Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŠVĖKŠNA

Istoriniai ir archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Švėkšnos apylinkėse žmonės gyveno jau mūsų eros pradžioje. Tai paliudija ir piliakalniai, dunksantys prie Ašvos,
Veiviržo, Šalpės upių.



Švėkšna

VI–XIII amžiais šios apylinkės priklausė Lamatos žemei ir buvo jau tankiai gyvenamos. Istoriniuose šaltiniuose ši žemė paminėta XIII a. Randame žinių, kad jos gyventojai mokėjo duoklę Danijos valdovams. Anot archeologo Vlado Žulkaus, tuo metu Lamatos žemėje galėjo būti apie 36-38 gyvenvietės, kuriose daugumą sudarė kuršiai. Spėjama, kad šios žemės svarbiausia pilis Raguva stovėjo dabartiniuose Skomantuose. Po to, kai 1252 m. kalavijuočiai pastatė Klaipėdos pilį, jie ėmė valdyti ir Lamatos žemę. Kuršiai jiems priešinosi. Vykstant susirėmimams, Lamatos žemes kuršiai palaipsniui apleido, gyvenvietės sunyko. 1384 ir 1387 m. kryžiuočių kelių aprašymuose paminėtas Švėkšnos upės vardas.
Švėkšnos dvaro rūmaiŠvėkšnos gyvenvietė aprašyta 1509 m. gegužės 21 d. bažnyčios įkūrimo akte, kurį Pašakarnių dvare pasirašė Žemaičių seniūnaitis Mikalojus Jonavičius Kęsgaila. Spėjama, kad Švėkšnos gyvenvietė ėmė augti po 1422 m. Melno taikos. Kaimas, kaip ir pro jį tekantis upelis, tada vadinosi Švėkšna ir tik vėliau upelį imta vadinti Švėkšnale. Minėtame 1509 m. rašte nurodoma, kad Švėkšna – miestelis, kuriame yra 12 karčemų, dvaras, administracinis ir prekybos centras, susisiekimo punktas. 1553, 1554 ir 1555 metais Švėkšnos dvaro žemė, vadovaujant Jokūbui Leskauskui, buvo išmatuota ir nustatytos jos ribos. Dvaro žemės ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, o vakaruose – su Prūsija. Iš Švėkšnos vieškeliais jau tuo metu galėjai pasiekti Tilžę, Klaipėdą, Varnius.
Romanas Afanazis savo knygoje apie Žemaitijos dvarus nurodo, kad senais laikais Švėkšna buvo Mikalojaus Kęsgailos nuosavybė. 1569 m. vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos. Kraičiui ji gavo Švėkšną. J. Zaviša po to dažnai lankėsi Švėkšnoje ir rūpinosi dvaro reikalais. Yra žinoma, kad J. Zaviša 1601 m. buvo gavęs Seimo pavedimą parinkti vietą tvirtovei statyti. Spėjama, kad jis tą vietą galėjo būti išrinkęs ir Švėkšnoje, nes greitai po to šiose apylinkėse prasidėjo dideli darbai: jo paliepimu dvaro pievose buvo supilti pylimai ir užtvenktas Švėkšnalės, Šalnos upeliai. Taip atsirado dirbtinis tvenkinys, tyvuliavęs apie 200 metų. Vis dėlto Švėkšnoje pilis nebuvo pastatyta.
1695 m. Švėkšną nusipirko Žemaičių kaštelionas Vilhelmas Eustachijus Grotusas. Vėliau – jo sūnus Jeronimas, o po to dvarą paveldėjo Jeronimo sūnūs Jonas ir Antanas.
1624 m. Švėkšną įsigijo Pajūrio tijūnas Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas. Jis Švėkšnos dvare įsteigė stiklo gamyklą, kuri lenkiškai vadinosi „Huta szklana”. Spėjama, kad pagal tą gamyklą atsirado ir Utos kaimo pavadinimas (jo teritorijoje, matyt, būta gamyklos). Tuo pačiu laiku Švėkšnoje pradėjo veikti ir popieriaus gamykla, kuri garsėjo geros kokybės produkcija. 1630-1640 m. gaminiams žymėti čia buvo naudojami kelių rūšių vandens ženklai, kuriuose dažniausiai buvo naudojamas Krišpinų šeimos herbas. Šį popierių naudojo Žemaičių pilies ir žemės teismai bei kitos Žemaitijos įstaigos aktams bei jų nuorašams rašyti. Popieriaus fabriko darbininkai buvo beveik vien tik Švėkšnos dvaro baudžiauninkai. Švėkšnoje tais laikais veikė ir parako dirbtuvė. Švėkšnos stiklo ir popieriaus fabriko dirbtuvės laikomos pirmosiomis manufaktūrinėmis įmonėmis Žemaitijoje. Tuo pačiu metu Krišpinas rūpinosi ir bažnyčios reikalais. Vėliau Švėkšną jis pardavė vokiečių baronienei Von den Denhofienei, kuri čia negyveno, o reikalus tvarkė per vietininką. Žinoma, kad 