|
|
|
|
||
  
|
|
|
|
|
|
|
||
|
|
KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI
Oginskiai - garsi didikų ir kunigaikščių giminė, etnografinėje
Lietuvoje gyvenusi apie 400 m. Ji save kildino iš Riurikaičių. Kilmės vieta
- Kozelskas (Rusija).
Oginskių pavardės pradininkas - Dmitrijus Hlušonokas (mirė 1510 m.),
Smolensko dalinio kunigaikščio Vasilijaus Hlašinos vaikaitis. XV a. pabaigoje
Aleksandras Jogailaitis jam padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių rajonas).
Nuo XVII a. pabaigos Oginskiai darė didelę įtaką Lietuvos politiniam,
ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui. Iš jų giminės iškilo LDK kancleris,
LDK maršalka, LDK iždininkas, Žemaitijos seniūnas, 3 etmonai, 9 vaivados, 10
kaštelionų, 5 Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininkai, 2 kompozitoriai,
nemažai kitų garsių valstybės ir visuomenės veikėjų.
Grigalius Antanas Oginskis (mirė 1709 10 17)
Vienas iš žymiausių didikų Oginskių giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose jis buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų metų G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios Respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis savo dvare turėjo orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.
Tadas Pranciškus Oginskis (1712-1783)
Jis buvo Marcijono Mykolo Oginskio sūnus. Ašmenos seniūnas, Trakų
vaivada. Valdė Molodečną (Oginskio giminei jis priklausė 110 metų),
perstatė ten buvusius rūmus ir įkūrė savo rezidenciją. Rūmuose turėjo
didelę ir vertingą biblioteką, paveikslų galeriją.
1737 m. T. P. Oginskis vedė lietuvaitę Izabelę Radvilaitę. Ašmenoje ji
įsteigė keletą labdaringų organizacijų vargšams, kurios vadinosi Izabelijomis.
Tadas Pranciškus Oginskis su žmona Izabele susilaukė dviejų sūnų: Andriaus
ir Pranciškaus Ksavero. Izabelė mirė 1761 m
1763 m. Tadas Pranciškus Oginskis vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Rietavo
seniūno Kristupo (Kristoforo) Tiškevičiaus našlė Jadvyga, kuri buvo kilusi
iš Zaluskų giminės. Taip Oginskiai atsirado dabartinio Plungės rajono
teritorijoje.
Jadvyga garsėjo gerais darbais. Ji steigė ir išlaikė prieglaudas, buvo
Vilniuje statomos ligoninės našlaičiams ir pamestinukams fundatorė.
Tadas Pranciškus mirė 1783 m. Molodečne. Jo palaikai perkelti į Vilnių ir
palaidoti Šventų Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje.
Mykolas Kazimieras Oginskis (1730-1800)
Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, paskutinysis LDK
iždininkas. Poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. Gyvendamas Slonime,
savo rezidencijoje, jis buvo įkūręs orkestrą ir operos teatrą. Palikuonių
neturėjo. Daugelį metų globojo savo trečiosios eilės pusbrolio Andriaus
sūnų Mykolą Kleopą Oginskį (1765-1833).
1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo kasamas 54 km ilgio
kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą
iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį.
Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai
paaukojo 12 milijonų auksinių.
Andrius Oginskis (1740-1787)
Ašmenos seniūnas, Lietuvos didysis kancleris, Trakų vaivada ir kaštelionas, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio tėvas. Sparčiausiai karjeros laiptais jis ėmė kilti po vedybų. 1769 m. apdovanotas Baltojo Erelio ir Šv. Stanislovo ordinais. Buvo Žečpospolitos pasiuntinys ir ir įgaliotasis ministras Sankt Peterburge. 1772 m. pakeltas į ypatingojo pasiuntinio rangą, pradėjo dirbti Vienoje. 1774 m. ten susilaukė dukters Juzefos. Iki pat mirties (1787-ųjų) buvo Trakų vaivada. Jis kurį laiką valdė Platelius, Luokę. Savo sūnaus Kleopo auklėjimą, kai vaikas dar buvo mažas, pavedė prancūzų pedagogui Žanui Roliui.
Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833)
Kunigaikštis, politinis veikėjas, kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 26
d. netoli Varšuvos (tėvų dvare, Guzove), mirė 1833 m. spalio 15 d.
Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje,
Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas,
LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų.
Kai jam buvo vieneri metai, tėvą paskyrė Trakų vaivada. Gabų vaikiną
vaikystėje išmokslino prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay). Vėliau
jis mokėsi ir pas kitus garsius to meto pedagogus, muzikus. M. K. Oginskiui
didelę įtaką padarė ir giminaitis Mykolas Kazimieras.
M. K. Oginskis išgarsėjo savo aktyvia politine veikla, lakia vaizduote,
muzikiniu talentu, sumanumu. Jis yra sukūręs operą, parašęs nemažai
polonezų, valsų. Ypač jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausios
pasaulinės šlovės susilaukė Atsisveikinimas su Tėvyne.
Mykolo Kleopo Oginskio polonezas Atsisveikinimas su Tėvyne" (publikuojamas visas kūrinys, sąlygiškai suskirstytas į tris dalis). Įrašas iš Varšuvos kamerinio orkestro CD Lenkijos perlai. XVIII a. lenkų miniatiūros", įrašyto 1992 m.:
Mykolo Kleopo Oginskio polonezo
fragmentas
Mykolo Kleopo Oginskio polonezo
fragmentas
Mykolo Kleopo Oginskio polonezo
fragmentas
Lenkijos-Lietuvos Respublikos laikais M. K. Oginskis dalyvavo Seimo darbe, buvo
pasiuntinys Olandijoje. Po II-ojo Žečpospolitos padalijimo, 1793 m., M. K.
Oginskis tapo LDK iždininku. 1794 m. dalyvavo T. Kosciuškos vadovaujamame
sukilime, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių
vadas. Po sukilimo ir III-ojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Lietuvai praradus
nepriklausomybę, M. K. Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš
Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas
minėtas garsusis polonezas.
Gyvendamas užsienyje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną,
prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau
Napoleono nuomone, nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos
valdžioje, jos, kaip ir bet kurios kitos tautos, pačios ginklo pagalba turi
atsikovoti savo teises. Vėliau M. K. Oginskis tapo prorusiškos Lietuvos
politikos šalininkas. 1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui
nusižengimus rusų valdžiai, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti
Rietavo seniūniją. 1802 m. jis išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu.
Sugrįžęs dažniausiai gyvendavo kitoje savo rezidencijoje - Zaliesėje, prie
Smurgainių, bet neužmiršdavo ir Rietavo. 1808 m. čia vyko iškilmingos jo
sūnaus Irenėjaus vardynos. 1810 m. M. K. Oginskis tapo caro slaptuoju
patarėju ir senatoriumi. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, M. K.
Oginskis buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį,
tačiau to jam įgyvendinti nepavyko, nes caras neturėjo laiko užsiimti šiais
Lietuvos reikalais.
1814 m. M. K. Oginskis Rietavo seniūniją iš valstybės nusipirko už 277600
rublių. Taip Rietavas tapo privačiu Oginskių šeimos dvaru, o greitai po to
ir svarbiausia jų rezidencija.
M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka
(1764-1852), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798-1844) ir Pranciškų
Ksaverą (1801-1837). 1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka
nutraukė ir vedė Žemaičių didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę
dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K.
Oginskis susilaukė trijų dukterų: Amelijos (1803-1858), Emos (1810-1871),
Idos (1813-?) ir sūnaus Irinėjaus Kleopo (1808-1863).
