 |
 |
 |
 |
||
   |
|
|
|
|
|
||
|
ŽEMAIČIŲ KULTŪRINIS SAMBŪRIS XX-OJO AMŽIAUS TREČIAME - PENKTAME DEŠIMTMETYJE
Lietuvai įtvirtinant savo nepriklausomybę, atkuriant šalies ūkį po Pirmojo pasaulinio karo, svarbiausiu Žemaitijos švietimo centru tapo Telšiai. Jie tuo pat metu buvo ir vienas iš svarbiausių švietimo centrų visoje Lietuvoje.
1922 metais Telšiuose buvo įkurta lietuvių mokytojų seminarija, kuri su kai kuriomis pertraukomis čia veikė iki 1957 metų.
Telšiai, vienintelis miestas Žemaitijoje, kuris tuo metu turėjo dvi aukštąsias mokyklas - 1927 metais įkurtą Telšių kunigų seminariją, ruošusią kunigus Žemaičių kraštui bei Klaipėdos prelatūrai, ir dar XIX a. įkurtą ješibotą - rabinų ir žemesniųjų žydų dvasininkų seminariją.
Didelė dalis gabių šio krašto jaunuolių tarpukario metais mokslo siekė ir Telšiuose veikusiose pradinėse mokyklose, progimnazijoje, gimnazijose, berniukų ir mergaičių amatų mokyklose, mieste organizuojamuose kursuose ir t.t. Čia savo mokytojų seminariją turėjo ir žydai. Veikė lenkų progimnazija, žydų mergaičių gimnazija.
Telšiai jaunus, mokslo siekiančius žmones traukė ir kaip pagrindinis šio krašto kultūros centras.
Tuometinėmis sąlygomis žemaičių vaikams, kad ir ūkininkų, išvykti mokytis į Kauną, Vilnių, buvo genėtinai sunku, nes kelionės buvo per brangios, tad tokio švietimo centro susiformavimas Telšiuose Žemaitijai buvo labai reikalingas. Tuo pat metu nemažai iš Žemaitijos kilusių jaunuolių mokėsi ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose, gimnazijose ir kt.
Didelį vaidmenį tiek politiniame, tiek kultūriniame krašto gyvenime atliko ir 1925 metų kovo 18 dieną pasirodęs Telšių katalikų veikimo centro leistas "Žemaičių prieteliaus" laikraštis, kuris buvo skirtas visai Žemaičių (vėliau Telšių) vyskupystei.
Pirmame "Žemaičių prieteliaus" numeryje, atsakydami į klausimą, kas vertė leisti atskirą žemaičiams laikraštį, jo leidėjai nurodė, kad "Kaune leidžiamieji laikraščiai sunkiai prieinami mūsų liaudžiai kalbos atžvilgiu, gyvenimo kasdieninių reikalų skirtingumu(...)". "Žemaičių prietelius" pasirodė prieš artėjančius rinkimus į Lietuvos Seimą ir, kaip rašė šio laikraščio leidėjai, turėjo tarnauti tam, kad Žemaičiuose būtų sudarytas atskiras frontas renkant Lietuvoje valdžią. Tuo leidiniu siekta formuoti žmonių nuomonę, palankią Krikščionių demokratų partijai. Čia buvo apeliuojama į žemaičių istorinę savimonę: "Atskleidę istorijos lapus, skaitome, kad žemaičiai visados kaip viena šeima gynėsi nuo priešų ir dalyvavo krašto kultūriškame darbe. Istorija kartojasi, tenka mums vienytis, stiprinant savo eiles prieš mūsų vidaus priešus(...)". Tie vidaus priešai - ne kitataučiai ar kitų religijų žmonės, o kairuoliškų partijų atstovai.
Daug vietos "Žemaičių prieteliuje" skirta ir Žemaitijos kultūros, šio krašto identiteto išlaikymui, gyventojų švietimui ir Žemaitijos istorijos klausimams.
Telšių seminarijoje dirbo, mokėsi didelė dalis "Žemaičių prieteliaus" bendradarbių ir redaktorių, iš kurių išskirtinio dėmesio vertas vyskupo P. Maželio, profesoriaus, kunigo K. Olšausko darbas žemaičių spaudoje.
Tuo laiku "Žemaičių prietelius" buvo vienas iš labiausiai Žemaitijoje skaitomų laikraščių. Jis daugiau buvo žinomas kaip kultūrinis leidinys. Būtent jame dirbęs kunigas B. Jurgutis Telšių kunigų seminarijoje suorganizavo Žemaičių tarmės būrelį, sudarė žemaičių rašybos taisykles ir, vadovaujantis jomis, šiame leidinyje buvo pradėti spausdinti tekstai žemaičių kalba.
"Žemaičių prieteliaus" pradėtą darbą pratęsė 1941-1944 metais Telšiuose leistas informacijos ir kultūros savaitraštis "Žemaičių žemė", kuriame nuo 1943-ųjų metų nuolat būdavo spausdinama "Žemaitiškoji kertelė". Čia žemaitiškai publikuota ne tik Žemaitijoje užrašyta tautosaka, bet ir naujai sukurti grožinės literatūros kūrinėliai, satyriniai rašiniai.
Šiuose leidiniuose savo žemaitišką kūrybą skelbė ir poetas S. Anglickis, P. Genys, P. Gintalas, kiti tuo laiku Žemaitijoje jau buvę žinomi poetai, prozininkai, dramaturgai. Šiame leidinyje keletą mėnesių vyko ir diskusija žemaitiškos rašybos klausimais. Žemaitiški tekstai redakcijoje buvo redaguojami pagal Lietuvos Žemaitijos mokslo ir meno centro Žemaičių tarmės studijų sekcijos patvirtintas žemaičių rašybos taisykles, kurioms buvo pritaręs kalbininkas A. Salys.
Žemaitiško rašto poreikis iškilo pirmiausia po to, kai trečiojo dešimtmečio pradžioje Telšiuose susibūrę žemaičiai kultūrininkai, poetai ir literatai, naujomis sąlygomis ėmė tęsti S. Daukanto laikų ir vėlesnių žemaičių kultūrininkų sąjūdžių pradėtą darbą. Ta veikla buvo jaučiama ne tik Žemaitijoje, bet ir Kaune, Vilniuje, ypač tų miestų aukštosiose mokyklose, kur tuo laiku mokėsi ir nemažai gabaus, krašto praeitimi ir jos tradicijų puoselėjimu besirūpinančių jaunuolių iš Žemaitijos.
Ypač stiprus žemaičių studentų kultūrinis judėjimas vyko Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1929 m. kovo 17 d. čia įsteigta Žemaičių studentų korporacija "Samogitia".
Korporacijos tikslas buvo atsiminti žemaičių kultūrininkų S. Stanevičiaus, D. Poškos, S. Daukanto, M. Valančiaus veiklą. Korporacijos programoje buvo rašoma, kad "(...) susibūrėme vardan bendros savo žemaitiškos kilmės, vardan bičiuliško akademinio bendravimo, mes susitelkėme krūvon korporacijoje "Samogitia", pasistatę sau tikslu palaikyti ir ugdyti gerąsias žemaičių savybes ir sukurti tvirtą žemaičio studento asmenybę". Ši korporacija vienijo daugiau iš Klaipėdos krašto kilusius žemaičius. Korporacijos suvažiavimai vyko Klaipėdoje, Telšiuose, Varniuose. Ją palaikė, jos mecenatais buvo senosios kartos Žemaitijos inteligentai.
1930 metais įsikūrė Kauno studentų korporacija "Filiae Samogitiae". Tai buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentų mišri korporacija.
1932 metų pavasarį Dotnuvos akademijoje susibūrė kita studentų korporacija - "Fraternita Samogitia", kurios tikslas buvo panašus kaip ir kitų žemaičių studentų korporacijų - vienyti Žemaitijos akademinį jaunimą, sudaryti jam geras bendravimo sąlygas, ugdyti tvirtą žemaičio asmenybę.
1925 m. gegužės 14 dieną Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo įregistruota žemaičių studentų S. Daukanto draugija. Dingstį jai įkurti davė nuo 1922 metų Žemaitijoje vykusios žemaičių moksleivių ateitininkų konferencijos. Draugijos tikslas buvo vienyti žemaičius ateitininkus, ugdyti jų gerąsias žmogiškas savybes, palaikyti žemaitiškas tradicijas, draugiškumą ir visuomeninį aktyvumą.
Šios ir kitos tuo laikotarpiu veikusios žemaičių jaunimo organizacijos dažniausiai būdavo oficialiai įregistruotos.
Žemaičius kultūrininkus trečiame šio amžiaus dešimtmetyje subūrė ir artėjanti S. Daukanto mirties 60 metų sukaktis. Vadovaujant profesoriui žemaičiui M. Biržiškai, visoje Lietuvoje buvo renkamos lėšos, skirtos S. Daukanto paminklo, kuris iškilo Papilėje, statybai.
Kitas paminklas, kuriuo didžiai buvo pagerbta Žemaitija, 1932 metais pastatytas Raseiniuose. Skirtas jis Lietuvos nepriklausomybės 15 metų sukakčiai įamžinti, tačiau pavadintas "Žemaičiu" (skulptorius V. Grybas). Jo fasadinėje pusėje iškalbingas užrašas: "Amžiais budėjau ir nepriklausomybę laimėjau".
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. |
|
|
|
|
|