1647 m. vietininko pareigas ėjo vokietis seniūnas Hengelbrechtas Klotas. Švėkšnos gyventojai ir net klebonas jo labai nemėgo. Nuo 1664 m. Švėkšną valdė artimas Jono Sobieskio dvariškis, vėliau pilininkas Gerhardas Denhofas. Jis šeimininkauti Švėkšnoje buvo pavedęs žiauriam Telšių pastalininkui Mikalojui Blombergui. Ypač dideli jo konfliktai su vietiniais gyventojais ir klebonu vyko 1666-ųjų metų vėlų rudenį. Išlikę tų metų inventoriai nurodo, kad Švėkšnoje gyveno 55 baudžiauninkų šeimos, kurios priklausė dvarui. Baudžiauninkais rūpinosi vaitas Tamošius Zalaitis. Laisvųjų valstiečių bei amatininkų šeimų Švėkšnoje tada buvo 19, o žydas – 1. Iš viso XVII a. viduryje Švėkšnoje gyveno apie 500 žmonių, čia veikė turgus. Įdomus tas faktas, kad 1647 m. klebonas Karštenas pirkliams buvo uždraudęs sustoti Senojoje Švėkšnoje, klebonui priklausiusioje miestelio dalyje (naujoji statėsi į pietus ir pietryčius nuo senosios).
Švėkšnos dvaro inventorius rodo, kad 1695 m. miestelyje jau gyveno apie 700 žmonių. Po karo su švedais, maro, XVIII a. pradžioje, gyventojų čia sumažėjo beveik perpus. Greitai po to miestelis vėl smarkiai ėmė augti ir XVIII a. viduryje Švėkšna buvo vienas iš stambiausių miestelių vakarų Žemaitijoje.
XVIII a. pradžioje Švėkšnos šeimininkų materialinė padėtis pašlijo – iš klebono Jurgio Kazimiero Mordel-Voitkevičiaus buvo pasiskolinta nemažai pinigų, užstatytas Alseikų kaimas, o vėliau, kai dvarininkai neatidavė skolos, kaimas buvo paskirtas steigiamai altarijai, Švėkšna atiteko grafams (vėliau kunigaikščiams) Oginskiams.Saulės laikrodis Švėkšnos parke
1766 m. gegužės 22 d. Švėkšnos dvarą kartu su visais ūkiais ir vaitystėmis Žemaitijoje, Pajūrio apskrityje už 714 tūkst. lenkų auksinių Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė iš Livonijos kilusiam grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Ši giminė Švėkšnoje šeimininkavo apie du šimtus metų – iki 1944 m. Spėjama, kad pirmasis iš Pliaterių, valdęs Švėkšną, buvo Vilhelmas Jonas Broel Pliateris. Tuo laiku jam dar priklausė dideli žemių plotai ir dabartinės Ukrainos teritorijoje. Po Vilhelmo Jono mirties Švėkšna atiteko jo sūnui Jurgiui (1750-1825). Jis Švėkšną paliko savo sūnui Telšių ir Vilniaus pavietų maršalkai Steponui (1799-1864). Jo sūnus Adomas (1836-1908) buvo Vilniaus gubernijos maršalka ir savo žemes perdavė sūnui Jurgiui Felicijonui Broel-Plateriui, kuris mirė tremtyje Syktyvkare 1943 m. Po to šį dvarą pagal galiojusius įstatymus paveldėjo jo sūnus Aleksandras Adomas. 1943 m. jis vedė Feliciją Laimą Verešilkaitę.
Pliateriai Švėkšnoje gyveno XVIII a. statytame dvare, kuris iš kitų panašių reprezentacinių pastatų niekuo labai neišsiskirdavo. Jis buvo nedidelis ir neišvaizdus. Todėl Adomas Pliateris XIX a. antroje pusėje šalia senojo dvaro pastatė vilą „Genovaitę”, kurią juosė parkas. Čia buvo įrengta puotų salė, keletas kambarių svečiams. Pastatyti ir parko vartai (bromas). Dvarininkai ir toliau gyveno senajame pastate.
Švėkšnos rūmus puošė daug vertingų paveikslų, portretų. Čia saugotas Pliaterių šeimos archyvas, daug vertingų rankraščių lietuvių kalba. Turtinga buvo rūmų biblioteka.
1769 m. V. J. Pliateris mirė, o dvaras atiteko jo mažamečiams vaikams, vėliau – jo sūnui Jurgiui Pliateriui, kuris Švėkšną valdė 1795-1820 metais. Tuo laiku dvaro valstiečiai jau buvo laisvi, tik turėdavo atlikti nustatytą prievolių normą.
Napoleono kariuomenė Švėkšnos nekliudė.
Švėkšnos dvarą 1820 m. pasidalino keturi jo sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai: Švėkšnos, Vilkėno, Stemplių ir Gedminaičių. Apie 1843 m. ties Švėkšnos dvaru buvęs tvenkinys nuleistas į dabartinį Vilkėno tvenkinį, Vilkėne pastatytas didelis vandens malūnas.


