ANTANAS KLUMBYS

Mokytojas Antanas Klumbys 1901-1981 metais dirbo įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose: Švėkšnoje Ariogaloje, Vandžiogaloje ir kt. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir dešimčiai metų įkalintas Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, o 1951 m. ištremtas į taigą ­ Dolgomosto rajoną. Į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Norėjo vėl dirbti su vaikais, bet leidimo mokytojauti negavo.

Savo atsiminimus jis rašė 1970-1980 metais. Šiame numeryje pradedame spausdinti tuos jo atsiminimus, kuriuose pasakojama apie lietuviškų mokyklų tinklo kūrimą Švėkšnos valsčiuje, Žemaitijos pedagogų rengimą darbui ir jų kvalifikacijos kėlimą po Pirmojo pasaulinio karo.

Iš mokytojo Antano Klumbio atsiminimų

• Laikraščiai ir knygos ­ akys į pasaulį
• Mokytojas
• Pedagoginio darbo pradžia 
• Mokytojų kursai Telšiuose
• Vilkų Kampe
• Tvaskučiuose
• Mokytojų kursai Jurbarke

---

Laikraščiai ir knygos ­ akys į pasaulį

Švėkšnos valsčiaus žmonės nuo seno buvo laikomi daugiau apsišvietę negu gretimų valsčių – Veiviržėnų, Kvėdarnos, Naumiesčio – gyventojai. Mokytojas Juozas Rupšys yra pasakojęs, kad daugelį metų pasitarti gyvenimo ir politikos reikalais su Švėkšnos gyventojais atvykdavo žmonės ir iš aplinkinių miestelių.

Spaudos draudimo metais Prūsuose pradėjus leisti „Aušrą”, „Varpą” ir kitus lietuviškus laikraščius, grožinės literatūros knygas, jos plačiai paplito ir Lietuvoje. Švėkšna netoli Prūsijos, todėl iš ten slaptai gabenamos lietuviškos knygos ir laikraščiai miestelio neaplenkdavo. Žmonės laukdavo šių leidinių, vieni kitiems juos perduodavo ir taip šviesdavosi. Dar didesnę įtaką šio krašto gyventojams spauda ėmė daryti po to, kai buvo atgautas lietuviškas raštas, kai lietuviški laikraščiai buvo pradėti spausdinti Vilniuje, Kaune, Seinuose. Greitai po to Švėkšnoje, prie bažnyčios, ėmė veikti parapinė biblioteka. Kaip atsimena vietos gyventojai, pirmuosius skaitytojus ji pakvietė tuojau po 1905 m. revoliucijos (1906 ar 1908 metais). Bibliotekai patalpos buvo parinktos miestelio bažnyčios zakristijoje, ten, kur kunigai persirengdavo, laikydavo liturginius rūbus, indus. Bibliotekai buvo pagaminta nedidelė spinta. Visos knygos, o jų čia turėta apie tris šimtus, buvo gražiai ir tvirtai įrištos. Tuo rūpinosi Mikužių kaimo invalidai. Didžiąją dalį bibliotekos fondų sudarė religinės (tarp jų ir Šventųjų gyvenimo 6 tomai) ir pasaulietinės knygos: grožinės literatūros kūriniai, mokslo knygos, išleistos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje ­ buvo atvežtų ir iš Amerikos. Ant visų leidinių matėsi numeris ir apvalus antspaudas su užrašu „Švėkšnos parapinė biblioteka”. Skaitytojams knygas keisdavo ir naujas išduodavo sekmadieniais, pasibaigus pamaldoms. Biblioteką tvarkė zakristijonas. Jis ir tos patalpos raktą saugojo. Kai pats zakristijonas būdavo užsiėmęs kitais svarbiais darbais, bibliotekoje skaitytojus aptarnaudavo Pranas bei Petras Rimkai ir aš pats. Beje, tie, kurie bibliotekoje pavaduodavo zakristijoną, ir knygų daugiausia perskaitydavo.

Vėliau biblioteka iš bažnyčios buvo perkelta į Blaivybės draugijos arbatinę, Paulausko medinį namą. Kita arbatinė tuo metu veikė špitolėje, kur buvo ir vartotojų kooperatyvo parduotuvė.

Tais metais laikraščius valsčiuje kalėdodami dažniausiai platindavo kunigai. Žinoma, didžiąją jų dalį sudarydavo katalikiški leidiniai: „Vienybė”, „Šaltinis” ir kt. Tam, kad spaustuvių administracijai būtų mažiau rūpesčių ir kad nereikėtų ant kiekvieno laikraščio klijuoti prenumeratoriaus adreso, visus laikraščius užsakydavo klebonijai arba Blaivybės arbatinei. Čia stovėdavo specialiai pritaikytos atviros spintos (lentynos), į kurias ir sudėdavo laikraščius. Abėcėlės tvarka prie kiekvieno tokios lentynos „lizdo” būdavo nurodyta prenumeratoriaus pavardė ir adresas. Tam, kad spaudą neišimtų svetimi, buvo įtaisytos vielinės lentynėlių durelės. Visą laiką jos būdavo užrakintos ir tik sekmadieniais, prieš pamaldas ir po jų, dureles atrakindavo, kad prenumeratoriai pasiimtų savo mėgstamus leidinius. Valsčiaus žmonės daugiausia skaitydavo Kaune spausdintą „Vienybės” savaitraštį. „Šaltinio” (leisdavo Seinuose) skaitytojų būdavo kiek mažiau. „Lietuvos ūkininkas”, kairiosios orientacijos laikraščiai būdavo platinami kitokia tvarka. Juos mažiau ir skaitė. Blaivybės arbatinė prenumeruodavo dienraštį „Viltis”, savaitraščius „Vienybę”, „Šaltinį”, „Spindulį”. Čia spaudiniai būdavo susegami į specialiai padarytus rėmus ir padedami ant stalo. Kiekvienas arbatinės lankytojas čia pat juos galėdavo ir perskaityti. Skaitydavau ir aš.

Tuo metu mes, vaikai, kartu su rusiškomis knygelėmis, kurias gaudavome iš mokyklos, skaitydavome ir lietuviškas, kurių mums pasiūlydavo bibliotekoje, o kartais net ir pats kunigas duodavo. Džiaugėmės galėdami nemokamai skaityti ir laikraščius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kaune buvo įkurta Švento Kazimiero draugija, kuri rūpinosi knygų leidyba. Jos nariai, sumokėję metinį nario mokestį (1 rb. 50 kap.) knygų gaudavo už 3 rublius. Mano sesuo Aneliutė buvo tos draugijos narė, tad šios knygos patekdavo ir į mūsų namus. Nemažai leidinių tais laikais nusipirkdavome ir papildomai.

 Mokytojas

1918 m. vasario 16-oji, Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymas, buvo didelis įvykis tiek valstybės, tiek ir kiekvieno lietuvio gyvenime. Ši diena tapo labai reikšminga ir man asmeniškai.

Vokiečiai, sutriuškinę keletą Vakarų valstybių, įsiveržę toli į Rytus, iš pradžių, nenorėjo pripažinti Lietuvos Nepriklausomybės, jaunai valstybei, Lietuvos Tarybos veiklai trukdė. Stebėdami tai, kas vyksta, dažnas visa tai lygindavo su vokiečių kryžiuočių ir kalavijuočių veiksmais įvedant Lietuvoje katalikybę.

Vokiečiai, leisdami sušaukti lietuvių tautos atstovų konferenciją, mąstė tik apie Lietuvos savarankiškumą Vokietijos sudėtyje. Todėl, sužinoję apie tikruosius lietuvių patriotų užmojus, jie iš pradžių net ir kalbėti nenorėjo apie savarankiškos Lietuvos valstybės pripažinimą. Lietuvių Tarybai teko laviruoti ir ieškoti kelių, kaip išsaugoti ir įtvirtinti Nepriklausomybę. Vokiečiai Lietuvai piršo savo pačių numatytą valdovą, kuris kaip Lietuvos karalius turėjo valdyti šalį, bet Vokietijos sudėtyje. Lietuvos Taryba, nerasdama kitos išeities, sutiko kviesti savo valdovu fon Urachą, Viurtenbergo grafą. Šis sutiko ir net pasivadino Mindaugu II, pradėjo mokytis lietuvių kalbos (Taryba Viurtenbergą pasirinko pirmiausia todėl, kad jis buvo katalikas).

Nors šį Lietuvių Tarybos sutikimą daugelis iki šiol smerkia, bet tuo laiku, mano supratimu, šitoks kompromisas su vokiečiais Lietuvos žmonėms sudarė palankesnes sąlygas pradėti Lietuvos valstybės atkūrimą.

Baigiantis karui, į Lietuvą ėmė grįžti karo audros į Rusiją nublokšti lietuviai. Grįžo ir mano sesuo Emilija, sesers vyras Oželis. Lietuvoje papūtė nauji vėjai. Brolis Andriejus buvo mobilizuotas. Pairus frontui, jis metė ginklus ir bandė pasiekti Lietuvą, tačiau vokiečiai jį kartu su kitais kariais suėmė ir kaip karo belaisvius išvežė į Vokietiją. Iš čia jie negalėjo grįžti iki pat 1918 metų žiemos.

1918 m. vokiečiai Lietuvoje buvo numatę išplėsti lietuviškų mokyklų tinklą: jau buvo parinktos mokykloms patalpos, .gaminamas joms būtinas inventorius.

Kaune, Gargžduose tuo metu veikė mokytojų kursai. Į juos būdavo priimami jau šiek tiek mokslo ragavę vaikinai ir merginos.

