- Padavimai apie gintaro atsiradimą
- Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį
Palangos gintaro muziejus (Vilnius, 1974, p. 6-10)
-
- O, paklausykit vakarais,
- Kai marių bangos nerimauja
- Ir krantą barsto gintarais
- Gelmės nematomoji sauja...
- Maironis
-
- Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo,
kas yra ta graži gamtos dovana, kaip ji atsirado. Kol
mokslas nebuvo taręs apie gintarą tiesos, žmonės pagal
savo gyvenamąsias sąlygas ir papročius kūrė apie jį
įvairius padavimus bei mitus. Kai kurie pasiekė ir mūsų
laikus. Tuose mituose gintarui, kaip ir daugeliui
nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška
kilmė.
- Įžymus romėnų poetas Ovidijus pačioje mūsų eros
pradžioje sueiliavo mitą apie Fajetoną, kurio tragiškame
finale aiškinama gintaro kilmė. Gintaras, pasak
Ovidijaus, yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos
dukterų ašaros, išlietos apverkiant Fajetoną.
Dievaitis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės
vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti
atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai
jį nutrenkęs į Eridano upę. Fajetono motina Klimena ir
seserys labai jo gailėjo ir smarkiai raudojo.
Beraudodamos jos įaugusios į žemę ir pavirtusios medžiais.
Nuo tų medžių sakų taip pat lašėjusios ašaros. Nuo
Saulės jos sukietėjusios ir virtusios gintaru, kurį upė
pagauna ir siunčia romėnėms, kad šios pasipuoštų.
- Padavimų apie gintarą sukurta ir Lietuvoje. Pagimdė
juos gražūs, poetiški Lietuvos pajūrio vaizdai, tos
aplinkybės, kuriomis gintaras patenka į žmogaus rankas.
Baltija išmeta gintarą į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį
nerimaudama, giliai alsuodama. Ir kuo tas alsavimas
gilesnis, audringesnis, tuo daugiau Baltija paberia į
krantą gintaro lašelių, o kartais ir didelių gabalų.
- Tokia poetiška gintaro kelionė iš jūros gelmių
į pakrantę tikros gintaro istorijos nežinančioje
liaudyje pagimdė padavimą, pasak kurio kiekvienas jūros
bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai
taurios bei karštos ir tragiškos meilės vaisius. Todėl
jis skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio
meilė.
- Atsitikę tai seniai seniai, kai dievas Perkūnas dar
buvęs vyriausias visų dievų, o deivė Jūratė gyvenusi
Baltijos jūros dugne stovėjusiuose gintaro rūmuose. Ji
buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra
žmogiškoji meilė.
- Jūroje, prie Šventosios upės įtakos, Jūratės
vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus
žvejas Kastytis. Pasiuntusi Jūratė undines, kad šios
įspėtų Kastytį nedrumsti Baltijos vandenų, negąsdinti
žuvyčių. Bet žvejas, nepabūgęs deivės įspėjimų,
nekreipdamas dėmesio į undinių vylius, ir toliau mėtęs
į Baltiją savo tinklus. Jūratė, karštai pamilusi
Kastytį už jo drąsą ir grožį, nusiviliojusi jį į
gintaro rūmus. Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtingoji
deivė pamilo žvejo sūnų, didžiai užsirūstinęs. Jis
savo žaibais sugriovęs gintaro rūmus, nužudęs Kastytį,
o Jūratę prirakinęs prie tų rūmų griuvėsių sienos.
Čia Jūratė, bangų blaškoma, nuolat raudanti Kastyčio
ir nelaimingos jų meilės. Jos rauda kartais būna tokia
jaudinanti, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės
pradedančios nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos
iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų
gintaro rūmų skeveldras. Smulkučiai gintaro gabalėliai
- Jūratės ašaros, tyros ir skaidrios, kaip tyra ir
skaisti buvusi jos ir Kastyčio tragiška meilė.
- Šitaip pasakoja apie gintaro atsiradimą prieš daugelį
amžių sukurtas lietuvių liaudies padavimas, kurio įkvėpti
lietuvių poetai, kompozitoriai, dailininkai sukūrė
puikių kūrinių - lietuvių poezijos klasikas Maironis
parašė lyrinę poemą Jūratė ir Kastytis. Pagal
jos siužetą kompozitorius J. Gruodis - baletą, V. Klova
- simfoninę poemą, K. Kaveckas - chorinę poemą.
Dailininkas S. Kazimieraitis šia tema sukūrė spalvingą
vitražą, skulptorė N. Gaigalaitė nulipdė gražią
skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią Jūratę ir
Kastytį (šis iš bronzos lietas kūrinys pastatytas
Palangoje, prie fontano J. Basanavičiaus gatvės gale,
netoli pajūrio kopų). Šiuo padavimu pirmaisiais
Palangos gintaro muziejaus gyvavimo metais buvo pradedama
muziejaus ekspozicija. Kadangi tiek padavimas, tiek ir
gintaro gavyba Lietuvoje yra glaudžiai susijusi su
Baltijos pajūriu, tai ekspozicijos pradžioje buvo
eksponuojami jūrą ir jos pakrančių gražuolių pušų,
prie kurių papėdės amžinai alsuojanti jūra išplauna
gintarą, vaizdai. Pro Baltijos alsavimą, kuri įkūnyta
M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno muzikoje,
muziejaus lankytojai klausydavosi Maironio poemos Jūratė
ir Kastytis ir taip tartum patekdavo į poetiško
liaudies padavimo pasaulį, kurį perteikdavo jau minėtas
spalvingas dailininko S. Kazimieraičio vitražas.
- Padavimas apie Jūratę ir Kastytį, muzikos, poezijos
ir vaizdo simfonija įvesdavo lankytoją į ekspozicijos
skyrius, kur jis žingsnis po žingsnio dar ir šiandien
gana išsamiai gali susipažinti su Lietuvos auksu -
gintaru, jo kilme, istorija ir praktiniu panaudojimu.
-
- *Padavimą apie Jūratę ir Kastytį pirmasis užrašė
ir 1842 m. Vilniuje lenkų kalba išleistoje savo knygelėje
Wspomnienia Żmudzi išspausdino tautosakininkas,
etnografas, literatūros istorikas Liudvikas Adomas Jucevičius.
Žr. L. A. Jucevičius. Raštai. Vilnius, 1959,
P. 430-434.