Svarbiausios datos, skaičiai, faktai iš Švėkšnos ir
jos apylinkių istorijos

1384 ir 1387 m. kryžiuočių dokumentuose paminėta Švėkšnos upė (dabar – Švėkšnalė).
1509 05 21 Mikalojus Kęsgaila pasirašė Dovanojimo aktą neseniai pastatytai bažnyčiai.
1569 m. Jonas Zaviša vedė Kęsgailos dukterį ir tapo Švėkšnos dvaro savininku.
1620 m. užtvenkta Švėkšnalė, Šalnos upelis, susidarė „Kalės prūdas”.
1624 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Jeronimas Krišenšteinas.
1644 m. dvarą nusipirko Kotryna Denhofienė. Švėkšnai suteikta turgaus privilegija.
1664 m. dvarą paveldėjo G. Denhofas.
1695 m.dvarą nusipirko V. Grotusas, o vėliau iš jo – kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis.
1732 m. dalis miestelio, bažnyčia sudegė.
1766 05 22 dvarą iš M. K. Oginskio nusipirko Jonas Vilhelmas Pliateris.
1769 m. po tėvo mirties dvarą paveldėjo Jurgis Pliateris.
1804 m. Švėkšnoje veikė parapinė mokykla. Joje mokėsi 8 vaikai.
1819 m. Švėkšnoje pastatyta evangelikų bažnyčia. Ji stovėjo ten, kur dabar Šv. Florijono skulptūra. Ši bažnyčia sudegė 1856 m.
1820 m., mirus Jurgiui Pliateriui, Švėkšnos dvarą, kuris apėmė beveik visą Švėkšnos valsčių, pasidalijo keturi jo sūnūs; Švėkšną – Steponas, Vilkėną – Pranciškus, Gedminaičius – Jurgis, Stemples – Kazimieras.
Per 1831 m. sukilimą Švėkšnoje sukilėliai apšaudė Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio, kuris ragino nesipriešinti valdžiai, karietą.
Švėkšnos gyventojai dalyvavo 1831 ir 1863 metų sukilimuose.
1867 m. iškilo nauja liuteronų-evangelikų bažnyčia. 1931 m. jai pristatytas bokštas.
1871 m. Švėkšnoje pradėjo veikti vaistinė (kai kurie rašytiniai šaltiniai nurodo 1881 m.).
1880 m. pastatyta Pliaterių vila „Genovaitė”.
1881 m. pradėjo veikti felčerių punktas.
Po 1882 m., kai žydams buvo uždrausta gyventi kaimuose, Švėkšnoje apsigyveno daug žydų ir miestelio gyventojų skaičius labai išaugo. 1885 m. jų buvo 1018, 1897 m. – 1819.
1864 m. ėmė veikti rusiška dviklasė mokykla. Iki 1907 m. pr. kitos mokyklos čia nebuvo.
1887 m. pastatyti Vilkėno dvaro rūmai.
Per 1891 m. miestelį vėl nusiaubė gaisras.
Spaudos draudimo metais Švėkšną garsino šie knygnešiai: Vinco Kudirkos mokslo draugas ir „Varpo” rėmėjas gydytojas Juozas Rugys, Marijona Pupšaitė, Andriejus Balčėnas, Jonas Bliūdžius, Tadas Lomsargis, Juozas Freitikas, kt.
Švėkšnos naujoji gotikinė bažnyčia pašventinta 1905 m. liepos mėn. 24 d.
1905 11 18 Švėkšnos gyventojai išsirinko viršaitį, išvaikė caro valdininkus, nuplėšė caro portretus ir raštu pateikė savo reikalavimus, tarp kurių buvo ir reikalavimas steigti lietuviškas mokyklas, atgaivinti Vilniaus universitetą.
1906 m. prie naujosios bažnyčios įkurta parapijos biblioteka.
1907 m. sausio 6 d. Veiviržėnų gatvėje pradėjo veikti lietuviška parapinė mokykla, pastatyta iš nugriautos bažnyčios medžiagos.
1910 m. įkurta vartotojų bendrovė.
1911m. pastatyta nauja klebonija.
1915 03 13 Švėkšną užėmė vokiečiai. Prie Pagraumenės įvyko rusų ir vokiečių karių kautynės.
1918 02 16 Lietuvos Nepriklausomybės Aktą kartu su kitais signatarais pasirašė ir švėkšniškiai Jurgis Šiaulys bei kunigas Kazimieras Šiaulys.
1919 09 22 pradėjo veikti Švėkšnos progimnazija (nuo 1928 m. gimnazija).
Miestelis labai nukentėjo per 1925 m. gaisrą – sudegė 139 gyvenamieji namai, 156 ūkiniai pastatai, buvo žuvusių, apdegusių žmonių.
1928 m. liepos 25 d., dalyvaujant A. Smetonai, pašventinti gimnazijos rūmai.
1928 m. įkurta Švėkšnos pieninė.
1930 m užbaigtas tiesti Žagatpurvių-Švėkšnos plentas, pradėjo veikti Šliterio malūnas, 1931 m. – Švėkšnos elektrinė.
1933 m. Švėkšnoje įvyko Žemaitijos Eucharistinis kongresas. Jame dalyvavo 4 vyskupai, apie 150 kunigų, 25-30 tūkst. maldininkų.
1937 03 15 Švėkšnoje atidaryta viešoji valstybinė biblioteka.
1938 m. pro Švėkšną pradėjo kursuoti autobusas Tauragė-Gargždai.
1939 08 15 vienuolės elzbietietės pradėjo statyti vienuolyną, ligoninę (atidaryta 1943 m). Čia 1943-1944 m. gydėsi šiltine sirgę ligoniai.
1940 m. birželio mėn. sovietų pasieniečiai apsigyveno Švėkšnoje ir perėmė valstybinės sienos kontrolę ties Inkakliais.
1941 06 14 iš Švėkšnos į Sibirą ištremtos 6 šeimos, tarp jų ir grafas Jurgis Pliateris.
1941 m. bolševikai Švėkšnos parke sukurtame lauže sudegino Švėkšnos dvaro archyvą.
1941 06 22 vokiečiai iš patrankų apšaudė Švėkšną ir pavakaryje ją užėmė.
1941 09 20 Inkaklių pušyne sušaudyta 300 Švėkšnos žydų.
1944 10 10 sovietų armija išvarė vokiečius iš Švėkšnos.
Baigiantis II-ajam pasauliniam, į vakarus pasitraukė Švėkšnos dvaro grafas daktaras Aleksandras Broel Pliateris, vienuolės, beveik visi gimnazijos mokytojai, daug kitų miestelio gyventojų.
Karo pabaigoje frontas Švėkšną aplenkė, todėl miestelis nebuvo sugriautas.
1945 m. Vilkėne įkurti vaikų namai, jie 1956 m. reorganizuoti į sanatoriją mokyklą-internatą.
1950 m., gyvendamas JAV, knygutę apie Švėkšną išleido švėkšniškis Jonas Rugys. Jo sesuo Alicija Rugytė 1974 m. Čikagoje išleido 536 puslapių monografiją "Švėkšna".
1956 m. Švėkšnoje atidaryta respublikinė psichoneurologinė ligoninė. Kitais metais užbaigtas asfaltuoti Švėkšnos-Saugų plentas.
1960 10 01 iki Švėkšnos nutiesta aukštos įtampos elektros linija.
1976 11 10 pamokos prasidėjo naujai pastatytoje vidurinėje mokykloje.
1990 07 29 atidengtas atstatytas Laisvės paminklas.
1993 01 14 miestelį nuniokojo uraganas.