Apie 1822-uosius metus M. K. Oginskis savo dvarus užrašė žmonai bei vaikams
ir išvyko į Italiją. Prieš mirtį kurį laiką Mykolas Kleopas Oginskis
gyveno Florencijoje, netoli Santa Marijos Novellos bažnyčios. Ten jis 1833 m.
ir mirė. Kompozitorius palaidotas netoli vienuolyno esančiose kapinėse. Po
kurio laiko iš čia jo palaikai buvo perkelti į Santa Croce (Švento
Kryžiaus) baziliką. Čia jam pastatytas balto marmuro paminklas. Minėta
bazilika - įžymių Florencijos žmonių kapinynas. Čia ilsisi Mikelandželo,
Džoakino Rossinio, Nikolinio Džovanio Batistos, Galilėjaus bei daugelio kitų
iškilių meno ir mokslo veikėjų palaikai. Čia pastatytas paminklas ir Dantei
Aligjeriui.
Lenkijoje , Guzovo mieste, tebestovi M. K. Oginskio tėvo pastatytas puikus
rūmų ansamblis.
Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863)
Gimė jis Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius
metus, mirė Rietave, nors iki mūsų laikų vis dar gyvi pasakojimai, kad
Rietavo kunigaikščio I. K. Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai
surežisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit, kunigaikštis, vengdamas caro
persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir
po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir
jo kapas Rietave. Kunigaikščio kapavietė yra ne Oginskių šeimos
koplyčioje, kur palaidotas Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, o šalia jos.
I
. K. Oginskis turėjo dvi žmonas: anksti mirusią Juzefą Kalinovską
(1816-1844) ir pirmosios žmonos seserį, caro Aleksandro II freiliną Olgą
Kalinovską (mirė 1899 m.). Juzefos ir Olgos tėvas buvo Lenkijos kariuomenės
generolas Jozefas Kalinovskis. Šiais giminystės ryšiais I. K. Oginskis caro
rūmuose atvėrė protekcijų duris ne tik sau, bet ir kitiems Oginskių
giminės nariams. Be to, Olga atsinešė didelį kraitį. Iš caro ji gavo 7
dvarus Rusijoje ir apie 2 mln. aukso rublių. Spėjama, kad prieš tai ji buvo
paties caro meilužė ir už Irinėjaus buvo ištekinta, po to, kai nuo caro
ėmė lauktis kūdikio.
Rietavo dvarą I. K. Oginskis paveldėjo po tėvo mirties. I. K. Oginskis
šiuose kraštuose garsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose
apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę
su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 m. jis
panaikino baudžiavą, o vėliau buvo specialaus komiteto baudžiavos
panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje narys.
Kunigaikštis buvo meninės prigimties, šviesaus proto žmogus, pats gerai
mokėjo žemaičių kalbą, rūpinosi vietos gyventojų švietimu, miestelio
sutvarkymu. Jis žinomas ir kaip S. Daukanto, M. Akelaičio darbų rėmėjas. Irinėjus
Oginskis materialiai parėmė Lauryno Ivinskio 1846 m. išleistą
pirmąjį lietuvišką kalendorių - Metskaitlius (pirmąjį lietuvišką
periodinį leidinį).
Jo dėka Rietavas tuo laiku buvo tapęs žymiu Žemaitijos ūkio ir kultūros
centru. Du jo sūnūs - Bagdonas ir Mykolas - itin daug nuveikė organizuodami,
steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje.
Paveldėjęs tėvo dvarą, I. Oginskis pasirūpino, kad miestelyje būtų
įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios
taupomosios skolinamosios kasos, paštas. 1836 m. Rietave pradėjo veikti
valdiška dviklasė mokykla. XIX a. penktame dešimtmetyje buvo perstatyta dvaro
sodyba, iškilo neorenesansiniai rūmai, įrengtas didžiulis 60 ha parkas,
įveistas sodas, įrengti keli tvenkiniai. 1859 m. pastatyta oranžerija.
