|
|
|
|
||
  
|
|
|
|
|
|
|
||
|
|
LIETUVOS DVARŲ MUZIKOS KUTŪRA TAUTINIO ATGIMIMIO IŠVAKARĖSE
(Fragmentai iš to paties pavadinimo Laimos Kiauleikytės straipsnio, išspausdinto Menotyros žurnalo 1998 m. Nr. 1, p. 58-62)
(
) Patyrinėjus išlikusią dokumentinę medžiagą apie XIX a. dvarų
muzikos kultūrą, matyti, jog jo poveikio būta nemenko. Net ir netiesioginio.
Priimti į dvarininkų muzikos mokyklas dar mažamečiai vaikai, įgiję čia
muzikos mokslo pagrindus ir globėjų lėšomis neretai baigę aukštuosius
mokslus, nemaža lietuvių muzikų po kurio laiko sėkmingai įsiliejo į
lietuvių profesionaliosios muzikos kultūros struktūras. Žinome, jog
kunigaikščių Oginskių Rietavo muzikos mokykloje yra mokęsis kompozitorius,
pedagogas ir kapelmeisteris Emerikas Gailevičius (1874-1949), Varšuvos
konservatorijos vargonų klasės profesorius, kurį laiką Rietavo muzikų
kapelmeisteris Aloyzas Butkevičius (1840-1896), kompozitorius, kapelmeisteris,
pirmojo lietuvių vaikų choro ir pirmojo lietuviško karo orkestro įkūrėjas
Juozapas Gudavičius (1872-1939), klarnetininkas ir kompozitorius Petras
Stankevičius (g. 1874), daug puikių vargonininkų ir chorvedžių -
Aleksandras Baltikauskas, Vladislovas Krasauskas, Antanas Montvila, Liudvikas
Liutikas, kapelmeisterių, pedagogų, atlikėjų - Pranas ir Mikas Olšauskai,
Mykolas Ženstavičius, Adomas Šalkauskas, Mykolas ir Steponas Butkevičiai,
Jonas Kudokas, Pranciškus Dovydavičius ir kiti. Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis yra buvęs Plungės muzikos mokyklos auklėtinis (1889-1892 m.).
(...) Galima sakyti, jog dvarų muzikos sąjūdis praturtino lietuvių
muzikos kultūrą profesionaliuoju požiūriu. Net ir kiekybės atžvilgiu
žymiai daugiau lietuvaičių įgijo muzikinį išsilavinimą, būtent dvarų
muzikos mokyklose nei, tarkim, amžiaus pabaigos Vilniaus muzikos mokykloje. Jei
pažvelgsime į išlikusius Rietavo orkestrų, simfoninio ir pučiamųjų,
muzikų sąrašus, pamatysime juose daug lietuviškų pavardžių, net
nepakeistų rusiška ar lenkiška maniera: Dailidė, Gentvila, Jakštas, Pocius,
Šimkūnas, Vaitkus, Daukantas, Druktenis ir kt.
(
) Tiek Rietavo bei Plungės, tiek Rokiškio mokykla gyvavo maždaug
trisdešimtį metų ir orkestrų muzikų sudėtis gerokai keitėsi, galima
įsivaizduoti, kiek lietuvių čia įsigijo muzikinį išsilavinimą ir
muzikavimo pradžios įgūdžius.
(...) Ilgaamžės aristokratiškųjų šeimų - Oginskių, Tyzenhauzų,
Platerių, Tiškevičių - muzikos tradicijos lėmė, jog rezidencijų
reperezentatyvumą tapo įprasta paremti muzikų ansamblio arba orkestro
išlaikymu. Ne mažiau svarbus buvo tradicinis krikščioniškosios labdaros
motyvas - steigiant muzikos mokyklas šis faktorius turėjo itin didelės
reikšmės. Priimant kandidatus, būdavo atsižvelgiama ir į tai, jog
moksleiviui kurį laiką bus suteikta materialinė globa, jog jis įgis ateityje
pragyvenimą pelnysiančią specialybę. Net ir materialioji muzikos paveldo
pusė - bibliotekos, natotekos, muzikos instrumentai - turėjo reikšmės, nors
šiuo atveju ir neesminės.
