Dailininkė Dalia Dokšaitė vilnietė. Vilniuje ji ir
gimė (1955 m.). Tačiau, kalbėdama apie Žemaitiją,
visada jaučiasi taip, lyg ją pirmą kartą būtų
aplankęs stiprus meilės jausmas. Šį kartą tai pačiai
Žemaitijai, žemei, kurioje gimė jos tėvelis Bronius
Dokšas. Jis kilęs iš Mažeikių apylinkių. Šiemet,
sugrįžusi iš Žemaitijoje liepos 917 dienomis vykusios
dailininkų kelionėsseminaro (organizavo D. Dokšaitės
vadovaujama VŠĮ Tušo kelias), Dalia kalbėjo: Japonija
yra nuostabi. Tačiau Žemaitija... Tai, ką mes ten
pajutome, žodžiais nenusakoma. Žemaitijoje mes radome,
patyrėmė ir kūrybiškai pasikrovėme daugiau negu
Japonijoje.... Apie tai išsamiau pati Dalia Dokšaitė.
2003 metų pavasarį telšiškė Elė Kakanauskienė
Žemaitijos sostinėje surengė japonų kultūros dienas Paukščio
sparnas danguj.... Ta proga Žemaičių muziejuje Alka
buvau paprašyta surengti sumie tapybos parodą bei
seminarą. Į šiuos renginius susirinko nemažai žmonių,
besidominčių tolimąja šalimi. Telšiuose Alfredas
Jonušas net yra įkūręs japonišką sodą...
Kuo ir kodėl mus traukia ši šalis?
Aš pati japonų kultūra pradėjau domėtis beveik prieš
30 metų, dar būdama Vilniaus dailės akademijos studente,
o paskutiniuosius 15 metų beveik ištisai paskyriau būtent
šiai šaliai. Turiu daug gerų draugų Japonijoje, o
Vilniuje įkūriau japonų kultūros bei sumie ir
kaligrafijos studiją Tušo kelias. Gilindamasi į
Tolimųjų Rytų kultūrą, filosofiją, estetiką,
lygindama ją su lietuvių, vis daugiau randu panašumų.
Japonija vienintelė šiuolaikinė šalis, išsaugojusi
nepakitusį, gilią praeitį siekiantį santykį su gamta.
Iš Kinijos atėjęs budizmas, Konfucijaus mokymas
neišstūmė nuo amžių ten esančio šinto (Dievų
kelias).
Budizmas pasaulį vienijančiu pradu laiko Budos
prigimtį, konfucionizmas žmoniškumą, šintoizmas
grožį, kuris yra nepakartojamas, natūralus ir
besimainantis. Šintoizmas sudvasina bei sudievina visa, kas
nepaprasta, nestandartiška ir ypatinga gamtoje: kalnus,
medžius, gėles, įdomios formos akmenis, gyvūnus,
krioklius, lietų, vėją, griaustinį, t.y. visa, kas kelia
susižavėjimą ir kartu didžią pagarbą, o kartais baimę
ir siaubą, nes tai gražu, didinga ir šventa. Šintoizmo
požiūriu dvasinė esmė glūdi visur ir viską sujungia.
Ji lemia dangaus ir žemės harmoniją, saulės ir mėnulio,
žvaigždžių ir planetų judėjimą.
Gamtos grožio kultas, emocinis bendravimas su gamta yra
neatskiriama japonų gyvenimo dalis. Ne kartą būtent
Japonijoje kartu su draugais japonais teko gėrėtis
raudonų klevų lapų žydėjimu, mėnesiena, pirmosiomis
snaigėmis, akmeniu, tuo, kas kiekvieną dieną yra šalia
mūsų. Tik neskubėk, sustok, įsiklausyk, įsižiūrėk,
pamatyk ir pajausk. Manau, kad būtent šis dvasinis ryšys
su gamta labiausiai ir sieja mus lietuvius ir japonus. Mes,
baltai, turėjome tą ypatingą ryšį su žeme, augalu,
akmeniu, paukščiu, tikėjimą į gyvybės energijos
nemirtingumą, jos ciklišką atsinaujinimą, į kosminės
gyvybės tapatumą tarp žmogaus, augalo, gyvulio, vabalo,
gyvatės. Mes iki šiol tai dar saugome, dar nenukirtome
šaknų su mūsų tautos dvasine praeitimi.
Studija Tušo kelias savo būstinę yra įkūrusi
Lietuvos nacionalinio muziejaus patalpose, kur mus supa
tolimosios Lietuvos praeities liudytojai.
2003 m. rudenį mūsų studija rengia tarptautinę parodą
Medis. Į ją pakviesti menininkai iš Japonijos,
Kinijos ir Lietuvos.
Gamta neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Viso Tolimųjų
Rytų meno pagrindinis mokytojas yra Gamta.
2003 m. vasarą studijos Tušo kelias nariai
surengė kelionęseminarą po Žemaitiją. Laiko samprata
šioje kelionėje dingo. Mes tiesiog buvome. Buvome kartu su
piliakalniais, medžiais, šaltiniais, ežerais, upėmis.
...Pavirvytė, Vembūtai, Girgždutė, Moteraitis, Sprūdė,
Žasūgala, Plateliai, Šarnelė, Varnelė, Virvytė,
Šatrija... Vakare stebėdavome mėnulį, kylantį iš
Biržuvėnų vandenų... ir rūkai apgobdavo mus kartu...
Mes buvome.
Buvome kartu su tikrais žemaičiais, kuriems rūpi
kiekvienas medelis, kalnelis, upelis, dvaras, dvarelis,
trobelė viskas, kas sudaro žemaičio savastį. Dėkui
Telšių žemaičių vyriausiajam Andriui Daciui už
pabuvimą kartu, už rūpestį, už mums parodytus
Biržuvėnų bei Pavirvytės dvarus, kurie jo ir kitų šį
kraštą mylinčių žmonių milžiniškų pastangų dėka
vėl pradėti saugoti ir tampa kultūros židiniais.
Dėkui šviesuolei Aldonai Simonavičiūtei, kurios
dvasinė šviesa siekia toli už Biržuvėnų kaimo
bibliotekos sienų.
Dėkui Elei ir Antanui Kakanauskams, kurių meilė
Japonijai ir žemaičių kalnams sušildė ir mūsų
širdis.
Dėkui Žemaitijai!