Spėjama, kad apie 1850-uosius metus klasikiniais principais buvo perplanuotas
ir visas Rietavo miestelis: pagrindinės miestelio kompozicijos ašis vienu galu
rėmėsi į bažnyčią, kitu - į rūmus. 1853 m. senoji Rietavo bažnyčia
nugriauta. Vyskupas M. Valančius pašventino kertinį akmenį ir pradėta
statyti naujoji neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčia, kurios projekto
autorius yra architektas Gonsovskis. Bažnyčios statybos darbams, kurie
tęsėsi 21-erius metus, vadovavo specialistai iš Prūsijos: F. A. Štiuleris
ir F. Šteinbartas. Dvaro ir bažnyčios statybos ir sutvarkymo darbai kainavo
apie 3,5 milijono rublių.
I. Oginskis buvo pažangus žmogus. 1859 m. Rietave jis įsteigė dviklasę
agronomijos mokyklą - pirmąją agronomijos mokyklą Lietuvoje. Rietavo
žmonės tuo laiku gyveno gana pasiturinčiai, gražiai tvarkėsi savo ūkiuose.
Iškalbingas ir tas faktas, kad vyrams, vyresniems kaip 55-erių, ir moterims,
vyresnėms kaip 50-ies metų, buvo draudžiama dirbti dvare. I. Oginskis
pritarė ir M. Valančiaus blaivybės idėjoms.
Irinėjus Oginskis turėjo du sūnus: Bogdaną ir Mykolą. Jie abu vedė lenkų
grafaites: Bogdanas - Mariją Potolicką, o Mykolas - Mariją Skuževską.
Po tėvo Irinėjaus Kleopo mirties Rietavo dvarą paveldėjo Bogdanas Oginskis,
o Mykolas Oginskis - Zaliesėje Ašmenos pavietą kartu su gražiais, tačiau
jau kelis dešimtmečius negyvenamais rūmais. Zaliesėje Mykolas Oginskis
nepasiliko. Kurį laiką jis buvo prisiglaudęs pas brolį Rietave, o vėliau,
įsigijęs Plungės dvarą, pasistatė ten rūmus ir persikėlė į naująją
rezidenciją.
Irinėjaus ir jo žmonos Olgos Oginskių atminimas įamžintas Rietavo
bažnyčioje. 1863 m. I. Oginskiui paminklą-biustą iš juodo ir balto marmuro
sukūrė dailininkas A. Cattier (Katje). Šalia, kiek aukščiau, yra ir jo
žmonos Olgos biustas. Šventoriuje tebestovi 1840 m. iš akmens ir medžio
padarytas koplytstulpis.
Bogdanas Oginskis (1848-1909)
Tai įvairiausiais pasakojimais apipinta asmenybė. Jo motina Olga buvo caro
rūmų freilina. Kalbėta, kad ji turėjusi artimų ryšių su caru ir nuo jo
ėmusi laukti kūdikio. Todėl spėjama, kad Bogdanas - ne Irinėjaus Oginskio,
o paties caro Aleksandro II sūnus. Pasakojama, kad jis į carą net ir panašus
buvęs. Pavadinę jį taip pat neįprastai: Bogdanu (Bogom danyj - Dievo
duotas). Kai Olga ėmusi laukti savo pirmagimio, buvę pradėta ieškoti jai
kilmingo jaunikio. Irinėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831
m. sukilime. Sutikdamas vesti Olgą Kalinovską, jis gavęs ne tik turtingą
žmoną, bet ir caro užtarimą. Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du
milijonai aukso rublių. Kitas Olgos sūnus buvo Mykolas. Jis gimė 1849 m. ir
tapo Plungės valdytoju.
Paveldėjęs iš tėvo rūmus, Bogdanas Rietave labai gražiai tvarkėsi.
Jo rūpesčiu buvo įsteigti 7 malūnai, 6 lentpjūvės, baldų fabrikas,
geležies liejykla.
1871 m. rekonstruota dvaro oranžerija.
1872 m. įsteigta Rietavo orkestro mokykla
1873 m. įsteigtas Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius. Šios
draugijos veikloje aktyviausias buvo pats B. Oginskis ir L. Ivinskis.
1874 m. pastatyta Rietavo bažnyčia.
1875 m. Rietave buvo surengta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda.
1881 m. B. Oginskio iniciatyva, siekiant pratęsti jo tėvo I. Oginskio
pradėtą darbą propaguojant žemaitukų veislės žirgus, įsteigta Raseinių
žemaičių veislės arklių veisimo skatinimo draugija. 1890 m. atitinkamai
tokia pati draugija įsteigta Rietave. Šios B. Oginskio pastangos išgelbėjo
žemaitukų žirgų veislę nuo išnykimo.
1882 m. B. Oginskio rūpesčiu Rietavą, Plungę ir Kretingą sujungė pirmoji
Lietuvoje telefono linija.
1892 m. Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. 1892 m. šventų Velykų
rytą kunigaikščio B. Oginskio rūpesčiu Rietavo bažnyčioje sužibo pirmoji
elektros lemputė Lietuvoje (pirmoji pasaulyje elektrinė pradėjo veikti 1882
m. Niujorke). Pažymint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias metines, vakarinių
dvaro vartų stulpe įmūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta,
atstatyta senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kur anksčiau
pumpuodavo vandenį į bokštą.
1886 m. rūmus apgadino gaisras, per kurį sudegė rūmų biblioteka, daug meno
vertybių.
B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą. Jis palaikė kražiškius,
kurie gynė savo bažnyčią. Sužinojęs apie Kražių įvykius, pasirūpino,
kad žinios apie tai pasklistų po visą pasaulį, kad būtų pasmerkta caro
politika, nukreipta prieš lietuvių tautą.
1872 m. Rietave įsteigtai muzikos mokyklai iš pradžių vadovavo 1863 m.
sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas lietuvis Juozas
Kalvaitis. Muzikai gabūs jaunuoliai čia būdavo mokomi groti smuiku,
vargonais, pučiamaisiais instrumentais bei muzikos teorijos. Iš pradžių
mokslas tęsdavosi 3 metus, vėliau - 6. Mokyklą išlaikydavo Bogdanas Oginskis.
Praėjus devyneriems metams po mokyklos įsteigimo, Rietave buvo suformuotas 60
žmonių simfoninis orkestras, kuris grodavo garsiausių pasaulio kompozitorių
kūrinius. Rietave pirmą kartą buvo atlikta P. Čaikovskio uvertiūra 1812-ieji
metai. Itin dažnai čia skambėdavo M. K. Oginskio polonezai. Orkestras
koncertuodavo Lietuvoje, Latvijoje, išvykdavo ir toliau.
Dvaro reikalai pašlijo po to, kai apie 1906 m. B. Oginskis sunkiai susirgo
psichine liga. Mirė jis 1909 m. nepalikęs įpėdinių. Jo palaikai ilsisi
kunigaikščių Oginskių koplyčioje-mauzoliejuje Rietave. Čia palaidotas ir
jo brolis plungiškis kunigaikštis Mykolas Oginskis, Irinėjaus Oginskio žmona
Olga.
Po globėjo mirties dalis orkestrantų išvyko gyventi į Ameriką ir čia
prieš I-ąjį pasaulinį karą sukūrė garsų Lietuva Band Chicago
orkestrą.
Bogdanui mirus, Rietavo dvaras atiteko grafams Zaluskiams. Bogdano Oginskio
žmona Marija neilgai trukus po savo vyro mirties išvažiavo į Bobreką, kur
jai tėvas buvo palikęs dvarą. M. Oginskienė, sulaukusi 74 metų amžiaus,
1927 m. mirė Potulicuose, Lenkijoje.
Rietavo rūmus nesėkmės lydėjo nuo pat Bogdano Oginskio mirties. 1909 m.
rūmuose kilo gaisras. Rūmų niokojimas tęsėsi I-ojo pasaulinio karo metais.
Tuo laikotarpiu vokiečiai daug vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno
kūrinių iš rūmų išvežė į Vokietiją. Buvo nuplėštas ir varinis rūmų
stogas, iššaudytos parke gyvenusios gulbės bei fazanai. 1924 m. dvaro centrą
nusavino valstybė. 1926 m. per valakų reformą dvaras buvo išparceliuotas,
rūmai perduoti Lietuvių moterų katalikių draugijai. 1926 m. pastatai
parduoti iš varžytinių. Rūmus įsigijo vietinis dvarininkas Povilas
Jurgaitis, gyvenęs Budrikių kaime. Jo nurodymu 1926 m. pagrindiniai dvaro
rūmai buvo nugriauti, statybinės medžiagos išvežtos ir panaudotos kitų
namų statybai. Stipriai Rietavas nukentėjo per II-ąjį pasaulinį karą. Iki
mūsų dienų išliko didžiulis Rietavo parkas. Jis paskutiniuoju laiku gana
neblogai prižiūrimas. Rytinę jo dalį juosia Jūros upė, o vakarinėje
dalyje - tvenkinys.
Iš senųjų dvaro pastatų iki mūsų dienų išliko muzikos mokykla,
muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis,
dalis tvoros, dveji vartai. Atkasti ir užkonservuoti pagrindinių dvaro rūmų
pamatai. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių
šeimos koplyčia. Greta jos esantis akmeninis paminklas žymi jo tėvo
kunigaikščio Irinėjaus Oginskio kapo vietą.
Buvusios Rietavo muzikos mokyklos pastatas paskutiniaisiais metais pritaikytas
Rietavo muziejaus reikmėms.
Mykolas Mikalojus Oginskis (1849-1902)
Kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo Plungės dvaro šeimininkas. 1873 m.
vasario 21 d. jis iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko
Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų: Plungės,
Stonovičių, Aleksandravo, Žutautų, Jovaišiškės, Karklėnų, Santakos,
kurie buvo Kauno gubernijos Telšių valsčiaus teritorijoje. Taip M. Oginskis
tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju..
Tapęs Plungės šeimininku, M. M. Oginskis iš karto ėmėsi reformų. Dėl to
nukentėjo kai kurių valstiečių interesai, ir kunigaikštis greitai
susilaukė vietinių gyventojų pasipriešinimo, ilgą laiką net bylinėjosi su
jais. Palaipsniui santykiai tapo normalūs. M. M. Oginskis buvo geranoriškas,
palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti
mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir
rankdarbių parodas, savo rūmuose apie 1873-uosius metus buvo įkūręs iki
1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Čia mokėsi, dvaro
orkestre grojo ir garsus lietuvių dailininkas, kompozitorius M. K. Čiurlionis.
M. M. Oginskiui įsigijus dvarą, senieji Plungės dvaro rūmai stovėjo
aikštelėje prieš dabartinius rūmus, buvo neišvaizdūs: pirmasis jų
aukštas - mūrinis, antrasis - medinis. Iš karto buvo imtasi kurti 
naują
dvaro ansamblį. Naujųjų rūmų architektu tapo vokietis Karlas Lorensas, o
rūmų statybos darbams vadovavo Gotfrydas Šrankė (Schranke). Centrinių
rūmų statybai išleista apie 50 tūkst. sidabrinių rublių. Šie neorenesansiniai
rezidenciniai rūmai užbaigti 1879 m. Jie buvo iškilmingai
atidaryti ir pašventinti. Ta proga įvyko tuo metu Plungėje jau veikusio dvaro
orkestro koncertas, kuris prasidėjo kunigaikščio Mykolo Oginskio sukurtu
polonezu Atsisveikinimas su Tėvyne. Šis kūrinys būdavo pagrindinis per
visus šiuose rūmuose vykusius koncertus. Jį grodavo du kartus - pradėdami ir
užbaigdami koncertą. Tuo laiku sutvarkytas ir prie rūmų buvęs apie 50 ha
dydžio parkas, kuris garsėjo ne tik čia augusiais medžiais, kūmais, gerai
prižiūrimais gėlynais, bet ir tarpusavyje sujungtais septyniais tvenkiniais.
Rūmai buvo prabangiai įrengti ir apstatyti. Čia kunigaikštis turėjo
sukaupęs turtingas meno kūrinių, archeologinių radinių, medžioklės
trofėjų ir knygų kolekcijas - visoje Žemaitijoje ir Lietuvoje garsėjo jo
šeimos muziejus. Keičiantis rūmų šeimininkams, politinių suiručių metu
daug kas buvo išgrobstyta, kai kas pateko valstybės žinion - į muziejus ir
bibliotekas.
Rūmų ansambliui, be centrinių rūmų, priklausė ir žirgynas,
pilaitė-laikrodinė, du orkestro mokyklos pastatai, sargo namelis, oranžerija,
keletas kitų statinių. Oginskių laikais parkas buvo labai gerai prižiūrimas
- čia nuolat dirbdavo net po keliolika žmonių.
M. K. Oginskio nuopelnai Plungei didžiuliai. Jis čia rengdavo žemės ūkio
parodas. 1899 m. rugsėjo 17-19 dienomis Plungėje vykusioje žemės ūkio
parodoje vien arklių buvo apie du šimtai, veikė gėlių, vaisių, daržovių,
javų paviljonai.
Savo raštuose Juozas Tumas-Vaižgantas nurodo, kad kunigaikštis M. Oginskis
lietuvių kalbos ir rašto puoselėjimo reikalams gana dažnai paaukodavo po
vieną kitą šimtą rublių. Spaudos draudimo laikotarpiu kunigaikštis
Oginskis nelegaliai į užsienį išveždavo nemažai spaudai parengtų
lietuviškų rankraščių, o grįždamas į Lietuvą pargabendavo draudžiamos
lietuviškos spaudos - muitininkai jo nedrįsdavo tikrinti.
1883 m., kai plungiškių ėmė netenkinti dvimetė valdiška rusiška mokykla,
kunigaikštis M. K. Oginskis savo dvaro parko teritorijoje viename iš buvusių
namų įsteigė privačią dviklasę mokyklą, kurią rengėsi išplėsti į
dviklasę. 1883-ųjų metų rudenį šią mokyklą pradėjo lankyti apie 100
vaikų. Jiems mokyti kunigaikštis M. Oginskis buvo pakvietęs 3 mokytojus.
Deja, ši mokyklėlė gyvavo vos 10 dienų, nes ją uždraudė caro valdžia.
M. K. Oginskio iniciatyva Plungėje vietoje medinės bažnyčios buvo pradėta
statyti nauja mūrinė, kuri tebestovi iki šiol. Deja, kunigaikštis anksti
mirė - bažnyčia tuo metu buvo tik pradėta statyti (ji pašventinta 1933 m.).
Be to, kunigaikštis daug pastangų rodė, kad pro Plungę būtų nutiestas
geležinkelis.
Mirus kunigaikščiui M. Oginskiui, muzikos mokykla savo veiklą nutraukė,
iširo ir orkestras.
Po kunigaikščio mirties rūmais rūpinosi jo žmona grafaitė Marija
Skuževska Oginskienė. Ji Plungės dvare įsteigė našlaičių prieglaudą,
kurioje išaugino apie 200 tėvų netekusių vaikų. Spaudos draudimo metais
Plungėje kunigaikštienės rūpesčiu, padedant kunigams Vincui Jerulaičiui ir
Antanui Bajorynui, kunigaikštienė Marija Oginskienė buvo įsteigusi
daraktorių (namų mokytojų ) mokyklą, kurioje dirbo mokytoja Ona
Pleirytė-Puidienė, vėliau tapusi rašytoja. Šiai mokytojai išvykus į
Paryžių pasitobulinti, slaptoji mergaičių mokykla buvo reorganizuota į
namų ruošos ir rankdarbių mokyklą. 1905 m., po lietuviškos spaudos
atgaivinimo, kunigaikštienė Plungėje, dar Mykolo Oginskio laikais pastatytoje
vaikų ir našlaičių prieglaudoje (dabartinės pieninės vietoje), įsteigė
oficialią lietuvišką mokyklą. Vėliau ji buvo reorganizuota į triklasę
lietuvišką mokyklą. Čia vaikus mokė trys mokytojos vienuolės. Šioje
mokykloje kartu su 50 prieglaudos auklėtinių mokėsi, nemokamai pietus gaudavo
daugiau negu 200 vaikų iš Plungės miesto ir jo apylinkių.
Labdaringa kunigaikščių Oginskių veikla buvo labai plati. Ją 1905 m. Lietuvių
laikraštyje (Nr. 50) aprašė Mykolas Andrejus Prealgauskis. Plungės
Oginskiai rūpinosi ne tik jau minėta vaikų ir našlaičių prieglauda, bet ir
senelių namais (ubagynu), cholera sergančiųjų globos namais, 30 vietų
ligonine, individualiai šelpė į vargą patekusius žmones.
Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, kunigaikštienė pasitraukė į Poznanę.
Marija Oginskienė buvo kilusi iš grafų Skuževskių giminės. Tuo, kaip
susiklostė M. Oginskienės likimas jai išvykus iš Plungės, domėjosi E.
Ravickienė. Jai pavyko išsiaiškinti, kad, išvykdama iš Plungės,
kunigaikštienė jokių didelių turtų neišsivežė - tik du lagaminus.
Rūmuose liko daugybė paveikslų, Oginskių šeimos portretų, skulptūrų,
indų, didelė biblioteka, kurios dalis vertybių atsidūrė Vokietijoje, dalis
- Lietuvos muziejuose, bibliotekose, o dar kita dalis sunaikinta.
Nustatyta, kad 1919 m. gruodžio 18 d. Marija Oginskienė gyveno Poznanėje, 7
numeriu pažymėtame Žečpospolitos gatvės name. Čia ji dalį savo turto per
notarą užrašė buvusiam Mykolo Oginskio orkestro muzikantui, vėliau
kunigaikštienės turto Lietuvoje administratoriui Jonui Petkūnui. Minėtame
name Marija Oginskienė išgyveno iki 1943 m. Dabar šis namas jau perstatytas,
tačiau tebestovi.
Mirė M. Oginskienė 1945 m. kovo 22 d. senelių prieglaudoje, būdama visiškai
nuskurdusi. Manoma, kad ji palaidota Poznanėje. Kapas nežinomas.
Įžymus architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (1877-1919) buvo sukūręs
M. Oginskienės biustą, tačiau, kur šis biustas yra, dabar nežinoma. (A.
Vivulskis yra ir Šiluvos koplyčios, Vilniaus Trijų kryžių projekto
autorius. Pagal jo projektą Krokuvoje pastatytas paminklas, įamžinęs
Žalgirio mūšį. Mirė menininkas 1919 m. sausio 10 d.)
I-ojo pasaulinio karo metais Plungės rūmuose šeimininkavo vokiečiai. 1922 m.
čia įsikūrė Saulės gimnazija, vėliau veikė Žemės ūkio mokykla.
1934 m. rūmai atiteko Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkui. 1940-1941 m.
rūmuose vėl įsikūrė kariškiai - šį kartą rusai. 1941 m. centrinį
pastatą labai nuniokojo gaisras. 1959 m. pradėta rūmų restauracija. 1961 m.
ją užbaigus, čia įsikūrė Plungės vidurinė mokykla. 1966-1994 m. rūmuose
veikė Plungės statybininkų mokykla. Nuo 1994 m. liepos 16 d. Plungės dvaro
ansamblyje veikia Žemaitijos dailės muziejus.
Nuotraukos Danutės Mukienės ir iš Žemaičių kultūros draugijos redakcijos archyvo
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. |
|
|
|
|
|