(...) Pakanka bent kiek susipažinti su anuometinėmis finansinėmis muzikos
mecenavimo sąlygomis, kad paaiškėtų realioji išteklių svarba. Pagal
anuometinius įkainius 35-erių pučiamųjų instrumentų komplektas kainavo per
2000 sr. rb., nedidelė geros kokybės styginių instrumentų grupelė - 6-10
kartų brangiau. Turint galvoje, kad įprastinei orkestro sudėčiai reikia
keliasdešimties styginių ir pučiamųjų, taip pat prisiminus, jog orkestrams
gyvuojant instrumentų sudėtį reikėjo kelissyk atnaujinti, maža to - buvo
perkami geriausi Vienoje, Paryžiuje, Drezdene pagaminti instrumentai, tampa
aišku, kad vien instrumentams buvo išleidžiamos milijoninės sumos. Beje,
neretai paisyta ir vizualaus reprezentatyvumo - buvo perkami ne vien geri,
brangūs, bet ir puošnūs instrumentai - kunigaikščio Bogdano Oginskio
pučiamųjų orkestras puikavosi specialiomis spalvingomis virvelėmis puoštais
instrumentais. Jei dar pridursime uniformą, natas, muzikų ir kapelmeisterių
atlygį, išlaidas moksleivių išlaikymui, studijoms Varšuvos muzikos
institute, neteks abejoti, jog feodališkų užmojų, archaiškai prabangi XIX
a. Lietuvos mecenetų gyvensena muzikos kultūrai išėjo tik į naudą.
(...) Žinome, jog XVIII a. buvo vadinamas muzikuojančių monarchų
laikais, taip pat žinome, jog šį užsiėmimą itin mėgo XVIII a. Lietuvos
aristokratai, pavyzdžiui Mykolas Kazimieras (1730-1800) arba Mykolas Kleopas
(1765-1833) Oginskiai. Kai aukščiausiosios aristokratijos sluoksniuose ėmė
blėsti mada viešai koncertuoti, Lietuvos aristokratai taip pat pamažėle
nutolo nuo aktyvaus muzikavimo ir ėmė tenkintis kameriniu muzikavimu namuose,
diduomenės sambūriuose, tiesiog rėmė muzikos kultūrą. Muziko profesija
šiuo požiūriu, kaip ir vakarų Europoje, tapo pripažinta vidutiniosios
klasės savastimi. Tačiau Lietuvoje tai tiko nebent orkestrų kapelmeisteriams,
chorų solistams. Eilinio muzikos profesijos prestižo ir teisių nebuvo
paisoma. Muzikos padėtis Lietuvos dvaruose liko beveik nepakitusi, LDK laikų
tipo.
Vienas svarbiausių veiksnių, suformavusių aukštą XIX a. dvarų muzikos
lygį, iš dalies vėlgi sąlygotas LDK tradicijų, buvo pačių mecenatų
muzikinis išprusimas. Pavyzdžiu gali tapti Oginskiai. Jei prisiminsime
kunigaikštį Irenėjų Oginskį (1808-1863), kuriam turime būti dėkingi už
vėliau tokio reikšmingo mūsų kultūrai Rietavo muzikos centro įkūrimą,
teks pastebėti, jog tai buvo žemės ūkio ir socialinėmis reformomis
besidomintis žemvaldys, galima sakyti, visiška priešingybė savo tėvui
kompozitoriui kunigaikščiui Mykolui Kleopui (1765-1833). Tačiau ir jis, be
luomui derančio tradicinio muzikinio išsilavinimo, jaunystėje papildomai
mokėsi dainavimo - mat turėjo gražų balsą, pamuzikuodavo ir su muzikais
profesionalais Józefu Wielhorskiu (1816-1892), būsimu kompozitoriumi Edwardu
Wolffu (1814-1880). Jaunystėje keliaudamas po vakarų Europą buvo aplankęs
žymiausius teatrus, koncertų sales. Kunigaikščio Irenėjaus pirmoji žmona
Juzefina (mirė 1844 m.), kurios atvykimas į Rietavą 1843 m. sutampa su
pirmosiomis konkretesnėmis žiniomis apie Rietavo muzikų ansamblį, galima
sakyti, buvo muzikė profesionalė: puikiai skambino fortepijonu, dainavo. Taip
pat muzikuodavo su muzikais profesionalais. (
) Antrosios kunigaikščio
žmonos, žymiųjų mecenatų motinos Olgos Oginskienės (mirė 1899 m.)
muzikinį skonį suformavo Sankt Peterburgo aukštuomenės aplinka. Jai teko
klausytis daugelio itin žymių tuomet Sankt Peterburge gasrtroliavusių
atlikėjų, stebėti nemaža pagarsėjusių muzikinių premjerų, tarp jų -
rusų muzikai reikšmingą M. Glinkos (1804-1857) operos Gyvenimas už carą
premjerą 1836 m. Jaunoji Olga, talentais ir grožiu atkreipusi net Aleksandro
Puškino dėmesį (jai teko būti poeto mirties aplinkybių gana artima
liudininke), gyvendama sostinėje įgijo nemenką muzikavimo patirtį,
išsilavinimą. Vėliau tai buvo lygmuo, turėjęs įtakos Rietavo muzikos
centro gyvavimui.
Kunigaikščio Irenėjaus sūnūs - Rietavo ir Plungės mecenatai Bogdanas
(1848-1909) ir Mykolas (1849-1902) Oginskiai - nors patys ir mažiau linko
muzikuoti, buvo neeiliniai muzikos žinovai. Muzikos renginiai neretai tapdavo
kelionių į užsienį pretekstu, aprašyti muzikos įspūdžiai išlikusiuose
šaltiniuose rodo, jog buvo sukaupta solidi melomaniškoji patirtis. Broliai
kunigaikščiai patys rūpinosi Rietavo ir Plungės orkestrų repertuaru,
muzikos instrumentais. Jų orkestrų profesionalumas, be abejonės, buvo jų
pačių išlavėjusio muzikinio skonio atspindys.
(...) Tai, kad XIX a. rezidencijose buvo teikiamas prioritetas instrumentinei
muzikai, be abejonės taip pat sieja Lietuvos muzikos kultūrą ir Vakarų
Europos romantizmą. Nors griežta daug sceninės muzikos, tačiau dažniausiai
įvairiausi perdirbimai, popuri, taip pat aiškiai vyravo instrumentiniai
sceninių kūrinių fragmentai: uvertiūros, preliudijos, interliudijos.
Pirmenybė buvo teikiama instrumentinės muzikos kolektyvams, kitaip sakant,
styginių, pučiamųjų, simfoniniams orkestrams, ne operos ir baleto trupėms,
kaip dažniausiai būdavo XVIII a., ir tai gali būti laikoma romantizmo
kultūros apraiška. Verta pridurti, jog orkestrų instrumentinė sudėtis buvo
itin šiuolaikiška tiems laikams. XIX a. Lietuvos dvaruose gyvavo pilnaverčiai
romantizmo laikų orkestrai su romantinei muzikai būdingais instrumentais -
patobulintos konstrukcijos pučiamaisiais, gausia mušamųjų grupe. Kai
smarkauti itin mėgusiam kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui pageidaujant
orkestro sudėtis išaugdavo iki 80 ir daugiau atlikėjų, tai taip pat buvo
romantinės muzikos kultūros kuo aiškiausias požymis, mat ankstesnėms
epochoms didelės orkestrų sudėtys , jei atmesime didelio akustinio efekto
momentus, nebuvo itin būdingos.
Kartkartėm dar sugriaudėdavo praeities didybė. Kunigaikštis B. Oginskis
vienu metu mąstė apie operos trupės subūrimą. 1878-1880 m. Rietavo
rezidencijos valdinių sąrašuose figūruoja operos trupės solistų pavardės:
Vladislovas Krasauskas, Stefanija Brejer, Karolina Stankutė, Ona
Vaikuvienė-Šakytė, minimi taip pat Adolfas Jankus, Milius, Antanas Montvila,
Rekšytė, Šližys, Šovinytė. Šie muzikai veikiausiai buvo ir Rietavo
bažnyčios choro solistai, su simfoniniu Rietavo orkestru padainuodavę
sceninės muzikos žanrų fragmentų, kurių itin gausu išlikusiuose
rietaviškių repertuaro sąrašuose, tačiau akivaizdžiai turėjo sudaryti ir
nematomos operos trupės pagrindą, realiai gyvavusį keletą metų.
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. |
|
|
|
|
|