Važiuoti į Gargždų mokytojų kursus tais metais man patarė klebonas Macijauskas. Tada gyvenome sunkiai, sirgo tėvas, todėl namų palikti negalėjau. Likau savo parapijoje ir bažnyčioje tarnavau zakristijono padėjėju.

Rudenį, frontui traukiantis į Vakarus, daugelis vokiečių mokytojų ėmė kraustytis iš Lietuvos. Jie, kaip ir kiti Lietuvą paliekantys vokiečiai, bandė išsigabenti ir visą savo sukauptą turtą bei iš gyventojų surinktus maisto produktus, taip pat ir bulves, javus.

Vilniuje, pradėjus veikti pirmajai Lietuvos Vyriausybei, ėmė kurtis įvairūs lietuviški komitetai, milicija. Šie įvykiai neaplenkė ir Švėkšnos. Spalio ar lapkričio mėnesį valsčiaus komiteto (parapijos salėje) įvyko darbininkų susirinkimas, kuriam pirmininkavo gydytojas Oželis. Man pačiam šiame susirinkime teko sekretoriauti, rašyti protokolą. Per susirinkimą buvo išrinktas valsčiaus darbininkų komitetas, į kurį pateko Povilas Paulauskas, Macikas iš Užlaukio, Alek. Tarvydas iš miestelio, Šmitas ir, kiek prisimenu, St. Serapinas. Žmonės valsčiuje ėmė organizuotis ir, kai vokiečiai norėjo išvežti produktus, darbininkai jiems pastojo kelią. neleido. Vokiečiai į pagalbą pasikvietė kareivius iš Klaipėdos. Tačiau susirėmimo pasisekė išvengti. Maisto produktai buvo palikti valsčiuje ir parduoti ar išdalinti tiems, kam jų labiausiai trūko.

Susidarius valsčiaus komitetui buvo sudarytos švietimo, miškų ir kitos komisijos.

 Pedagoginio darbo pradžia

Į Švietimo komisiją įėjo klebonas Macijauskas, gyd. K. Oželis, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas St. Serapinas, mokytojas Juozas Mažutis ir Juozas Rupšys. Kaip tik šiai komisijai po Pirmojo pasaulinio karo teko rūpintis mokyklų tinklo kūrimu valsčiuje.

Vokiečių okupacijos metais Švėkšnoje veikė dvi mokyklos: parapinėje mokykloje, kuri buvo Veiviržėnų gatvėje, mokyta lietuviškai, o vokiečių mokykla veikė buvusioje valsčiaus mokykloje, prie turgaus. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo mokyklas buvo numatyta įsteigti Tvaskučiuose, Vilkų-kampe, Stemplėse, Jurkšaičiuose, Jokšuose, Jucaičiuose, Balsėnuose, Kurmiuose, Šniuraičiuose, Gailaičiuose. Kai kurioms iš tų mokyklų vokiečių valdžia jau buvo numačiusi patalpas, parūpinusi suolų ir kito inventoriaus, na o daugelyje gyvenviečių viską reikėjo pradėti daryti tuščioje vietoje. Į besikuriančias mokyklas dirbti mokytojais buvo numatyti asmenys (daugumoj mergaitės), vasarą Gargžduose lankę mokytojų kursus, ir buvę Palangos progimnazijos moksleiviai. Didžioji jų dalis turėjo tik pradžios mokyklos kelių skyrių ar progimnazijos 3-4 klasių išsilavinimą ir nė vienas nebuvo baigęs specialios pedagoginės mokyklos.

Gruodžio pabaigoje valsčiaus Švietimo komisija į Švėkšnos pradinę mokyklą sukvietė visus kandidatus į mokytojus, patikrino jų žinias ir paskyrė, kur kas dirbs. Dar prieš šį susirinkimą mane vėl užkalbino klebonas Macijauskas ir pasiūlė eiti mokytojauti. Iš pradžių aš net nedrįsau pagalvoti, kad galėčiau tokį darbą dirbti, abejojau, ar sugebėsiu ­ buvau baigęs tik 5 pradžios mokyklos klases (skyrius). Tačiau tuose 5 skyriuose aš buvau gavęs kur kas daugiau žinių, negu kad jų gaudavo tie, kurie mokydavosi Gargžduose pas vokiečius. Lietuvių kalbos žinias buvau papildomai gilinęs dvi žiemas lankydamas vokiečių įsteigtą mokyklą. Šiaip valsčiuje mane daug kas laikė išsilavinusiu jaunuoliu, nes daug skaitydavau ir taip plėčiau savo žinias ir akiratį. Tuo metu lietuvių kalba jau buvo perskaitęs apie 400 egz. knygų ­ visas, kurios buvo parapinėje bibliotekoje, pagal prenumeratą gaunamus šv. Kazimiero draugijos leidinius. Nemažai buvau perskaitęs ir rusiškų knygų. Jų gaudavau iš kunigo Gaidžio, Šarkos ir kitų.

Taigi klebono Macijausko pasiūlymas… Ilgokai dvejojęs, paskirtą dieną vis dėlto nuėjau į mokyklą. Egzaminų laikyti man nereikėjo, nes apie tai, kad esu raštingas, žinojo tiek klebonas, tiek ir gyd. Oželis.

Tame susirinkime gydytojas Oželis kalbėjo apie mokytojo darbą svarbą, palinkėjo visiems sėkmės ir davė nemažai patarimų, kaip reikėtų dirbti mokyklose. Šie jo patarimai ir buvo visos mano žinios iš pedagogikos, psichologijos ir didaktikos.

Pirmąjį paskyrimą gavau į Kurmių pradinę mokyklą.

Nusipirkęs knygyne vadovėlių, sąsiuvinių, rašymo priemonių, susikroviau daiktus ir ėmiau laukti, kada atvažiuos manęs parsivežti.

1919 m. sausio 11 d. buvo ketvirtadienis. Po pietų kieme pasirodė vežikas. Visas mano turtas tilpo kareivio skrynelėje, kurią pas seserį Moniką 1914 m. išvykdamas į frontą buvo palikęs pasienietis kareivis. Toje skrynelėje buvo vadovėliai, sąsiuviniai ir baltiniai. Atsisveikinęs su namiškiais išvažiavau.

Buvo pats polaidis, kelias šlapias ­ tikras purvynas, tai arkliai ėjo tik žingine. Nuo Švėkšnos iki Kurmių ­ 8 km. Visą kelią širdis buvo nerami, vis galvojau, kokia bus pradžia, kas manęs laukia. Jaučiausi nekaip.

Kai atvažiavome į Kurmius ir sustojome ūkininko Ališausko kieme, kur buvo numatyta vieta mokyklai, jau brėško. Išlipęs iš vežimo įėjau į trobą, pravėriau kambario duris ir apsidairiau.

­ O kur čia klasė? Kur čia ta mokykla? ­ paklausiau sutrikęs, nes nieko panašaus į klasę nepamačiau.

­ Čia, ­ išgirdau atsakymą.

Mokyklai paskirtos patalpos buvo paprasčiausias gyvenamas kambarys, žemaitiška troba, kur stovėjo stalas, lovos, o pasieniais suolai. Iš pradžių į tą kambarį įsinešiau savo skrynelę. Šeimininkai pakvietė vakarienės, o jai pasibaigus paklojo lovą šalia esančiame kambarėlyje ­ alkieriuje.

Nerami buvo ta naktis ir užmigti ilgai negalėjau. Vis labiau kankino mintis, kad žinių turiu per mažai, ypač iš pedagogikos. „Mokykite taip, kaip jus kad mokė…”. Prieš išvykdamas dažnai girdėjau tokius žodžius. Bet juk turėjau ne vieną mokytoją ir visi jie buvo skirtingi, ir visų elgesys kitoms…Darbo metodai taip pat skirtingi… Kai ėmė aušti rytas, mane apėmė toks jausmas, kad norėjau pakilti ir… bėgti. Tačiau susitvardžiau ir likau savo vietoje.

Anksti ryte troboje pasigirdo bruzdėjimas. Šeimininkai pradėjo tuštinti būsimos klasės patalpas. Ištuštino… O kur suolai, lenta, kitas mokyklai reikalingas inventorius? Nieko nebuvo, o čia jau ėmė rinktis tėvai su vaikais. Jie kartu su savimi atsitempė ir visa, ko reikėjo, kad galėtų pradėti darbą: paprastus stalus, prie kurių valgoma ir ilgus suolus. Šioje mokykloje tąsyk mokslo metus pradėjo 67 mokiniai. Jų amžius buvo labai įvairus: jauniausiam 7 metai, o pats vyriausias jau buvo su ūsais ir turėjo apie 19-20 metų. Na, o pats tąsyk ėjau tik aštuonioliktus.

Mokinių išsilavinimas labai įvairavo. Vieni buvo beraščiai, kiti mokėjo kokią nors litaniją sušlebizavoti iš maldaknygės, dar kiti pažinojo raides, ir tik keli buvo lankę Švėkšnos pradinę mokyklą ir mokėjo skaityti bei rašyti. Patikrinęs žinias, atsižvelgdamas į tai, kas kiek moka, išdalinau mokiniams vadovėlius, sąsiuvinius ir kitus rašymo reikmenis. Visa tai man buvo paskolinęs Švėkšnos blaivybės draugijos knygynas. Tad vaikai už viską turėjo apmokėti patys. Po to mokinius suskirsčiau į kelias grupes ir pradėjau darbą.

Nors kambarys buvo didelis, bet tokiai daugybei mokinių per mažas. Jeigu būtų buvę mokykliniai suolai, dar šiaip taip, o čia… gremėzdiški paprasti stalai. Vaikai juos tiesiog spiečiu aplipdavo ir aš niekaip negalėjau prie jų prieiti, patikrinti jų darbus. Pamokos buvo varginančios iš neproduktyvios. Neturėjome net rašomosios lentos. Jos nebuvo, tai ir pavaizduoti raidžių, skaičių neturėjau ant ko. Reikėdavo prie kiekvieno mokinio pačiam prieiti, kiekvienam į sąsiuvinį parašyti tai, ko mokai, o paskui vaikščioti, tikrinti, kaip patys vaikai rašo ir taisyti jų darbus. Sunku būdavo ir dėl to, kad mokytojui aiškinant naują dalyką, dalis vaikų vis turėdavo sukiotis į mokytojo pusę. Štai ir mokyk, dirbk taip, kaip tave mokė.

Nekantriai laukiau šeštadienio. Po pamokų išskubėjau namo į Švėkšną. Norėjau susitikti kitus mokytojus, pasidalyti su jais pirmais įspūdžiais. Pasirodė, kad visose kitose valsčiaus mokyklose darbo sąlygos buvo geresnės. Ten buvo bent jau reikalingi baldai. Be to, ir mokinių mano kolegos turėjo mažiau. O mano…Kurmių mokyklą lankė Kurmių, Šalpėnų, Podagų, Karpiškių, net Kelvetų vaikai ­ labai jau didelė aptarnaujama apylinkė.

Darbas buvo išties sunkus, bet po kiek laiko apsipratau, susiformavo tam tikra mokymo sistema, režimas.

Mano atlyginimas buvo nedidelis ­ 150 auksinių per mėnesį. Atlyginimą išmokėdavo valsčiaus komitetas.

Po kurio laiko sukviečiau mokinių tėvų susirinkimą. Kartu aptarėme visas bėdas, išrinkome tėvų komitetą. Tėvai nutarė susidėti ir patys padirbti mokyklinius suolus. Kai ką patys pasidarėme, o kai ką ir valsčiaus komitetas mūsų mokyklai skyrė: gavome iš kažkurios mokyklos senų suolų, stalą. Tėvai padarė lentą. Gavęs suolus, pasijutau taip, lyg skraidyčiau kokiame danguje. Po to ir darbas labai palengvėjo, ir klasėje smagiau būdavo ne tik man, bet ir mokiniams. Suolai nedažyti, bet vis tiek mokykliniai.

Vasario pradžioje lankydamasis Švėkšnoje sužinojau, kad apie vasario 11 dieną Veiviržėnuose kviečiama Vėžaičių apskrities mokytojų konferencija. Nutariau dalyvauti. Mano kolegą ir draugą Vilkų Kampo mokytoją Petrą Rimkų į tą konferenciją vežė tos mokyklos gyventoja Klumbytė. Jie paėmė ir mane.

Konferencija vyko Veiviržėnų pradžios mokykloje. Mokytojų suvažiavo nemažai. Didelė klasė buvo pilnutėlė. Tą dieną man pirmą kartą teko dalyvauti mokytojų susirinkime. Jaučiausi taip, lyg ne savo suole sėdėčiau. Visi mokytojai man atrodė kažkokie labai rimti, labai jau gerai apsirengę, solidūs, kai kas jau ir pagyvenę, o aš, lyginant su jais, tikras vaikėzas.

Konferenciją pradėjo Vėžaičių apskrities mokyklų inspektorius Antanas Vokietaitis. Jis daug kalbėjo apie mokytojų darbą, išsilavinimą. Kiek prisimenu, vyresnieji mokytojai reikalavo neleisti asmenims, nebaigusiems 4 gimnazijos klasių ar mokytojų seminarijos, mokytojauti. Bet tais laikais žmonių, baigusių seminarijas ar keturklasininkų, ir toje konferencijoje buvo labai nedaug. Tuo pat metu mokyklų visi reikalavo, visi norėjo šviestis, o mokytojų nebuvo. Todėl ir buvo pasitelkta į pagalbą ankščiau minėto mokslo cenzo neturintys vaikinai ir merginos. Konferencijoje A. Vokietaitis pasakė, kad jis visiems savo buvusiems mokiniams, baigusiems penkių skyrių dviklasę mokyklą, leistų mokytojauti, nes žinių tokioje mokykloje gautų žinių darbo pradžiai visai pakaktų. Konferencijos dalyviai nutarė, tuos mokytojus, kurie buvo baigę ne mažiau kaip 5 pradžios mokyklos skyrius, leisti mokytojauti ir jiems mokėti atlyginimą iš Švietimo ministerijos biudžeto. Buvo nutarta leisti dirbti ir kitiems, bet jiems atlyginimą turėjo mokėti valsčių komitetai.

Tokiu būdu aš patekau Švietimo ministerijos apmokamų mokytojų kategorijai. Tai buvo didelis tiek moralinis, tiek ir materialinis laimėjimas. Švietimo ministerija cenzo neturintiems mokytojams mokėjo po 390 auksinių algos ir 100 auksinių smulkioms išlaidoms, o turintiems cenzą ­ 780 rb.

Pasibaigus mokytojų konferencijai vieną dieną susilaukiau netikėto ir nelaukto svečio ­ mokyklų inspektoriaus A. Vokietaičio. Žinoma, iš pradžių aš labai susijaudinau, bet greitai susitvardžiau ir nusiraminau. Pasisveikinęs ir pasisakęs, kas toks yra, dr.A. Vokietaitis paprašė tęsti pamokas toliau. Po to jis III skyriuje pravedė parodomąją lietuvių kalbos pamoką. Iš „Žiupsnelio” jis pasirinko straipsnelį „Kodėl kiškio lūpos perskeltos” ir parodė, kaip reikia pravesti lietuvių kalbos skaitymo pamoką. Žinoma, mano sugebėjimai toli gražu neprilygo jo. Pamokos taip pat skyrėsi, tačiau inspektorius manęs nepeikė, net pagyrė, pasakė, kad man netrūksta drąsos ir energijos ir kad iš manęs išeisi geras mokytojas. Iš jo sužinojau, kad vasarą Telšiuose bus organizuojami kursai mokytojams ir kad ten galėsiu pagilinti bendrojo lavinimo žinias ir susipažinti su pedagogikos bei psichologijos mokslais, o taip pat mokymo metodikomis. Nudžiugau. Taip kad šis instruktoriaus vizitas man suteikė naujų jėgų, pasitikėjimo savimi ir paskatino dar geriau dirbti.

Laikas bėgo greitai. Atėjo ir mokslo metų pabaiga. Po Velykų, kaip ir rusų laikais, dauguma mokinių į mokyklą nebeatėjo ­ išėjo ganyti gyvulių.

Užbaigiant pirmuosius mokytojavimo metus, buvau apsisprendęs su Kurmiais galutinai atsisveikinti.

1919 metais Švėkšnoje veikė dvi mokyklos. Parapinėje mokytojavo Bronė ir Pranas Stalmokai, o valdiškoje ­ Puplesaitė ir Kaningaitė. Juozas Mažutis buvo išsikėlęs į Veiviržėnus, o Paulauskas dirbo Gargžduose. Be Švėkšnos mokyklos tais metais buvo atidarytos Kurmiuose, Vilkų Kampe (mok. Petras Rimkus), Tvaskučiuose (mok. Stasys Majūras), Stemplėse (mokyt. Zarembaitė), Gailiuose (mokyt. Iršaitė), Jokšuose, Balsiuose ir Jucaičiuose mokyt. Rožė Ruigytė).

Birželio 1 d. Telšiuose prasidėjo mokytojų kursai. Kartu su manimi iš Švėkšnos valsčiaus juose mokėsi Rimkus, Kaningaitė ir Zarembaitė (į kursus buvo pasiūlyta važiuoti tik Švietimo ministerijos apmokamų mokyklų mokytojams). Tais metais Kaune buvo įsteigti lietuvių kalbos kursai. Į juos iš Švėkšnos išvažiavo Stelmokai.

 Mokytojų kursai Telšiuose

Į Telšius važiavau pakiliai nusiteikęs. Viena, tai buvo pirmoji mano ilgesnė (net 4 mėnesių) išvyka iš namų, antra ­ laukė mokslas, nauja aplinka, draugai ir kelionė į visai nežinomą Telšių kraštą. Iš Švėkšnos iki Telšių buvo 12 mylių, apie 76 kilometrus. Valsčiaus komitetas mūsų kelionei į Telšius skyrė pastotę (pakinkytą vežimas paštui, keleiviams ar kroviniams vežti).

. Į kareivišką medinę skrynutę susidėjau drabužius, baltinius pasiėmiau pinigų, kurių turėjau šiek tiek susitaupęs, ir gegužės paskutinėmis dienomis išvažiavome. Kelias vedė per Kvėdarną, Laukuvą, Rietavą, Plungę.

Tais laikais Telšiai buvo kad ir nedidelis, bet apskrities miestas. Rusų laikais Telšiai taip pat buvo apskrities centras, bet susisiekimo atžvilgiu, galima sakyti, užkampis, nes toli nuo geležinkelio. Artimiausia geležinkelio stotis buvo tik Kuršėnuose. Telšiai visais laikais buvo gražus ­ įsikūręs ant kalvų prie Masčio ežero. Ir jo apylinkės gražios: visur čia kalvos, kalvelės, o tarp jų tyvuliuoja keli ežerai. Namai tais laikais mieste daugiausia buvo mediniai. Akį traukė didinga ir graži mūrinė bažnyčia. Šalia jos veikė sena keturklasė mokykla, kurioje ir vyko mokytojų kursai. Dalis kursų klausytojų įsikūrė tiesiog antrame mokyklos aukšte. Tarp jų buvau ir aš. Lovų čia nebuvo, tai apvertėme spintas, ant jų pasitiesėme čiužinius ir taip įsirengėme guolį. Mes, vyrai, neišlepę, tai ir jautėmės gana gerai: viršuje gyvename, apačioje mokomės, ant galvos lietus nelyja, tai ko daugiau reikia. Valgydavome netoli turgaus esančioje valgykloje-užkandinėje. Iš karto susitarėme, čia maitinsimės visą mėnesį: pusryčiausime, pietausime ir vakarieniauti. Maitino neblogai, skaniai, valgykloje buvo švaru. Pinigus sumokėjome iš anksto už visą mėnesį. Viskas buvo gerai gal apie pusę mėnesio, bet po to… Vieną gražią dieną nuėję į valgyklą šeimininkės neberadome. Tarnaitė pasakė, kad šeimininkė mūsų maitinti nebegalės. Supratome, kad jiapsiriko, per pigiai iš mūsų paėmė. Tada mes pasiūlėme pridėti tiek, kiek trūksta. Ji apsidžiaugė, pralinksmėjo, o mes papildomai užmokėjome ir maitinomės toje valgykloje toliau.

Į Telšiuose vykusius kursus tais metais suvažiavo daugiau kaip 80 klausytojų iš Vėžaičių, Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskričių.

Mūsų vedėju buvo paskirtas Vėžaičių apskrities mokyklų inspektorius Antanas Vokietaitis. Jis skaitė paskaitas iš pedagogikos ir psichologijos. Matematiką dėstė Mažeikių apskrities inspektorius Kazys Barkauskas, lietuvių kalbą ­ Valaitytė, o gamtos pažinimą ­ Zinkevičiūtė. Beje, Vokietaitis dar dėstė ir muziką. Mokėmės iki pietų ir po pietų. Kursuose buvo tiek moterų, tiek ir vyrų. Išsilavinimas ­ skirtingas. Buvo baigusių kelias gimnazijos klases ir baigusių tik pradžios mokyklas. Tokių žemesnio išsilavinimo mokytojų daugiausia buvo iš kitų apskričių. Todėl, mano nuomone, visos tos merginos, kurios tais metais mokytojavo Švėkšnos valsčiuje, puikiausiai galėjo Telšiuose organizuotuose kursuose ir sugrįžusios toliau dirbti mokytojomis. Deja, jų į kursus nepasiuntė. Iš pradžių kursuose pasiūlė sudaryti dvi klausytojų grupes: mažiau ir daugiau išsilavinusių.

Kursų vadovai, norėdami išsiaiškinti, koks praktiškai yra klausytojų išsilavinimas, nutarė iš aritmetikos ir lietuvių kalbos patikrinti žinias. Davė spręsti uždavinius su sveikais skaičiais. Pasirodė, kad net baigusieji kelias klases ir pretenduojantys į stipresniųjų grupę, ilgai prakaitavo, kol susidorojo su tais uždaviniais. Aš išsprendžiau pirmutinis. Diktantą taip pat parašiau neblogai. Patikrinimas parodė, kad mokyklos pažymėjimas dar ne viską pasako, todėl buvo nuspręsta dirbti viena grupe.

Kursų metu mums dirbti reikėdavo daug. Vadovėlių nebuvo, tad visą laiką turėjome įdėmiai klausyti dėstytojų ir užsirašinėti. Tie keturi mėnesiai man davė labai daug naudos. Aš dabar jau galėjau palyginti savo buvusį darbą mokykloje su tais reikalavimais, kuriuos dabar sužinojau. Ypač reikalingos man buvo pedagogikos, psichologijos, dėstymo metodikų paskaitos.

Po pamokų eidavome pasivaikščioti. Mėgstamiausia kursantų vieta buvo rusų kapinės, esančios už miesto, prie kelio, einančio į Alsėdžius. Čia susirinkę vieni kitiems pasakodavome apie savo darbą ir svajones. Kursuose susiradau gerų draugų, su kuriais nenutraukiau ryšių ir išvažiavęs iš Telšių, su keliais susirašinėjau. Labiausiai susidraugavau su Klemensu Juodka. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo komunistas ir po karo dirbo Švietimo skyriaus vedėju. Iš mergaičių labiausiai susibičiuliavau su mokytoja Stase. Ją buvau tiesiog įsimylėjęs ir ilgai su ja susirašinėjau. Vėliau ryšiai nutrūko, nes apie vedybas man buvo dar per anksti galvoti. O Stasė ištekėjo už buvusio mokytojo Geriko, kuris prieš karą dirbo Kėdainių knygyno vedėju.

Kursai tęsėsi iki rugsėjo vidurio. Jiems baigiantis teko laikyti egzaminus.. Kursų programa atitiko Švietimo ministerijos išleistos „Laikinosios programos pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo teisėms įgyti” reikalavimus. Egzaminus išlaikiau gerai. Neblogai sekėsi ir kitiems kursų klausytojams. Atminimui nusifotografavome.

Tą vasarą, kai mokiausi Telšiuose, Lietuvoje įvyko administracinis pertvarkymas. Vokiečių okupacijos metais visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į kreisus, nedidelius kelių valsčių apimties administracinius vienetus.Tada Švėkšna priklausė Vėžaičių kreisui. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, toks suskirstymas kuriam laikui buvo paliktas, tik iš Vėžaičių administracija buvo perkelta į Rietavą. Dabar, vasarą, Lietuva buvo suskirstyta į apskritis, kurios buvo didesnės už vokiečių laikų kreisus, tačiau mažesnės už rusų „ujiezdus”. Vėžaičių kreiso neliko. Įsikūrė Tauragės, Kretingos, Mažeikių, Telšių, Šiaulių, Raseinių ir kitos apskritys. Tauragės apskričiai priklausė Švėkšnos, Naumiesčio, Kvėdarnos, Laukuvos, Šilalės, Kaltinėnų, Skaudvilės, Sartininkų, Vainuto, Tauragės, Batakių, Gaurės ir Eržvilko valsčiai. Administracijos centras buvo Tauragėje.

Po kursų buvęs mūsų mokyklų inspektorius A. Vokietaitis išvyko gyventi į Kauną, o Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi buvo paskirtas R. Jankauskas.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, kvalifikuotų specialistų trūko visur, nes rusų valdžios metais apie mokslą mažai kas galėjo galvoti. Daug ką pasako ir tas faktas, kad 40 metų buvo uždrausta lietuviška spauda, lietuviškos mokyklos. Tuo laikotarpiu už lietuvišką laikraštį, knygą šimtai mūsų žmonių sėdėjo kalėjimuose, buvo ištremti į Sibirą. Jeigu motinos norėdavo savo vaikus išmokyti skaityti lietuviškai, tai jos arba pačios turėdavo imtis mokytojos darbo arba prašyti, kad jų vaikus šiek tiek išmokslintų tam pasišventusios moterėlės (daugiausia netekėjusios ar našlės davatkėlės), kurios slaptai savo namuose mokydavo vaikus. Apie gimnazijas, aukštąsias mokyklas tais laikai galėdavo svajoti labai nedaug kas ­ tik pasiturinčių tėvų vaikai. Todėl ir cenzą turinčių mokytojų buvo nedaug. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vieni iš jų buvo paskirti apskričių mokyklų inspektoriais, kiti dirbo progimnazijų mokytojais, dalis nuėjo valdininkauti, susirado „šiltesnę” vietą: tapo diplomatais (Lozoraitis, Klimas, Sidrikauskas), o dar kiti ­ užsiėmė bizniu, prekyba. Todėl tokių kursų, kokie 1919 m. mokytojams vyko Telšiuose, labai reikėjo visoje Lietuvoje. Tais metais kursai vyko dar ir : Šiauliuose, Kaune, Jurbarke ir kitur. Juose buvo paruošta keli šimtai mokytojų.

 

Vilkų Kampe

Grįžęs iš Telšių Tauragės apskrities instruktoriui padaviau prašymą paskirti mane mokytoju į Vilkų Kampą. Atsakymą gavau teigiamą.

Vilkų Kampas ­ kartus arčiau nuo Švėkšnos negu Kurmiai. Kaimas įsikūręs dviejų upių ­ Ašvos ir Švėkšnalės santakoje. Nors jis stovi lygioje vietoje, bet gyvenvietės išplanavimas netvarkingas: vienoje vietoje namai toli vienas kito, o kitur lyg grybai po lietaus tarp daugybės nesuskaitomų tvorų tvorelių, aptvarų aptvarėlių, kelių kelelių, galvas kelia. Šis kaimas rudens ar pavasario polydžio metu tais laikais buvo sunkiai praeinamas ir privažiuojamas.

Mokykla čia buvo įkurta Jono Šaulio sodyboje, rytinėje kaimo dalyje, netoli Ašvos upės. Klasėms buvo paskirtas šiaurinis namo galas, o mokytojams atiduotas alkierius. Patys šeimininkai sau buvo pasilikę didžiąją trobą ir virtuvę. Šaulių šeima buvo didelė ­ vaikų daug ir visi dar maži (pati didžiausia Elena mokėsi Švėkšnos progimnazijoje). Vėliau antrame pastato aukšte, viršum klasės, buvo įrengtas karsto pavidalo mažas kambarėlis. Tai buvo patalpa, skirta mokytojui. Čia aš jaučiausi savarankiškiau, laisviau, nereikėdavo man jau nuolat vaikščioti per kaimynų trobą, naktį klausytis vaikų verksmo.

Klasė buvo erdvesnė negu Kurmiuose. Joje stovėjo suolai, taip pat nedažyti, stalas, kėdė ir net spinta knygoms. Buvo ir lenta. Taigi darbo sąlygos normalios. Vadovėlius taip pat turėjome. Taip kad tik dirbk išsijuosęs.

Mokinių turėjau 45. Juos suskirsčiau į tris skyrius. Vaikai buvo geri, drausmingi. Lengviau čia man buvo dar ir todėl, kad aš jau turėjau šiokį tokį patyrimą, na, ir iš Telšiai man padėjo pasijausti tikru mokytoju ­ teoretinių žinių jau turėjau žymiai daugiau negu dirbdamas Kurmiuose. Kursuose, stebėdamas dėstytojų ir kursų klausytojų vedamas pavyzdines pamokas, sužinojau, kaip reikia vesti pamokas.

Čia mokiniai susirinkdavo iš Vilkų Kampo, Žiogų, Daukšvyčių, Pusdarvyčių ir Nautilčio kaimų. Stengiausi susipažinti su tėvais, tai mokinius lankiau namuose. Taip sužinojau ir kokios vaikų gyvenimo sąlygos. Žmonės čia būdavo vaišingi. Beveik kiekvienas pasiūlydavo arbatos, kiaušinienės. Su kai kuriomis šeimomis susidraugavau ir artimiau, ypač su Andriaus Balčėno, Klumbių, Balėnienės, Jankauskų ir kitomis. Pas juos lankiausi po keletą kartų. Maitinausi pas Klumbius, nes ten, kur gyvenau, šeimininkė, turėdama būrį mažamečių vaikų, valgio paruošti gerai negalėjo. Na, o Klumbiai turėjo 4 dukteris. Visos jos mokėjo skaniai gaminti valgyti.

Vilkų Kampe dirbti buvo smagiau dar ir todėl, kad nuo čia iki Švėkšnos miestelio visai netoli. Taip kad po pamokų aš dažnai nueidavau į Švėkšną, aplankydavau tėvus, pasiimdavau paštą ir tą patį vakarą dar suspėdavau sugrįždavau į mokyklą. Netoli nuo čia, ant dešinio Ašvos upės kranto, Alkos dauboje, gulėjo didelis akmuo, galbūt nedaug mažesnis už Puntuką. Aš ir vienas, ir su mokiniais mėgdavau prie to akmens ateiti. Daubos pavadinimas, matyt, susijęs su senovės lietuvių šventomis „alkomis”. Gyvendamas čia pabandžiau net parašyti vaizdelį apie tą akmenį. Jį išspausdino „Pavasario” laikraštis.

Mokslo metai ir Vilkų Kampe greitai prabėgo. Didelių, labai įsimenančių atsitikimų per tą laiką nebuvo. Mokyklą vizitavęs inspektorius K. Jankauskas mano darbu liko patenkintas.

Mokytojaujant Vilkų Kampe susipažinau su popiermalkių plukdymu Ašvos upe. Daug kas iš šio plukdydamas popiermalkes čia užsidirbdavo duoną ­ plukdytojams neblogai mokėjo. Be to, tai buvo savotiška pramoga, sakyčiau, pavasario šventė jaunimui. Susirinkę prie upės jie juokaudavo, dainuodavo, dalindavosi naujienomis.

Pakartotiniai mokytojų kursai Telšiuose prasidėjo 1920 m. birželio paskutinėmis dienomis. Aš ir šįkart į juos išvažiavau. Kursai tęsėsi 2 mėnesius (liepą ir rugpjūtį). Juose dalyvavo mokytojai iš Tauragės, Kretingos, Telšių ir Mažeikių apskričių. Klausytojų kontingentas šį kartą jau buvo pasikeitęs. 1919 metų kursantų čia sutikau tik dalį. Ne visi jau mokytojais ir bedirbo. Daug naujų klausytojų buvo iš Tauragės apskrities: Naumiesčio, Vainuto, Sartininkų, Tauragės, Gaurės, Batakių, Eržvilko, Sakudvilės, Kaltinėnų ir Šilalės valsčių. Šios vietovės 1919 metais Vėžaičių apskričiai nepriklausė.

Paskaitos vyko tose pačiose pradžios mokyklos patalpose. Kursų programa ­ praėjusių kursų tęsinys. Su keliais draugais apsigyvenom už miesto, netoli rusų kapinių. Nors į paskaitas eiti būdavo toloka, bet rytą atsikeldavome anksti ir niekieno nekliudomi galėdavome mokytis. Laisvalaikiu su draugais plaukiodavome laiveliu po ežerą. Tais metais vienas didesnis laivelis Telšiuose ir tebuvo. Juo galėdavo plaukti po 10 ir daugiau žmonių. Masčio ežero ilgis­ apie 3 su puse kilometro, o plotis ­ apie pusantro. Ežeras šiaip ramus, bet, stipresniam vėjui papūtus, pakildavo nemažos bangos. Pamenu, kartą apie 12 kursantų, tarp kurių buvo ir vyrų, ir mergaičių, susitarė pasiirstyti laiveliu. Plaukėme į kitą ežero kraštą. Staiga pradėjo pūsti stiprus vėjas, pakilo bangos, ir vanduo ėmė taškytis į valtį. Tarp merginų kilo panika. Laivelį vėjas nešė į nendryną. Priplaukti prie kranto negalėjome, nes laivelio dugnas atsirėmė į ežero dugną. Vaikinai nusiavė batelius, atsiraitė kelnes ir ant rankų paėmę merginas išbrido į krantą. Laisvalaikiu taip pat eidavome pasivaikščioti už miesto, retkarčiais į kiną.

Po egzaminų išsirengėme namo. Per tuos du mėnesius vėl susiradau naujų draugų. Apsikeitėme adresais.

parvežti mane iki Judrėnų pasižadėjo Namo grįžau kartu su Kostu Pociumi, kurio parsivežti atvažiavo tėvas ­ sėdome į brikelę ir pasukome link Pocių namų, o sekmadienį Kostas, su kuriuo mes Telšiuose gyvenome kartu, mane parvežė į Švėkšną.

Tvaskučiuose

Tvaskučiuose mokytojavo Stasys Majūras, kilęs iš Vilkų Kampo. Jis buvo baigęs Palangos progimnaziją ir kurį laiką mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Vėliau seminariją jis metė ir pradėjo mokytojauti, o 1920 m. persikėlė dirbti į Kretingos apskrities Darbėnų pradžios mokyklą.

Tvaskučių mokykla buvo kitoje Ašvos pusėje, už Stonkiškių, prie Švėkšnos-Naumiesčio vieškelio. Čia ­ buvusios rusų pasieniečių kareivinės-kardonas. Pastato, kuriame įsikūrė mokykla, savininkas buvo Vilkėnų dvaro grafas Pliateris. Susikūrus Lietuvos valstybei, vietos gyventojai šias patalpas iš Pliaterio nupirko ir įsteigė mokyklą.

Namas buvo didelis, medinis ir dar nesenas. Jo pietinėje pusėje, dideliame kambaryje, buvo įrengta klasė, o šiaurinėje pusėje ­ du kambariai ir virtuvė mokytojui. Tarp klasės ir mokytojo buto buvo prieangis ir mokinių rūbinė. Prie mokyklos ­ nedidelis žemės sklypelis. Pietinėje jo dalyje ­ mokinių žaidimų aikštelė, o šiaurėje ­ daržas.

Žemės kardonas turėjo daugiau: kitoje vieškelio pusėje stovėjo tvartas (buvusios arklidės) ir 2-3 ha žemės plotas. Tą sklypą per apgaulę nusipirko Tadas Toleikis iš Paščių. Vienu metu jis buvo išrinktas į tėvų komitetą ir įtrauktas į delegaciją, kuri ėjo pas grafą susitarti dėl žemės ir namo perleidimo mokyklai. Grafas padovanoti mokyklai žemės nesutiko. Tada Toleikis paprašė sklypą parduoti jam. Grafas ir pardavė. Dirbdamas Tvaskučiuose, tą istoriją girdėjau iš Toleikio ir iš mokinių tėvų. Toleikis pasakojo, kad grafas dovanojęs mokyklai tik kardoną, o žemę ir tvartą sutikęs parduoti tik kuriam nors iš gyventojų. Pasak Toleikio, gyventojai dėl tos žemės nesutarė. Tada šia žeme susigundęs Toleikis ir nusipirkęs ją sau. Mokinių tėvai Toleikį kaltino dėl to, kad jis, nesulaukęs gyventojų sprendimo, nubėgo ir nusipirko tą žemę. Manau, kad daug ką šioje istorijoje lėmė ir tai, kad kaimo gyventojai iš pradžių pašykštėjo pinigų žemės sklypui, tikėjosi veltui jį gauti, laukė, o tuo tarpu... Toleikiui žemės reikėjo, nes Paščiuose, pas Mikužienę, kur jis buvo nuėjęs į patėvius, posūniui užaugus, vietos nebeliko ir reikėjo kurtis naujai. Pinigų tam jis turėjo, tad, kol kiti delsė, jis ir sutvarkė savo reikalą ir dabar jau turėjo, kur namą pasistatyti.

Nors ir Vilkų Kampe dirbti sekėsi neblogai: su vaikais ir jų tėvais sugyvenau, visur čia buvau laukiamas svečias, bet Tvaskučiuose buvo kur kas geriau. Gyvenvietė ­ prie gero vieškelio, mokyklos namas atskiras. Tuo metu beveik visos mokyklos (išskyrus miestelių) buvo įkurtos tam reikalui nuomojamuose ūkininkų namuose ir be patogumų. Tvaskučiuose mokykla turėjo savo pastatą. Ir mokytojas kada panorėjo tada galėjo pareiti ar išeiti, niekas jo čia nekontroliavo, niekas nežiūrėjo, kas pas jį lankosi.

Taip jau susiklostė reikalai, kad Majūrui ruošiantis išsikelti į Kretingos apskritį, aš parašiau prašymą, kad mane perkeltų į Tvaskučių mokyklą. Atsakymas buvo teigiamas. gavau tai. Rugsėjo mėnesį išvažiavau dirbti į Tvaskučius. Su manimi ten išvažiavo ir sesuo Emilija, kuri sutiko man padėti namuose ir mokykloje.

Vieškeliu, kuris ėjo pro mokyklą, nuolat buvo didelis judėjimas. Pro čia važiuodavo iš Švėkšnos į Naumiestį, Tauragę. Ypač pagyvėjo judėjimas tuo vieškeliu po to, kai Tauragė tapo apskrities centru. Vieškelis buvo gerai prižiūrimas, žvyruojamas.

Mokyklai priklausiusi buvo labai didelis. Tvaskučiuose mokėsi Šiaulių, Nikėlų, Paulaščių, Labatmedžių, Kekališkės, Paščių, Tvaskučių, Surinkiškių, Pašvėkšnės, Jonelių, Razmų, Stonkiškių ir Raudiškės vaikai. Kadangi, man persikėlus į Tvaskučius, Vilkų Kampe mokytojo nebuvo, visi vaikai iš Vilkų Kampo ir Žiogų kaimo taip pat atėjo į Tvaskučius. Iš viso jų susirinko 111. Klasė buvo erdvi, suolų pakankamai, todėl visi norintys buvo priimti į mokyklą. Juos suskirsčiau į keturis skyrius (klases). Mokinių amžius buvo nuo 7 iki 14 metų. Išsilavinimas mažai kuo skyrėsi. Iš pradžių jokių ginčų dėl mokinių išskirstymo po skyrius nebuvo. Vėliau kilo nesusipratimas dėl Monikos Lengvinaitės. Patikrinęs žinias, mergaitę paskyriau į II skyrių, o jos patėvis Būdvytis, pasirodo, buvo įsitikinęs, kad ji turi mokytis III skyriuje. Pagal žinias iš skaitymo ir rašymo gal ji tame trečiame skyriuje ir galėjo mokytis, bet pagal aritmetiką ­ ne. Vieną gražią dieną aš gavau iš jos patėvio laiškelį, kuriame kategoriškai buvo įrodinėjama, kad pasielgiau neteisingai, mergaitę paskirdamas į antrą skyrių. Laišką mokinės patėvis užbaigė žodžiais „jeigu mano mergaitė būtų mokyta, tai ir tavęs nereikėtų”. Gal būčiau ir perkėlęs ją į III skyrių, nes mergaitė jau buvo 13 ar 14 metų, bet toks patėvio tonas mane įžeidė ir aš savo sprendimo nepakeičiau. Po kiek laiko mergaitė atėjo į mano virtuvę ir nedrąsiai atkišo į popierių suvyniotą lašinių gabalą. Aš jai padėkojau, tačiau lašinių nepaėmiau. Paaiškinau, kad už darbą gaunu atlyginimą ir man valgyti užtenka. Patariau „dovaną” parnešti namo. Manau, kad tie lašiniai neatsitiktinai man buvo atnešti ­ jos šeima tokiu būdu norėjo priversti mane pakeisti savo sprendimą. Tačiau iš to nieko neišėjo. Tai buvo vienintelis konfliktas su tėvais per visus penkerius mano darbo metus Tvaskučiuose.

Pradėjęs dirbti šioje gyvenvietėje, sušaukiau tėvų susirinkimą, susipažinome, išsirinkome tėvų komitetą, pasikalbėjome apie svarbiausius mokymo reikalus. Dauguma tėvų buvo raštingi, rusų valdymo laikais lankę Švėkšnos mokyklą. Dalis iš jų savo vaikus leido ir į Švėkšnos bei Telšių gimnazijas. Ten žinias gilino Kazimieras ir Pranas Motušiai iš Razmų, Kazys Nausėdas iš Jonelių, Bartkus iš Razmų, Alminauskis iš Paulaščių. Motušiai, Bartkus ir Alminauskis ­ beveik visi mano bendraamžiai.

Mokyklos tėvų komiteto pirmininku tais metais buvo išrinktas Kazys Motušis, dar rusų laikais dirbęs teismų tarėju. Buvo jis raštingas, šiek tiek išmanė teisės dalykuose. Tvaskučiai man buvo lyg savi namai. Čia, visai šalia, Stonkiškiuose, buvo mano tėvų gimtinė. Senelių ūkyje tada gyveno Bumbulis. Jo duktė Marcijona buvo ištekėjusi už mano brolio Andriejaus. Giminių, tiek iš tėvo, tiek ir iš mamos pusės, šioje apylinkėje buvo gana daug: Paulaščiuose ­ Lamsargiai, Šiauliuose ­ Toleikiai, Joneliuose ­ Nausėdai, Kekališkėje ­ Ūseliai. Tvaskučiuose darbas man sekėsi geriau negu Vilkų Kampe. Didelę įtaką darė dviejų metų patirtis ir žinios, 1919-1920 metais įgytos Telšiuose, vasaros mokytojų kursuose.

Mokinių buvo daug, tai ir darbo netrūko. Tam nei laiko, nei jėgų nesigailėjau. Ypač daug laiko atimdavo ruošimasis pamokoms ir sąsiuvinių taisymas. Be to, mane domino ir tai, kaip mokiniai gyvena, kokias sąlygas mokytis turi namuose, tad lankiau mokinius ir namuose.

Dauguma vaikų tėvų buvo vidutiniai ūkininkai ­ turėjo nuo 10 iki 20 ha žemės. Stambių ūkininkų buvo nedaug. Pats stambiausias ūkininkas ko gero buvo Stoniškiuose ­ Bumbulis. Jis turėjo apie 60 ha žemės. Po 30 ir daugiau hektarų žemės Stoniškiuose turėjo Jaunius ir Girčius, Tvaskučiuose ­ Žąsytis, Paulaščiuose ­ Lomsargis ir Alminauskis, Šiauliuose- Balsis ir kt.

Kaimai čia buvo nedideli. Juose gyvendavo po kelias šeimas. Didžiausios gyvenvietės buvo Paulaščiuose, Joneliuose ir Labatmadžiuose. Čia gyveno po keliolika ūkininkų. Visų trobesiai buvo mediniai, dengti šiaudais, ir tik vienas kitas tvartas buvo pastatytas iš plūkto molio. Žemė ­ rėžiuose. Tik Stonkiškių ir Razmų kaimai Stolypino laikais buvo išskirstyti į vienkiemius. Čia ūkininkų žemės buvo viena prie kitos. Tokių Stolypino reformos paveiktų kaimų Švėkšnos valsčiuje buvo ir daugiau.

Pasibaigus pamokoms dažnai eidavau pas vaikų tėvus. Su kai kuriais ir čia gana artimai susidraugavau ­ su Jauniais, Girčiais iš Stonkiškių. Jie gyveno netoli mano mokyklos, be to, su Petru Jauniumi kartu buvome lankę mokyklą, o Girčių šeimoje buvo du mano amžiaus vaikinai, buvo ir merginų. Žmonės Tvaskučiuose vaišingi, mėgo pasakoti apie savo gyvenimą.

Prie pat mokyklos gyveno ir evangelikai Kiauleidžiai, Riteriai ir Strempliai, atsikėlę iš Klaipėdos krašto. Kitoj vieškelio pusėje, priešais mokyklą, gyveno Toleikis.

Ašvos upė, iš kairės pusės pasipildydama Žvelesios, o iš dešinės ­ Švėkšnalės upelių vandeniu, vinguriavo pro Tvaskučių ir Šiaulių, Paulaščių ir Nikelių kaimus. Ji traukė savo stačiais, medžiais apaugusiais skardžiais. Prie Ašvos jau priešistoriniais laikais gyveno žmonės. Čia jie turėjo prisistatę pilis. Viena tokia nedidelė pilaitė buvo ir Paulaščiuose. Kairėje Ašvos pusėje, Žiogų kalne, mano laikais dar buvo ryškios seno, bet jau kiek sudarkyto kapinyno žymės. Toks pat apardytas kapinynas buvo ir kitoje Ašvos pusėje, Nikelių kaimo laukuose. Šiose vietose žmonės nuo seno rasdavo ir įvairiausių senovinių daiktų.

Su mokiniais po pamokų Tvaskučiuose mes organizuodavome išvykas prie upės, kopdavome ant piliakalnio. Tokiose išvykose aš mokiniams pasakodavau apie senovės žmonių gyvenimą, tos pilies reikšmę. Nė viena tokia išvyka neapsieidavo be žaidimų. Kiek toliau už Raudiškės, karėje Ašvos pusėje, buvo kelių hektarų vėjo pustomo smėlio dykvietė. Daugiausia vėjas čia pūsdavo iš vakarų, todėl vėjo pustomas smėlis slinko iš vakarų į rytus, prie upės. Čia, ant skardžio, buvo medžių juosta. Ji smėliui ir pastodavo kelią. Taip čia susidarė pasagos formos aukštoka smėlio kopa, panašiai tokia, kokios būna pajūryje.

Pasibaigus laukų darbams, aš pradėjau organizuoti vakarinius kursus suaugusiesiems. Norinčių mokytis atsirado nemažas būrys ­ daugiausia mergaičių.

Įdomios būdavo tiek pamokos, tiek ir užklasinė veikla. Artėjant Kalėdoms ėmėme ruoštis eglutei. Mokėmės eilėraščių, dainų. Vaikai per šventę buvo tiesiog laimingi. Na, o po naujųjų metų laikas dar greičiau ėmė bėgti ir greitai atėjo pavasaris, baigiamieji (išleidžiamieji) egzaminai. Juos išlaikė visi mokiniai. Daug buvo gerų, gabių mokinių. Dalis jų vėliau tęsė mokslą Švėkšnos progimnazijoje. Tai Stasys Girčys, Verutė Bartkaitė, Barbutė Motušaitė, Antanas Šernius ir kiti.

1921 m. vadovėlius turėjome jau visiems skyriams. Mokytojai sau naudingos medžiagos surasdavo lietuviškoje periodinėje spaudoje. Tais metais Švietimo ministerija leido ir mokykloms nemokamai siuntėjo mėnesinį žurnalą „Švietimo darbas”, kuriame buvo daug vertingų straipsnių iš pedagogikos istorijos, metodikos ir didaktikos. Mokytojų profsąjungos leido žurnalą „Mokykla ir gyvenimas”. 1921 m. Katalikų mokytojų sąjunga pradžiugino mus mėnesiniu žurnalu „Lietuvos mokykla”. Auklėjamajame darbe man tikras vadovas buvo M. Pečkauskaitės į lietuvių kalbą išverstas Fersterio „Jaunuomenės auklėjimas”.

Mokytojų kursai Jurbarke

1921 m., pasibaigus darbui mokyklose, įvairiuose Lietuvos miestuose mokytojams vėl buvo organizuojami 2 mėnesių vasaros kursai. Tauragės, Raseinių ir Šakių apskričių mokytojams jie buvo suorganizuoti Jurbarke. Iš Švėkšnos valsčiaus į tuos kursus išvyko Kaningaitė, Iršaitė, Juozas Šaulys ir aš. Čia buvo dėstoma lietuvių kalba, psichologija, gamtos mokslai ir kiti dalykai, gilinama tai, ko buvo mokoma anksčiau vykusiuose kursuose..

1919 metais buvo išleistos taisyklės pradžios mokyklos mokytojo teisėms įgyti ir mokymo programa. Vasaros mokytojų kursuose buvo mokoma kaip tik pagal šią programą. Šie kursai pirmiausia buvo skirti tam, kad mokytojai tinkamai pasiruoštų egzaminams, kuriuos reikėjo išlaikyti norint gauti mokytojo teises. Programa nebuvo labai sunki ir didelė dalis mokytojų egzaminus išlaikė. Tuo pačiu jiems buvo suteiktos jaunesniojo mokytojo teisės.

Kai kuriose apskrityse mokytojų kursuose buvo dėstoma ne pagal programą, tai tų kursų lankytojams atskirų dalykų neužskaitė ir jie jaunesniojo mokytojo teisių negavo. Ypač daug nepatenkintų tais metais buvo Šakių ir Raseinių apskrityse. Triukšmą kursų lankytojai pakėlė dėl to, kad 1921 m. paskelbta programa pradžios mokyklos mokytojo teisėms įgyti atitiko Mokytojų seminarijos 2 kursų programą. Pagal ją, be tų dalykų, kurių buvo mokoma kursuose, papildomai buvo pridėta algebra, fizika, muzika, darbeliai, paišyba ir geografija. Tam reikėjo specialiai ruoštis. Tada buvo sušauktas kursų lankytojų susirinkimas, kuriame buvo nutarta siųsti delegaciją į Kauną, Švietimo Ministeriją, ir ieškoti teisybės. Iš kiekvienos apskrities į tą delegaciją buvo išrinkta po 2 atstovus. Nuo Tauragės apskrities vyko Kaningaitė ir aš.

Po susirinkimo jau kitą dieną laivu išplaukėme į Kauną. Ta kelionė Nemunu man paliko neišdildomą įspūdį. Jau vien laivas man, žmogui, užaugusiam provincijoje, buvo neįprastas, o čia dar žavingi Nemuno krantai, apaugę žaliuojančiais miškais, tarp kurių tai vienur tai kitur baltavo dvaro rūmai, miesteliai, kaimai, bažnyčios. Gilų įspūdį man padarė ir pats Kaunas. Jo didybei ir grožiui net ir lygintis negalėjo anksčiau mano matyti Žemaitijoje miestai. Arklio tempiamas tramvajus ­ „konkė” man taip pat buvo didelė naujovė. Ta konke mes, vos atsidūrę Kaune, ir pasinaudojome ­ iš prieplaukos nuvažiavome tiesiai į Švietimo Ministeriją.

Pas Švietimo Ministerį patekti nepavyko. Mus priėmė Pradžios mokslo departamento direktorius Juozas Vokietaitis. Išklausęs skundo, jis pasakė, kad Švietimo Ministerija pasielgė teisingai. Atseit, kas norėjo, pasinaudojo anksčiau galiojusiomis taisyklėmis, o kitiems ateityje reikės laikyti egzaminus pagal naujus reikalavimus, tik laikyti egzaminų iš tų dalykų, kurie buvo išeiti vasaros kursuose, nebereikės. Šakių atstovai buvo kategoriški. Jie pasakė, kad, jei ministerija klausytojų reikalavimų nepatenkins, mokytojai paskelbs streiką. Bet šie reikalavimai jokio įspūdžio Švietimo ministerijai nepadarė ir departamento direktorius atsakė: „Na, ką gi, nors ir gaila, kad teks laikinai keliems tūkstančiams mokinių nutraukti mokslą, kol atsiras naujų mokytojų, bet kitaip nebus”.

Tokie buvo mūsų kelionės į Kauną rezultatai…

1924 metais, man laikant egzaminus mokytojo teisėms įgyti Šiaulių mokytojų seminarijoje, iš visų tų dalykų, kurie buvo išklausyti 1919, 1920 ir 1921 m. vykusiuose mokytojų kursuose ir kurių egzaminus buvome tuose kursuose išlaikę, dabar egzaminų laikyti nebereikėjo. Tai buvo didelis palengvinimas, ir aš 1924 m. per dvi sesijas šiuos egzaminus išlaikiau.

Šiek tiek dar norėčiau sugrįžti prie Jurbarko mokytojų kursų.

Mums atvykus į kursus, Morta Kaušugaitė surado savo tėvo pažįstamo evangelikų pastoriaus ar vargonininko šeimą. Jo sūnus taip pat lankė kursus. Šioje evangelikų šeimoje mes, visi švėkšniškiai, ir apsigyvenome. Pastoriaus žmona buvo labai maloni moteriškė, todėl mes čia jautėmės lyg kokiuose namuose.

Tais laikais Jurbarkas buvo nedidelis valsčiaus centras. Garsėjo jis nebent tuo, kad čia sustodavo Nemunu plaukiantys laivai. Dar anksčiau, kai Klaipėdos kraštas priklausė Vokietijai. Švėkšnos gyventojai, išsiruošę į Kauną ar Vilnių, iš pradžių važiuodavo į Jurbarką, o paskui laivu plaukdavo į Kauną. Iš Švėkšnos iki Jurbarko ­ 15 mylių, į Kušėnus ­ 18, į Šiaulius ­ 20 mylių.

Jurbarkas tais metais nors buvo ir nedidelis miestelis, bet švarus ir jaukus. Po paskaitų pasukdavome prie Nemuno. Maudynės būdavo nepakartojamos.

Kursams įpusėjus, buvo suorganizuota kelionė į Klaipėdą. Nors Versalio sutartimi, atsižvelgus į tai, kad čia dauguma gyventojų yra lietuviai, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, bet Lietuvai jo neskubėta atiduoti ­ Klaipėdos kraštas paliktas prancūzų protektorate.

Taigi mes važiavome į Lietuvai dar neatiduotą Klaipėdą, kurioje visa administracija buvo palikta vokiška. Čia tebešeimininkavo vokiečių žandarai, visur matėsi vokiškos iškabos.

Ekskursija visi buvo patenkinti: dainavome, šokome, prasimanydavome visokiausių žaidimų. Vienu metu laivo kapitonas atnešė molinį puodą, pastatė jį ant denio ir pasiūlė mums pabandyti sudaužyti puodą. Pasišovusiam tai padaryti užrišo akis, įdavė lazdą ir keletą kartų apsuko… Daug kas mėgino, bet nieko iš to neišėjo, vis pro šalį… Tai žiūrovams daug juoko sukėlė. Pabandžiau ir aš. Žiūrėdamas, kaip muša kiti, aš supratau, kad visi neapskaičiuodavo nuotolio ir krypties ­ dėl to ir nepataikydavo. Prieš tai, kai man užrišo akis, aš tiksliai suskaičiavau žingsnius, o akis užrišus apsisukau tiksliai 90 laipsnių kampu. Paėmęs lazdą pasisukau į tą pusę, kur įsivaizdavau, kad turėtų būti puodas, ir lėtai ėmiaus skaičiuoti žingsnius, o po to tvojau lazda per patį puodo vidurį. Puodas sudužo į smulkias šukes…

Įplaukus į Kuršių marias, mūsų laivą pradėjo supti. Nors bangos buvo nedidelės, bet supimą visi jautėme. Kelionė Kuršių mariomis man paliko gilų įspūdį. Vaizdai čia nepakartojami: iš kairės pusės matėsi Kuršių nerija su savo baltomis kopomis ir žalia pušyno juosta, o dešinėje ­ Klaipėda.

Mieste mus pasitiko Mažosios Lietuvos tarybos atstovai ir nuvedė į viešbutį. Po to vyko iškilmingi pietūs. Klaipėdos miesto ir mūsų kursų atstovai sakė kalbas. Kitą dieną apžiūrėjome įdomesnes Klaipėdos vietas, persikėlėme keltu į Smiltynę, nuėjome jūros. Plaukdami atgal į Jurbarką, sustojome Nidoje.

Po kursų grįžęs į namus vėl su nauja energija kibau į darbą. Tais metais dirbti buvo lengviau, nes sumažėjo mokinių ­ Vilkų Kampe vėl pradėjo veikti mokykla, į kurią buvo paskirtas iš Užlaukio kaimo kilęs mokytojas Juozas Šaulys.

Aš dabar mokiau apie 80 vaikų. Dirbau su 4 skyriais. Kasdien vykdavo po 6 pamokas. Padalijus pamoką į 4 dalis, laiko atskiriems skyriams būdavo nedaug. Tuo pat metu reikėdavo patikrinti, kaip atliktos namų užduotys, išaiškinti naują dalyką.

Kartu su tėvų komitetu parašėme pareiškimą valsčiaus vykdomajam komitetui, kad atidarytų antrą mokyklos komplektą. Vietos mokyklos pastate abiem komplektams užteko. Valsčiaus komitetas mūsų prašymą patenkino. Tada ėmėmės remonto: reikėjo klasę padalinti i į dvi dalis, išpjauti duris, pastatyti krosnį. Antrame aukšte įtaisėme butą antram mokytojui, padarė laiptus.

Sulaukiau ir padėjėjo. Į Tvaskučius buvo paskirtas Tenenių mokytojas Juozas Stragauskas. Su juo buvau pažįstamas jau anksčiau ­ kartu lankėme mokytojų kursus Telšiuose ir Jurbarke. Jis buvo vedęs, tačiau vaikų neturėjo. Kai jis atvyko, man dirbti buvo kur kas lengviau ­ buvau atsakingas tik už du skyrius.

Kitais metais Stragauskui išsikėlus į Tenenius, mano padėjėja buvo paskirta Elena Šaulytė iš Vilkų Kampo. Ji buvo baigusi Švėkšnos progimnazijos 4 klases. Greitai pajautėme vienas kitam simpatiją, bet apie šeimos sukūrimą aš tada dar negalvojau. Didžiausias mano siekis tada buvo išlaikyti egzaminus mokytojo teisėms gauti. Mokytoja E. Šaulytė taip pat dar neturėjo mokytojo cenzo, todėl, kai ji manęs paklausė, ką jai daryti: ar toliau mokytojauti, ar važiuoti į mokytojų seminariją, aš jai patariau stoti į Tauragės mokytojų seminariją. Kitais metais ji taip ir padarė.

1923 metais vyko visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas, o prieš tai, 1922 m., ­ paruošiamasis gyventojų surašymas. 1922 m. pavasarį aš susirgau gripu ir inkstų uždegimu. Kai pasveikau, valsčiaus komitetas mane pakvietė surašinėti valsčiaus gyventojus. Sutikau. Todėl visą 1922-ųjų vasarą važinėjau po valsčių surašinėdamas gyventojus. Per 1923 m. gyventojų surašymą aš surašinėjau Tvaskučių mokyklos rajone gyvenančius žmones. Gyventojai buvo pažįstami, todėl užduotį atlikau gerai. Surašinėtojai buvo apdovanoti „Pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo 1923 m.”, ženkleliu. Tokį gavau ir aš.

1924 m. vasarą, turbūt liepos mėnesį, Šiauliuose buvo suorganizuoti vieno mėnesio mokytojų tobulinimo kursai.

Tuo laiku Rusijoje jau buvo gana populiari naujo tipo darbu pagrįsta „trudovaja škola”, kurioje buvo mokoma įvairių rankdarbių. Vokietijoje atsirado nauja mokykloje pedagoginė srovė „arbeitschule”. Lietuvos Šveitimo ministerija susipažinti su ta naująja pedagogine srove į Leipcigą pasiuntė 4 pasižymėjusius pedagogus, mokančius vokiečių kalbą: Kauno apskrities mokyklų inspektorių A. Vokietaitį, Kauno miesto mokytoją Igną Malinauską, Ukmergės apskrities inspektorių Kupčiūną ir iš Šiaulių St. Brašiškį. Leipcige kursams vadovavo prof. Zeinigas. Grįžę į Lietuvą, 1924 m. Leipcigo kursų klausytojai surengė kursus mokytojams Šiauliuose. Čia jie patys dėstė įvairius darbelius. Be to, į šiuos kursu skaityti paskaitų buvo pakviestas ir prof. Zeinigas. Jis dėstė paišybą, pasakojo, kaip mokytojas, aiškindamas mokiniams tuos dalykus, gali tuoj pat lentoje visa tai pailiustruoti. Jo paišybos metodas buvo pavadintas „redende hand” (kalbančioji ranka).

Prof. Zeinigo Vokietijoje išleistas vadovėlis jau buvo išverstas į lietuvių kalbą ­ „Mąstomoji paišyba”.

Kursuose savo noru iš kiekvienos apskrities mokėsi po kelis žmones. Iš Tauragės apskrities atvyko Olė Gaidamavičiūtė, Kelpšienė, Straukytė ir aš. Paskaitos vyko seminarijos rūmuose. Buvo skaitomos teorijos paskaitos iš pedagogikos ir mokoma darbelių iš medžio, vielos, kartono, taip pat buvo aiškinami knygos rišimo pagrindai. Kursai buvo įdomūs ir naudingi. Čia mokytojai išmoko pasigaminti įvairių mokymo priemonių, kurių mokyklose tuo metu beveik nebūdavo.

Laisvalaikiu kursų dalyviams buvo organizuojamos ekskursijos: į Šiaulių apylinkes, Papilę prie Ventos. Čia, gamtoje, mes turėjome galimybę susipažinti su išlikusiais suakmenėjusiais senovėje gyvenusiais minkštakūniais. Papilėje aplankėme Simono Daukanto kapą. Kursų dalyviams kilo idėja pastatyti jam paminklą Papilėje. Visi mokytojai pasižadėjo patys tam aukoti pinigus ir paraginti daryti kitus savo kolegas. Taip buvo surinkta nemažai pinigų, ir paminklas iškilo Papilės miestelio centre.

Švietimo Ministerija Šiauliuose kursus baigusiems mokytojams leido savo mokyklose įrengti darbo klases. Buvo skirta lėšų reikalingiems įrankiams įsigyti ir medžiagoms nusipirkti. Tokią klasę įrengiau Tvaskučiuose ir aš. Žinoma, po to darbo mokykloje padaugėjo, bet malonu buvo jau tai, kad vaikus galiu dar šio to naujo išmokyti.

Tvaskučiuose dirbau penkerius metus. Mano butas tų laikų sąlygomis buvo gana prabangus. Net ir Švėkšnoje gyvenantys mokytojai ar šiaip tarnautojai tenkindavosi vieno kambario butu, o aš čia gyvenau kur kas erdviau. Buvau nusipirkęs lovą, stalą, kėdžių. Turėjau ir knygų lentyną, drabužių spintą.

Pradėdamas mokytojauti, žinojau, kad man dar labai daug ko trūksta, kad galėčiau vadintis tikru mokytoju. Todėl dirbdamas visą laiką stengiausi daug skaityti, gilintis į pedagogikos paslaptis. Nors tuo laiku pedagoginės literatūros lietuvių kalba dar buvo mažai, tačiau bent tai, kas būdavo išleidžiama, stengiausi įsigyti. Pirmoji mano paties įsigyta knyga auklėjimo klausimais buvo prof. Fersterio „Jaunuomenės auklėjimas”. Čia buvo daug medžiagos, patarimų auklėjimo klausimais ir aš juos gana sėkmingai taikiau pokalbiuose su vyresniųjų klasių mokiniais. jaučiau, kad tie mano pasikalbėjimai nenuėjo perniek. Iš metodinės literatūros pirmoji mano pagalbininkė buvo Murkos knyga „Metodikos etiudai”. Pedagogikos, psichologijos, metodikos ir didaktikos žinių spragas padėjo užpildyti Švietimo Ministerijos leidžiamas mėnesinis žurnalas „Švietimo darbas”, Katalikų mokytojų „Lietuvos mokykla” ir Mokytojų profsąjungos „Mokykla ir gyvenimas”. Aš nenorėjau būti panašus į tą kaimo kleboną, kuris mano, kad jau viską žino, viską moka ir jam daugiau nėra ko mokytis, tad savišvietos niekados neužmiršdavau.

Tvaskučių mokyklos mokiniai savo geru elgesiu buvo žinomi ne tik Švėkšnos valsčiaus, bet ir kitų valsčių gyventojams, kuriems tekdavo važiuoti pro Tvaskučius. Mokiniai su visais atvykusiais ar pravažiuojančiais sveikindavosi, visada su saviškiais ir kitais žmonėmis būdavo mandagūs. Net atsitiktinai praeivių pamestus daiktus suradę visada pakabindavo ant pakelėje pasodintų medelių arba atnešdavo į mokyklą.

Mokėsi vaikai taip pat neblogai. Aš išleidau penkias pradžios mokyklos 4 skyrių laidas. Visi mano auklėtiniai pradžios mokyklą baigė tik gerais ar labai gerais pažymiais.

Apie mūsų mokyklą palankiai buvo rašyta ir spaudoje. Tais metais žurnalo „Lietuvos mokykla” redaktorius S. Tijūnaitis išspausdino straipsnį apie geras ir pavyzdingas mokyklas. Tarp jų buvo paminėta ir Tvaskučių mokykla. Mano darbą teigiamai įvertino ir mokyklų vizitatoriai ­ instruktoriai ir inspektoriai. Jų per tuos 7 darbo metus aš mokyklose sulaukiau ne vieno.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt