. Drožinėti pradėjo jau būdamas dvidešimt keturių, o tapyti – žymiai vėliau, apie 1974-uosius.

Žmona Regina – vienmetė. Ji kilusi iš Juodupėnų (Kretingos raj.). Vaikystėje mokėsi Salantų gimnazijoje, bet jos nebaigė – prasidėjo karas. Vėliau lankė Mokytojų kursus. Nuo 1947-ųjų mokytojavo Stirbaičiuose. Ten susipažino su Justinu ir 1949 metais už jo ištekėjo. Kurį laiką pagyvenę Stirbaičiuose, 1959 m. jie nutarė įsikurti Justino tėviškėje – Godeliuose. Tuo metu Justinas jau drožinėjo. Ne vienas. Šalia, toje pačioje dirbtuvėlėje, savo pasaulį medyje kūrė Stanislovas Riauba. Jonušai Godeliškį liaudies meistrą priglaudė tada, kai šis jau buvo sumitęs vyras ir jį apie 20 metų globojo. Tie metai S. Riaubai buvo bene patys kūrybingiausi. Regina, nusižiūrėjusi į abu vyrus, tada pirmą kartą pabandė ir pati drožinėti. Iš pradžių tai darydavo tik naktimis, pasislėpusi („Kaip čia: moteris ir medį drožia?.. Drožyba – vyrų menas…”). Na, o Reginai tas darbas labai patiko, medis traukė savo šiluma, „paklusnumu”. Jai norėjosi medyje perteikti savo mintis, išsakyti tai, kas artima, brangu. Ją, moterį, besidominčią savo krašto gilia senove, traukė ir pagoniška tematika. Tad pabandė išdrožti senųjų protėvių dievus. Taip gimė „Keturiolika pagonybės dievų”, „Paskutinis pagonybės aukuras” ir kt. skulptūros. Kūrė lietuvių liaudies pasakų („Eglė žalčių karalienė”, „Miško pasaka”) bei kaimo buities motyvais. Svarbią vietą jos kūryboje užima žanriniai pasaulietiškos tematikos, kurią mėgsta ir Justinas, darbai. Šio pobūdžio kūrinėliai („Močiutė”, „Širdis”, „Mergelė”) labai šilti, lyriški, savo nuotaika artimi ilgesingoms lietuvių liaudies dainoms. Reginos darbuose atsispindi ir dabartis. Tragiškus Nepriklausomybės įvykius įkūnijo skulptūrėlė „Sausio 13-ajai atminti”, vaizduojanti kenčiančią motiną. Reginos darbams būdinga statiška, frontali, aiškaus, ramaus silueto kompozicija, lokalių sodrių arba labai švelnių, priblėsusių spalvų polichromija. Skulptūrėles autorė „rengia” ilgu, tiesiu drabužiu. Labai įdomūs, netikėti, spalvingi ir dekoratyvūs pagoniškųjų dievų aprėdai, puošti neaukštu reljefu drožinėtomis darželio gėlėmis ar miško medžių lapais („Medeina”, „Žemyna”). Regina savo skulptūrėlių personažus vaizduoja ir su tautiniais lietuvių liaudies drabužiais („Eglė žalčių karalienė” ir kt.). Paminėtini R. Jonušienės drožinėti nediduko formato „paveikslėliai”. Jų ornamentikoje gaivi senoji žemaitiška liaudies baldų, ypač skrynių, puošybos tradicija: simetriška kompozicija, ryškios spalvos, iš indo išauganti stilizuota gėlė su paukšteliais, tupinčiais ant viršūnių, kurie teikia lyrišką nuotaiką, atspindi simbolinę prasmę įgijusių senųjų įvaizdžių perimamumą. Dažnas šiuose „paveikslėliuose” žalčio motyvas, simbolizuojantis gyvybę ir laimę.

Panašios tematikos, tačiau skirtingos plastikos darbus kuria Justinas. Jam labai artima populiarių lietuvių grožinės literatūros kūrinių bei liaudies mitologinių pasakų tema, kuria jis yra sukūręs sudėtingų kompozicijų – pavienių pasakų personažų figūrėlių, slibinų, drakonų („Veronika”, „Pasakos”, „Slibinas”). Justinas, skirtingai negu į lyrišką interpretaciją linkusi Regina, savo žanrinio pobūdžio personažus dažnai mėgsta vaizduoti ironiškai. Gyvi, raiškūs „Oficiantas”, „Strakalas ir Makalas”, „Šokanti pora” pasižymi gruboku jumoro atspalviu. Justinas mėgsta šia tema kurtus personažus jungti į didesnes kompozicijas, kaip pats sakosi – „į vieną kompaniją” („Balius”, „Vestuvės”). Prie šių sudėtingų kompozicijų priklauso ir istorinės tematikos („1863 metų sukilimas” ) ar šių dienų gyvenimo realijas atspindintys kūriniai („Atominė bomba”). Pastarasis vaizduoja iš degančio namo bėgančią moterį, virš kurios įkomponuota grybo pavidalo kaukolių krūva. Visa kompozicija nudažyta aitriai raudona spalva.

Be mažosios plastikos, J. Jonušas kuria didelius monumentalesnio pobūdžio darbus („Rūpintojėlis”, „Motinystė”), kuriuos jis daro labai ilgai, su pertraukomis, tarsi leisdamas medžiui apsiprasti, įsigyventi į būsimą. Kaip sako pats autorius, tie darbai, kurie „gavo pagulėti, geresnę vertę turi”. Lyginant su Reginos, Justino darbų kompozicija judresnė, personažų veidai išraiškingi, švelnesnių spalvų polichromija. Neretai kompoziciją meistrui padiktuoja natūrali medžio forma. Iš tokių darbų paminėtina „Šokanti pora”, „Žemaitė”. Pastarasis kūrinys labai įdomus, nes turi du žiūrėjimo taškus ir du visiškai skirtingų temų motyvus. Vienoje kompozicijos pusėje pavaizduota sėdinti, medžių paunksnėje besiilsinti Žemaitė, kitą pusę galima būtų vadinti „Miško ragana”.

– Aš nebuvau taip sumanęs, – sako meistras, – dariau „Žemaitę", bet jau pabaigęs kitoj pusėj pamačiau tokį išsikišimą, tai nesusilaikiau ir išdrožiau raganą ant šluotos.

Kartais kompozicijose paliekama ir meistro rankos visiškai nepaliesta medžio dalis. („Rūpintojėlis”, „Žemaitė”). Kai kurios Justino skulptūrėlės pasižymi jo darbams nebūdingomis pailgintomis kūno proporcijomis („Moteris su skarele”, „1863 metų sukilimas”).

Abu meistrai kuria daug religinės tematikos darbų. J. Jonušo mėgstamiausi šventieji – Marija, Kristus, Jonas. Dažnai drožia Rūpintojėlį. Tik Jurgį, pasak autoriaus, „sunku padaryt, didelė ceremonija”. Jonušienė šia tema kuria mažiau („Florijonas”, „Izidorius”, „Šv. Kazimieras”). Šios tematikos darbai labai artimi senajai lietuvių liaudies skulptūrai: ir plastikos pobūdžiu, ir vidiniu charakteriu jos liudija tradicijų perimamumą ir natūralią raidą. Jonušų vaizduojamų šventųjų tipažas, proporcijos, pati forma, drožybos pobūdis, spalva darniai siejasi su senąja skulptūros tradicija, būdingais šio pobūdžio kūrinių liaudiško stiliaus dėsningumais, kartu atspindi savitą pasaulio regėjimą, jo suvokimą, individualią grožio sampratą ir estetinį išgyvenimą.

Kaip jau minėta, abu meistrai savo skulptūrėles dažo grynomis, sodriomis, ryškiomis spalvomis aliejiniais dažais arba švelnesnėmis – akvarele.

– Ir tas reikėtų nudažyti, – sako Justinas, rodydamas į trimetrinius „Rūpintojėlį”, „Motinystę”, stovinčius lauke prie trobos. – Nors profesionalai nepataria, bet reikėtų. Dėl patvarumo. Ir kad būtų kaip tikri gyventojai, ne kokie ateiviai. Juk pabuvę ore dažai neberėžia akies, spalvos pasidaro švelnios, prisiderina prie aplinkos. Ir stogelius reikėtų padaryti, kad nebūtų kaip benamiai, kad turėtų savo pastogę nuo lietaus ir vėjo, – kalba meistras apie savo kūrinius kaip apie tikrus šeimos narius.

Jonušai ne tik drožia, bet ir tapo. Regina mėgsta tapyti peizažus, daugiafigūres įvairios tematikos kompozicijas. Dekoratyviai spalvinguose paveiksluose ji vaizduoja istorinius įvykius, pasakoja apie dabartį, fiksuoja prisiminimus ar tiesiog akį patraukusį gėlių darželį („Tėveliai”, „Dukters vestuvės”, „Rugiapjūtė”). Visiems jos tapytiems darbams būdinga giedra nuotaika, sodrus, intensyvus grynų spalvų koloritas. Tuo tarpu jos vyro darbai yra „tapybiškesni” – prislopinto kolorito, pasteliniai, nutapyti smulkesniu potėpiu, nors pastaraisiais metais meistras pamėgo ir ryškesnį koloritą. Kai kuriems jo darbams įtakos turėjo K. Šimonio kūryba, keletas darbų sukurta šio tapytojo paveikslų motyvais („Rugiapjūtė”, „Pasaka”). Justinas svajoja sukurti „kažką nauja, nematyta, negirdėta”. Veikiausiai tai būsią tapytos skulptūros jungtis.

Savo darbus Jonušai žmonėms pirmą kartą parodė 1960 m. Plungėje surengtoje liaudies meistrų kūrybos parodoje, kurioje Regina eksponavo savo drožtas lazdas, o Justinas – Užgavėnių kaukes. Vėliau jų darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Maskvoje, Debrecene. Pradėjus rengti liaudies meistrų kūrybines stovyklas, Justinas kartu su kitais medžio drožėjais dirbo Rokiškyje, Juodkrantėje, Druskininkuose, Merkinėje. Kasmet gausėjo jų kolekcija, Jonušų skulptūrėlėmis, paveikslais, kaukėmis, lazdomis savo rinkinius papildė Telšių, Plungės, Vilniaus, Maskvos, net Japonijos muziejai bei pavieniai kolekcionieriai. Todėl šiandien jau „sunku besugaudyt visus jų darbus”, plačiai pasklidusius po Lietuvą ir dar toliau.

Nuotraukose J. Jonušo darbai:

1. Stanislovo Riaubos portretas;
2. "Strakals ir Makals"

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt