ŽEMAITIJOS RAŠYTOJŲ SAMBŪRIS

• Ieva Simonaitytė ir žemaičiai
• Mykolo Vaitkaus asmenybė ir kūryba
• Butkų Juzę prisiminus
• Alfonso Griciaus lyrika
• Jaunystė su žemaičių rašytojų sambūrio ąžuolais
• Žemaičių rašytojai po Maironio namų stogu
• Poezijos ir prozos antologija „Žemaičiai” – etninio solidarumo ir sąmoningumo vainikas
• Plačiau apie Žemaičių rašytojų sambūrį

Plačiau apie Žemaičių rašytojų sambūrį

• Keliant žemaičių istorinę savimonę ir kultūrą didelį darbą atliko šio amžiaus trečiajame - penktame dešimtmetyje veikęs Žemaičių rašytojų sambūris. 

• Sambūrio pradžia laikytina 1936 m.lapkričio 15 d.Šiauliuose įvykęs žemaičių rašytojų konventas, kuriame dalyvavo šie rašytojai: Ieva Simonaitytė, Butkų Juzė, Stasys Santvaras, Stasys Anglickis, Liūnė Janušytė, Stasius Būdavas, Pranas Genys, Petras Gintalas, Fabijonas Neveravičius. (. . . ) Konventą (konferenciją) organizavo tuo metu Šiauliuose dirbęs žemaitis poetas Stasys Anglickis.

• Konferencijoje buvo nutarta: įsteigti Žemaičių rašytojų draugiją ir išleisti žemaičių poezijos ir prozos antologiją "Žemaičiai”, kurią buvo pavesta redaguoti S.Anglickiui (mirė 1999 m.vasario mėnesio pabaigoje Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse). 

• Draugija, kuri žinoma daugiau kaip Žemaičių rašytojų sambūris, įsikūrė ir veikė iki pat 1945-ųjų metų pavasario (karo pabaigos), nors oficialiai ir nebuvo įregistruotas. 

• Po Antrojo pasaulinio karo, kaip yra nurodęs St.Anglickis, šiam sambūriui veikti nebebuvo galimybių, nes bet kokie didesni žmonių susibūrimai pokario metais nebuvo toleruojami, o pats žemaičių kultūrininkų sąjūdis buvo laikomas neatitinkančiu tuometinės naujosios valdžios vykdomos politikos tikslų, tad buvo laikomas nepriimtinu. 

• Kaip ir kodėl gimė šis Žemaičių rašytojų sambūris tarpukario metais?

• Žemaičiai intelektualai, ypač rašytojai ir poetai, kurių didelė dalis tuo laikotarpiu gyveno pačioje Žemaitijoje, nebuvo užmiršę žemaitiško rašto tradicijų, S.Daukanto, M.Valančiaus planų (deja, neįgyvendintų) leisti Žemaitijai žemaitiškus laikraščius.Esama padėtis kultūros srityje tarpukario žemaičių intelektualų nepatenkino.Tuo laiku gana dažnai susitikdami su skaitytojais literatūriniuose vakaruose, jie matė, kad šio krašto žmonės šilčiausiai priima jiems jau žinomus, iš jų gimtųjų vietų kilusius rašytojus, kurie savo kūriniuose rašo žemaičiams suprantama kalba ir jiems artimomis temomis. 

• Telšiuose žemaičius poetus, prozininkus apie save būrė P.Genys. 

• Tuo laiku vienas iš žinomiausių žemaičių poetų St.Anglickis dirbo Šiauliuose.Čia jis vadovavo jauniesiems literatams. 

• S.Anglickio nuomone, menininkams jų kūryboje didelę įtaką daro landšaftas, žmonės, tarp kurių jie gyvena, ir to krašto tradicijos."Žemaičiuose" išspausdintame pasisakyme jis rašo, kad žmogus "iš aplinkos sąmoningai ir nesąmoningai įgyja ypatybių, kurios kūrėsi per šimtus, gal tūkstančius metų.Nors jiems ir tenka su įgimta aplinka atsiskirti, tos ypatybės palieka ir veikia jų fantaziją bei mąstymą. (. . . ) Jūros artumas, drėgmė, siaubingi vakariniai vėjai, bangotas, kalnais, kalneliais, morenomis nusėtas žemės paviršius, pusantro šimtmečio nusitęsusios žūtbūtinės kovos su abiem kryžeivių ordinais turėjo ir turi didelės įtakos žemaičio fizinei ir psichinei struktūrai. (. . . ) Šiuo laiku žemaičiai gal daugiausia, negu kada nors, yra netekę savo žemaitiško susipratimo.Aukštaičiams pasisekė žemaičius įtikinti, kad jie daug savotiškumų turi atsižadėti dėl bendros valstybės, dėl bendros kultūros.Ir žemaičiai rašytojai kantriai pasidavė taisomi.Pavyzdžiui, Žemaitė, kuri visą savo amželį nemokėjo kitaip, kaip tik žemaitiškai, buvo paversta bendrinės kalbos rašytoja, buvo tikra to žodžio prasme svetimų rankų perdirbta.Kad tuo būdu buvo laužomos autorės teisės kalbėti taip, kaip jos burnoje auga žodžiai, ir kad per tą perdirbimą dingo daug vertingų jos rašto ypatybių, niekas į tai nekreipė dėmesio.(. . . ) Senieji žemaičių rašytojai, kaip Daukantas, Poška, Stanevičius, Valančius, dabar yra parašomi aukštaitiškai ir išleidžiami. (. . . ) Taip daug puikių seniausių žemaitiškų žodžių transkripcijų miršta: žemaičiams per tai jie pasidaro svetimi, o aukštaičiams jie lieka vis tiek be žodyno nesuprantami. "

• Žemaičiams rašytojams tuo metu rūpėjo ir daug kitų šio krašto savitumo išlaikymo problemų.Tačiau svarbiausia, kaip rašė St.Anglickis, tai "noras atgaivinti žemaičių kalbos turtus, kurie, įvedus bendrinę rašto kalbą, buvo nustumti į šalį", parodyti tas "kalbos brangenybes, kurios ir dabar dar tebėra nejudintos žemaičių liaudyje". 

• 1936-1945 metais Žemaičių rašytojų sambūris vienijo daugiau kaip 20 Žemaitijoje jau gerai žinomų ir tuo metu savo kelio literatūroje dar tik pradėjusių ieškoti žmonių. 

• Dalis sambūrio dalyvių tiek anksčiau, tiek ir tais metais kūrė ne tik bendrine lietuvių, bet ir žemaičių kalba. 

• Daugiausia žinomi tais metais poetų St.Anglickio, P.Genio, P.Gintalo sukurti žemaitiški eilėraščiai.Iš tų laikų mus pasiekė ir St.Anglickio pasakyti žodžiai, kad "yra tik viena kalba, kuria visi pasaulio rašytojai geriausiai rašo, tai yra motinos kalba. . . "

• 1938 metais išleistoje "Žemaičių" antologijoje St.Anglickis čia savo kūrybą skelbusių 15 žemaičių rašytojų vardu rašė: "(. . . ) vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kultūros ir būdo atgimimą.Koks nors politiškas apsisprendimas bei separatizmas mums galvos nekvaršina.Mes dar tebesame ištikimi pirmojo mūsų tautos žadintojo Simono Daukanto dvilypei sąvokai: žemaičiai lietuviai arba lietuviai žemaičiai.Kablelio tarp tų dviejų žodžių, kaip ir jis, mes nenorime.Bet niekas negali laikyti per bloga savo kultūros globą, savo kalbos turtų išsaugojimą, ugdymą ir laisvas varžybas kultūros srityje". 

• Iškalbingas faktas ir tas, kad "Žemaičių" antologijoje dalyvavo Vydūnas ir Ieva Simonaitytė. 

• Be jau minėtų poetų, prozininkų į Žemaičių rašytojų sambūrį palaipsniui įsijungė ir Mykolas Vaitkus, Stasys Butkus- Širvys, Jurgis Baltrušaitis, Vytautas Mačernis, Stasė Niūniavaitė, Mykolas Linkevičius, Nelė Mazalaitė, Jonas Šimkus,Paulius Jurkus, Augustinas Gricius, Klemensas Dulkė, Petras Butkus, keletas kitų žemaičių.Jų veikla buvo gerai žinoma ne tik Žemaičiuose, bet ir Lietuvoje. 

• Pačioje Žemaitijoje, palaikant rašytojų judėjimą, organizuojant jų susitikimus su visuomene, daugiausia dirbo P. Genys.1937 metais Žemaičių "Alkos" muziejuje įvykusį Žemaitijos rašytojų kūrybos vakarą transliavo Lietuvos radijas. 

• Susitikimai su žemaičiais rašytojai, literatūros vakarai tais metais dažniausiai vykdavo Palangoje, Plungėje, Telšiuose, Rietave, Sedoje, Mažeikiuose, Kuršėnuose, Šiauliuose, Žemaičių Kalvarijoje, Salantuose, Skuode bei kai kuriuose kituose didesniuose Žemaitijos miesteliuose. 

• Stebėtinai daug žmonių- net po kelis šimtus- į tokius renginius susirinkdavo karo metais.Kaip yra rašęs P. Genys, " visur žemaičiai rašytojai būdavo sutinkami nepaprastai nuoširdžiai, visur salės lūžo nuo žmonių, visur žemaičiai savo rašytojų klausėsi susijaudinę ir gėrėjosi išgirdę literatūros žodį žemaitiškai"("Žemaičių žemė".1942 m.rugsėjo 26 d. ). 

• Karo metais žemaičius sambūriečius rėmė Lietuvių Žemaičių meno ir mokslo centras (draugija). 

• 1944 metų vasario 7 d.Mažeikiuose buvo surengtas trisdešimtasis šio sambūrio kūrybos vakaras.Kaip rašė po šio renginio "Žemaičių žemėje" 1944 m. vasario 19 d.B. Novaiša, " tai yra didelis Žemaičių kultūrinis judėjimas, kuris mūsų tautiniam atgimimui padarė labai teigiamą reikšmę".Nepasiekė jis tik vieno- žemaičių kalba nebuvo sugrąžinta į oficialų gyvenimą.

• Literatūros kritikų, be kelių mažų išimčių, liko nepastebėti ir šio sambūrio dalyvių sukurti žemaitiški kūriniai.Buvo net tokių, kurie kritikavo šį sambūrį už jo išleistą "Žemaičių" prozos ir poezijos antologiją, čia išspausdintus žemaitiškus eilėraščius, atseit, "tai tikras išsidirbinėjimas, kai visi turime tokią gerą galimybę rašyti gražia bendrine lietuvių kalba. . . "

• Paskutinieji karo metai žemaičius rašytojus išblaškė po visą pasaulį.Atslūgstanti karo banga pačioje jaunystėje pakirto V. Mačernį.Dar anksčiau mirė M. Linkevičius.Atsidūrus Sibiro lageriuose, nutrūko S. Niūniavaitės poetinė giesmė.1947 metais žuvo Butkų Juzė.P. Genys jau pirmaisiais pokario metais buvo uždarytas į Šilutės- Macikų kalėjimą ir čia 1952 metų rudenį mirė. 

• Iš Lietuvoje likusių sambūriečių meniniu požiūriu svariausius kūrinius sovietinės valdžios metais parašė Ieva Simonaitytė, Sofija Čiurlionienė - Kymantaitė, kurios žemaitiškai parašytų kūrinių savo meistriškumu iki šiol, ko gero, niekas nėra pralenkęs. 

• Plačiai žinoma paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais į užsienį pasitraukusių žemaičių sambūriečių kūryba, ypač Stasio Santvaro, Mykolo Vaitkaus, Nelės Mazalaitės, Pauliaus Jurkaus. 

• Žemaitijos rašytojų sambūryje nedalyvavo, tačiau, emigravęs į užsienį, daug vertingų prozos kūrinių parašė rietaviškis Eduardas Cinzas, kuriam 1996 metų pradžioje mirus, buvo įvykdyta jo valia - rašytojo palaikai pervežti į gimtąją Žemaitiją ir palaidoti, kaip yra rašęs E. Cinzas, "gražiausiame pasaulyje kunigaikščių mieste Rietave. "

• Žemaitija ir kitiems pokario metais kūrusiems žemaičiams išliko pati brangiausia žemė.Negalėdami į ją sugrįžti patys, sugrįžo ir sugrįžta į ją jie savo darbais.Tai padaryti jau mirusiems ir gyviems rašytojams, dailininkams, muzikams padeda Lietuvoje jau įsikūrusios ir besikuriančios atskirų meno veikėjų brolijos, bendrijos.Viena iš jų ­ Stasio Santvaro brolija, poeto Roberto Keturakio ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės įsteigta Kaune ir besirūpinanti šios įvairiapusės asmenybės ir labai plataus diapazono menininko kūrybos populiarinimu visoje Lietuvoje.Šiame darbe etninių ribų jau niekas nebežiūri.Žemaičių sukurtos kultūrinės vertybės - visos Lietuvos turtas, tad rūpinamasi, kad galimybę su jais susipažinti turėtų visi. 

Parengė Danutė Mukienė

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2000.  Tinklalapis atnaujintas.  Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch. mii. lt