Žymūs Švėkšnos krašto žmonės

Švėkšnos apylinkėse yra I-XII a. kapinynų. Įkapių gausumu ypač pasižymi Švėkšnos kapinynas, kurį XIX a. antroje pusėje tyrinėjo Adomas Pliateris.

6 km į vakarus nuo Švėkšnos, prie pat buvusios sienos su Prūsija, abipus Švėkšnos-Saugų plento, yra Inkaklių kaimas. Čia, Ašvos pakrantėje, ilgametis Švėkšnos klebonas prelatas Julius Maciejauskas įsteigė Lurdą: įrengė grotą su Lurdo Dievo Motinos statula ir šaltinėlį. Po I-ojo pasaulinio karo ant to kalnelio pastatyta koplyčia, kurią pašventino Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.

4 km į vakarus nuo Švėkšnos esančius Pocių kaimo geležies amžiaus kapinynus 1909 m. tyrinėjo archeologas Vladas Nagevičius.

3 km į rytus nuo Švėkšnos – buvusio Gedminaičių dvaro apylinkės. Prie Šalpės upelio – piliakalnis, kuris vadinamas Pilimi, o rytuose – Gedminaičių miškas. Šios apylinkės susijusios su XIX a. pradžios kultūrininku Jurgiu Pliateriu (1810-1836). Simonas Stanevičius buvo jo draugas, didžiausias pagalbininkas. Mirdamas J. Pliateris jam paliko ir savo biblioteką.

Iš Švėkšnos apylinkių yra kilęs ir diplomatai Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, dr. Kazys Oželis, kunigas Kazys Šilinskis (vienas iš Šv. Kazimiero draugijos steigėjų), prelatas ir JAV lietuvių veikėjas Jonas Kučingis, dr. Aleksandras Pliateris, lituanistas dr. Kazys Alminas-Alminauskis, inžinierius Jonas Rugys, istorikė Alicija Rugytė, buvęs ministras, inžinierius Jokūbas Stanišauskas, miškininkas Juozas Rauktys, pulkininkas Kazys Rumša (buvęs lenkų divizijos vadas), pedagogas Juozapas Rupšys, muzikas Jonas Žukas, Argentinos lietuvių veikėjas, kunigas Augustinas Steigvilas ir daug kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.


Švėkšnos ir jos apylinkių lankytinos vietos

Švėkšnos bažnyčiaŠvėkšnos bažnyčia

Pirmoji katalikų bažnyčia Švėkšnoje pastatyta 1509 m. (M. Valančius nurodo skirtingas datas – 1507 m. ir 1509 m.) Mikalojaus Jonavičiaus Kęsgailos rūpesčiu (architektas Ustinas Golinevičius). 1732 m. per gaisrą ji sudegė. 1742 m. prelatas Antanas Vaina pastatė naują, medinę, kryžiaus formos. Apie 1803 m. kunigas Hurčinas Švėkšnoje ant tvirtų mūro pamatų pastatė naują medinę bažnyčią. XIX a. viduryje klebonas kanauninkas Staškauskas šventorių aptvėrė gražia gotikinio stiliaus mūro siena, pastatė gražius vartus, įrengė įvažiavimą. Visa tai išliko iki šiandien. Tais laikais prie bažnyčios buvo pastatytas ir įspūdingas tiltas. Staškauskas sutvarkė, padidino Švėkšnos kapines, jas aptvėrė mūro siena, pastatė gražius vartus, koplyčią. Čia palaidotas ir pats kun. Staškauskas. Miestelyje altarista yra dirbęs Mykolas Miežinis (parašė lietuvių kalbos gramatiką, žodyną). 1899-1938 m. čia klebonavo prelatas Julius Maciejauskas. Jo rūpesčiu pastatyta naujoji, iki šiol Švėkšną puošianti gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia. Ji iškilmingai konsekruota 1905 m. Tarpukario metais Švėkšna buvo dekanato centras – apjungė 11 parapijų. Evangelikų liuteronų bažnyčia Švėkšnoje pastatyta 1819 m. Jurgio Pliaterio lėšomis. Kai ji sudegė, 1867 m. pastatyta nedidelė liuteronų mūro bažnyčia kitoje vietoje.

Švėkšnos parkas

Šis parkas – vienas iš gražiausių Lietuvoje. Jį XIX a. viduryje įrengė Pliateriai. Apie 1880 m. parkas buvo perplanuotas ir papuoštas naujais įrengimais bei pastatais. 1880 m. čia pastatyti empire stiliaus mūrinė vila „Genovaitė”, įrengti stilingi vartai, parkas aptvertas mūro siena, prie kurios pastatyti šiltnamiai, įrengtas namelis sodininkui. Šio namelio aukštame bokšte būdavo iškeliama Pliaterių giminės vėliava. Parke augo daug vietinių ir įvežtinių medžių: dviskiautis ginkmedis, kukmedžiai, Veimuto pušis, karpytalapė liepa,  bukai ir kt. XX a. pradžioje Švėkšnos ir Vilkėno parkuose buvo pastatytos Dianos ir Rebekos statulos, dekoratyvinės vazos, Švėkšnos parke įrengtas saulės laikrodis. Tais laikais medžiais apsodinta alėja jungė Švėkšną ir Vilkėną. Prie Švėkšnos, 70 ha aptvertame miško plote, buvo įveistas žvėrynas. Čia laikė briedžius, stirnas, kitus žvėris, fazanus. Švėkšnos parką kerta upelis, yra keletas dirbtinių tvenkinių. Pliaterių laikais parką puošusios meniškos skulptūros, vazos šiuo metu atstatomos. Restauruori ir vartai, gražiai tvarkomas pats parkas. Atstatytas ir 1928 m. Lietuvos pavasarininkų pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas. Tebestovi ir 1928 m. iškilę gimnazijos rūmai. Iš viso parkas užima 9,5 ha.

Stemplės

Šis kaimas ir buvęs dvaras yra 12 km į rytus nuo Švėkšnos. Jis priklausė Pliateriams. Dvare buvo koplyčia, čia retkarčiais vykdavo pamaldas. Pas Stemplių dvaro savininką Kazimierą Pliaterį paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Simonas Stanevičius, kuris Stemplėse mirė ir buvo palaidotas Švėkšnos kapinėse.
1863 m. gegužės 11-12 dienomis Stemplėse vyko stiprus sukilėlių susirėmimas su rusų kariuomene. Sukilėliai atsilaikė. Nepriklausomybės metais Stemplių dvaro centras priklausė Jadvygai Čeckienei, iš kurios „neliečiamą dvaro normą” prelatas K. Šaulys nupirko giminaičiui Alminauskiui. Prieš II-ąjį pasaulinį karą Stemplėse pastatyta bažnyčia. Pagal žemės reformos įstatymą išdalyto dvaro vietoje įkurtas Drobulių kaimas. Šis vardas neprigijo – liko Stemplės. Šiame kaime yra gimęs Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Šaulys. Dalis Stemplių dvaro pastatų yra išlikę.

Vilkėnas

Gyvenvietė, esanti du kilometrai į pietus nuo Švėkšnos, prie vieškelio į Žemaičių Naumiestį. Jį sudaro dvaras, trys to paties pavadinimo kaimai, malūnas ir Švėkšnos parapijos kapinės. Vilkėno dvaro sodybą suformavo grafas Aleksandras PliaterisVilkėno dvaro malūnas (1845-1922). Girioje, senais ąžuolais apaugusioje vietovėje, jis įrengė ir gražų angliško stiliaus parką. Grafas buvo didelis gamtos mylėtojas ir rūpinosi, kad jo parke būtų kuo įvairesnių ir retesnių augalų. Čia jie buvo vežami iš įvairiausių užsienio šalių. Taip parke atsirado Amerikos ąžuolas, Amerikos klevas, vešlios tujos ir daug kitų tuo metu Lietuvoje retų augalų. 1887 m. šiame parke buvo pastatyti gražūs dviejų aukštų neorenesansinio stiliaus rūmai su bokštu. Juose buvo 20 kambarių. Puošnumu garsėjo salonai, kuriuose stovėjo paauksuoti baldai. Sienos buvo ornamentuotos, kabėjo dideli krištoliniai sietynai. Viduryje apskrito gazono, priešais rūmus, stovėjo marmurinė Rebekos statula (prancūzų skulptoriaus Noel kūrinys). Vilkėno dvaro teritorijoje buvo įrengti ir šiltnamiai, šiltadaržiai. Parkas tuo laiku užėmė 12,5 ha. Vos už kilometro nuo jo, prie ežero, prasidėdavo apie 80 ha dydžio miškas. Tai teikė palaimą nuolatiniams šio dvaro ir jo apylinkių gyventojams, svečiams. Sovietinės valdžios metais dvaras nacionalizuotas. Po karo čia veikė vaikų namai. Šiuo metu dvaras perduotas Amerikoje gyvenantiems teisėtiems jų paveldėtojams, tačiau prieš tai tiek centriniai dvaro rūmai, tiek ir parkas buvo labai nusiaubti. Pastatai tinkamai neprižiūrimi net ir dabar (Pliaterių giminės rūpesčiu uždėtas tik centrinio pastato stogas), todėl šiuo metu visas dvaro ansamblis atrodo pasigailėtinai. Iš visų išlikusių dvaro pastatų geriausiai dabar prižiūrimas malūnas ant Švėkšnalės upelio, prie 17 ha tvenkinio. 1843 m. šį malūną pastatė Pranciškus Pliateris. Dabar malūnas restauruotas. Jo dabartiniai šeimininkai visus maloniai kviečia pailsėti ir pasivaišinti Vilkėno apylinkėse mėgiamais patiekalais. Apie du kilometrai nuo Vikėno yra Vilkų kampo kaimas. Turistai čia dažnai užsuka, nes kaimo teritorijoje, dauboje, guli vienas didžiausių akmenų Lietuvoje.

Tekstą parengė Danutė Mukienė ir Petras Čeliauskas
Nuotraukos Danutės Mukienės

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija