Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 4

 

GINTARO APDIRBIMO RAIDA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XXI a.

 

Lijana Šatavičiūtė

 

Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio (IV-II tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, spėjama, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus, atspindėjusius pasaulio sampratą. Šventosios akmens amžiaus gyvenvietėje aptikta gintaro dirbtuvė. Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais. Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama mažiau. Pirmaisiais mūsų eros amžiais dideli šio mineralo kiekiai buvo gabenami į Romos imperiją, kurioje veikė gintaro dirbtuvės.

Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose V-XII a. Nemaži jo kiekiai liudija, kad šis mineralas buvo populiarus ir mūsų protėvių vartotas gydymo, magijos, puošimosi tikslams. Geltonas akmuo buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais, juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis. XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdirbimo cechai. XIII-XIV a. šio mineralo dirbinių gamybą stabdė karai su kryžiuočiais. XIV-XVIII a. greta savos gamybos gintaro dirbinių vyravo atvežtiniai gintaru dekoruoti baldai, veidrodžiai, dėželės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai). XIX a. Palangoje susiklostė vietinė gintaro pramonė.

Iki Pirmojo pasaulinio karo gintaro gamyba Europoje buvo pasiskirsčiusi taip: Vokietijoje gaminta 33 proc. visos pasaulinės produkcijos, Rusijoje - 30 proc., Austrijoje - 24 proc., Prancūzijoje - 4 proc., Turkijoje - 2 proc., kitose šalyse - 7 proc. visų dirbinių. Lietuvos, kaip Rusijos imperijos sudėtinės dalies, gintaro produkcija buvo įskaičiuojama į Rusijos gamybos apimtį. Tačiau žinoma, kad pirmą vietą Rusijos imperijoje užėmė Palangos meistrai, per metus apdorodavę 20 tūkst. kg gintaro žaliavos. Palangoje iki Pirmojo pasaulinio karo iš viso darbavosi 300-500 gintaro meistrų. Dalis dirbtuvių priklausė grafams Tiškevičiams. Palangos gintaro meistrų dirbiniai turėjo didelę paklausą tarptautinėje rinkoje ir sėkmingai konkuravo su vokiečių.

Pirmojo pasaulinio karo metu gintaro apdirbimo verslas Palangoje patyrė nuostolių ir nepasiekė ikikarinio lygio meniškumo ir kiekybės požiūriu. Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių. Lietuvoje randamo gintaro nepakako. Vokietijos gintaro žaliavos eksploatavimo monopolis diktavo importuojamos žaliavos kainas ir apimtis. Gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. Pavieniai meistrai dirbo ir kitose Lietuvos vietovėse. Iš didesnių dirbtuvių paminėtina Klaipėdoje veikusi Tanerio ir Fridmano (dirbo 20-30 meistrų) įmonė, Palangoje - dirbtuvė „S. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai“ (10-15 meistrų) bei „Brolių M. ir G. Kanų“ (10-20 meistrų). Mažesnėse dirbtuvėlėse darbavosi po 5-10 žmonių. Jei įmonei priklausė mažiau nei 4 meistrai, ji buvo laikoma ne gintaro, bet amato dirbtuve ir į gintaro gamybos apskaitą nebuvo įtraukiama.

Tarpukario laikotarpiu gintaro dirbtuvėse buvo gaminami papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. Papuošalų formos daugiausia buvo klasikinės, neįmantrios - įvairaus ilgio karolių vėriniai, šlifuoto gintaro segės, nugludintų, plokštelių apyrankės. Gintaro papuošalai Lietuvoje buvo paklausūs - kiekviena lietuvė privalėjo turėti gintarinių puošmenų, nors kainos nebuvo žemos. Šalies viduje buvo realizuojama 60-70 proc. savos produkcijos. Po 1929 m. pasaulinės ekonomikos krizės Lietuva gamino ir į užsienį išveždavo mažiau.

Gintaro dirbiniai kartu su kitais liaudies meistrų kūriniais buvo eksponuojami 1937 ir 1939 m. pasaulinėse parodose Paryžiuje bei Niujorke ir 1938 m. tarptautinėje amatų parodoje Berlyne. Paryžiaus ekspoziciją gintaru aprūpino palangiškių bendrovių „S. Levias“ bei „Broliai M. ir G. Kanai“ dirbtuvės, kurių gaminiai pasiekė Paryžių birželio mėn., jau atidarius Baltijos paviljoną. Sprendžiant iš Vytauto Kazimiero Jonyno, tvarkiusio Lietuvos ekspoziciją Paryžiuje, susirašinėjimo su Spaudos biuro viršininke Magdalena Avietėnaite, pastaroji 1937 m. birželio mėn., viešėdama Klaipėdoje, rūpinosi gintaro eksponatais. „Tuojau ir ėmiausi ieškoti Tamstos prašomo gintaro, - rašė M. Avietėnaitė į Paryžių. - Klaipėdoje negalėjau nieko rasti, bet Palangoje iš firmų Leviaso ir Kano gavau pasakiškai gražių eksponatų. Kano firma duos mums gintaro gabalą, sveriantį 1600 gr. […] ir visą seriją stačiai muziejinių gintaro dalykų. Bus ir didelis rinkinys gintaro gabalų su vabalėliais ir medžio šakelėmis ir kt. Dar bus nepaprastai meniškai pagamintų apyrankių iš natūralaus (nepresuoto) gintaro, visokių gyvulėlių, elnių, drambliukų, kiaulyčių, peteliškių, šliužų (čerepokų) ir t.t.“1 Vieni dirbiniai buvo skirti eksponuoti, kitus ketinta parduoti kaip suvenyrus. Šių ir vėliau papildymui į pasaulinę parodą siųstų gaminių sąrašai iliustruoja to meto gintaro dirbinių asortimentą. 1937 m. liepos-rugsėjo mėn. „Brolių M. ir G. Kanų“ dirbtuvė į Paryžių siuntė įvairių papuošalų (karolių, apyrankių, žiedų, pakabukų), kryželių, Budos statulėlę, buteliukų, seges „Konvalija“, „Trys lapai“, „Šeši lapai“, o „S. Leviaso“ dirbinių sąraše, be papuošalų, minimi gintariniai buteliukai, klumpaitės, pypkės, „druskinyčios“, kanceliarinis komplektas su rašaline ir kt.2

Gintaro apdorojimo raidą Lietuvoje nutraukė Antrasis pasaulinis karas, tačiau jau 5-6-ajame dešimtmetyje gintaro dirbiniai užėmė svarbią vietą tarp kitų dailiųjų dirbinių. Dėmesį šiam mineralui rodo 1948 m. J. Dagio apginta disertacija „Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija“ ir 1957 m. pasirodžiusi J. Bubnio knyga „Gintaras“. Pirmaisiais pokario metais šiuos dirbinius gamino Kauno „Gintaro“ artelė, o nuo 1946 m. Klaipėdos „Dailės“ kombinatas ir jam priklausę Palangos bei Plungės gintaro apdirbimo cechai. Pagrindiniame centre - Klaipėdos „Dailės“ kombinate - gaminta iki 60 rūšių dirbinių: daugiausia tekintų ir šlifuotų karolių bei įvairių, dažnai natūralistinių augalų formos, segių, gyvūnų pavidalo suvenyrų. Gintarą šlifavo kampuotomis formomis kaip brangakmenį, o gabalėliai su įdomia vidine tekstūra arba inkliuzais buvo laikomi neatitinkančiais standartų.

6-asis dešimtmetis buvo reikšmingas žingsnis sugrąžinant gintaro dirbiniams suniveliuotą specifiką, ieškant naujų šio pusbrangio mineralo pritaikymo būdų dailiuosiuose dirbiniuose, suteikiant papuošalui dailininko individualaus stiliaus bruožų. Skulptorius ir dizaineris Feliksas Daukantas (1915-1995) pirmasis prabilo apie natūralių gintaro savybių - vaiskumo, besimainančių atspalvių, daugiasluoksniškumo - išryškinimą ir daug nuveikė iškeldamas Baltijos auksu praminto mineralo vertę. Kovodamas su stereotipais, F. Daukantas pradėjo negatyvinę raižybą - gintare įrėždavo įvairių motyvų ir netgi peizažus iš kitos gabalėlio pusės. Šis kūrybos etapas, prieštaraujantis dailininko propaguojamam natūralumo išsaugojimui, atvedė jį prie gintaro gabalėlio pateikimo kaip unikalaus meno kūrinio. Atrinkęs ypatinga tekstūra ir spalva pasižyminčius gabalėlius ir juos kiek pašlifavęs, dailininkas įtaisydavo juos ant specialaus medinio stovelio.

1957 m. visa Lietuvos gintaro gamyba buvo sukoncentruota vienoje vietoje - Klaipėdos „Dailės“ kombinate. Čia, Gintaro ceche, buvo suburtas profesionalių dailininkų kolektyvas: Eugenijus Mikulevičius, Genovaitė Blažytė-Guntienė, Birutė Jociūtė-Mikulevičienė, Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė. Pradėta gaminti daugiau gintaro dirbinių, paįvairėjo jų asortimentas. Kaip ir anksčiau, daugiausia sukurta papuošalų. Ypač išpopuliarėjo grandinėlės su gintaro kabučiais. Plito gintaro inkrustacijos, nedidelio formato gintaro mozaikos. Išpopuliarėjo peizažai, figūrinės scenos ir net portretai medinės plokštės fone.

Lietuviški papuošalai 7-ajame dešimtmetyje patyrė stiprias modernėjimo apraiškas, kurios sklido visų pirma iš estų juvelyrikos mokyklos. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos dailiojo metalo apdirbimo lietuviai mokėsi Estijos dailės institute Taline. Šios Baltijos respublikos juvelyrika tuo metu orientavosi į Skandinavų dizainą, mėgusį taupių, minimalistinių formų, nesunkiai pagaminamus, dažnai iš unifikuotų detalių surenkamus dirbinius. Ir toliau likęs ištikimas gintarui F. Daukantas savo kūryba orientavosi į 7-ojo dešimtmečio avangardizmo sąjūdžio įtakotas modernias formas, tačiau neignoruodamas gintaro natūralumo. Jam dailininkas pritaikė specifinį šlifavimo būdą: kiekvieną gintaro gabalėlį apdorodavo atsižvelgdamas į gamtos suteiktas formas - aptakaus ovalo, lašo, apskritimo, palikdamas nenugludintas vietas, kiaurymes, matinio paviršiaus lopinėlius. Moderni papuošalo forma tapo įrankiu kovojant su masinio skonio pagimdytomis saloniškumo apraiškomis. Modernias formas ir gintaro natūralumą papuošaluose išryškindavo Liucija Šulgaitė ir Janina Griciūnaitė. Kitų juvelyrų (Petro Balčiaus, Liudos Vaineikytės, Albinos Vertulienės) papuošalai buvo ir tradiciški, ir įmantresnių formų, labiau pritaikyti masinio vartotojo skoniui.

Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio (g. 1937) kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo F. Daukanto, akcentavusio formos asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. K. Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo. Vėliau sidabro virinimo techniką išbandė kiti gintaro papuošalų kūrėjai (L. Šulgaitė, B. Jociūtė-Mikulevičienė, P. Balčius, F. Pakutinskas). K. Simanonis ieškojo įkvėpimo gamtos formose. Jo papuošalai asimetriški, skirtingų faktūrų, dinamiški, ekspresyvūs (medalionai, 1970).

Lietuvių juvelyrų papuošalai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose „Expo’68“ Monrealyje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m., „Expo’70“ Osakoje. Mildos Eitmonaitės lieto ir kalstyto metalo papuošalai su gintaru 1971 m. Jablonece (Jugoslavija) vykusioje juvelyrikos bienalėje pelnė diplomą. Tuo metu tai buvo pirmas aukštas lietuviškų papuošalų įvertinimas. 1963 m. įkurtame Palangos gintaro muziejuje sukomplektuotos lietuviškų gintaro dirbinių parodos 1971-1974 m. apkeliavo Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, Vengriją, Austriją, Suomiją, Švediją, Daniją, Italiją.

8-ojo dešimtmečio viduryje-9-ajame dešimtmetyje akivaizdžiai sumažėjo profesionalių dailininkų domėjimasis gintaru. Tai laikotarpis, kai Lietuvos taikomojoje dailėje išryškėjo sąsajos su postmodernizmo daile ir įvairūs pusiau brangūs akmenys tapo parankesni postmodernizmo idėjų raiškai. Gintaras netiko postmodernistų pamėgtam būdingų akmens savybių ignoravimui, pigių medžiagų pateikimui kaip ilgaamžių. Gintaras liko pagrindine medžiaga kūryboje tų autorių, kurie buvo ištikimi šiam mineralui visą gyvenimą. Visų pirma F. Daukantui, kurio formos taupumas papuošaluose anuomet pasiekė kraštutinę ribą. Dailininkas visiškai atsisakė puošybiškų detalių, komponuodamas juvelyrinį dirbinį tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kitos funkcionalios metalinės detalės. Asketiškos formos siekiui pakluso ir pats gintaras, kuris buvo gludinamas, pjaustomas į griežtas geometrines struktūras - apskritimus, rombus, stačiakampius (kaklo papuošalai, 1988). Natūralus šio mineralo grožis buvo aukojamas konstruktyvios formos ir technikos amžių įasmeninusio papuošalo idėjai.

K. Simanonio to laikotarpio gintaro papuošalai susiję su jo darbu Vilniaus „Dailės“ kombinate. Juvelyrinių dirbinių iš gintaro sukūrė ir Eduardas Daukantas (g. 1948), tęsęs savo tėvo stilistinę kryptį. Ir toliau gintarą pasitelkdavo Klaipėdos „Dailės“ kombinate dirbę dailininkai - Albina Vertulienė, Elena Augaitytė, P. Balčius, Nikolajus Žoludevas ir liaudies meistrai - Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Liukaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis ir kt. Tautodailininkai savo dirbiniuose liko ištikimi iki šiol susiklosčiusioms gintaro apdirbimo tradicijoms. Jie daugiausia kūrė karolius, sages, apyrankes, kaklo papuošalus.

Palangos gintaro muziejus stengėsi koordinuoti gintaro dirbinių tiriamąją ir parodinę veiklą. 1982 m. muziejuje buvo atidaryta respublikinė gintaro dirbinių paroda, kurią per 4 mėnesius aplankė 240 tūkst. žiūrovų. 1986 m. muziejuje atnaujinta ekspozicija. Surengta autorinių parodų (L. Šulgaitės, K. Simanonio, F. Daukanto, B. ir E. Mikulevičių), Klaipėdos „Dailės“ kombinato tiražinių darbų paroda.

XX a. pabaigoje sumenkusį lietuvių dailininkų dėmesį gintarui nutarė atgaivinti šios juvelyrikos srities plėtojimu susirūpinę entuziastai. 1990 m. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, buvo atidaryta gintaro dirbinių paroda. 1992 m. Virginija ir Kazimieras Mizgiriai Nidoje, o 1998 m. ir Vilniuje atidarė Gintaro muziejų-galeriją. Šios dvi galerijos pradėjo propaguoti gintarą ir telkti juvelyrus, dirbančius su šiuo akmeniu. Galerijoje savo kūrinius eksponavo Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Žilvinas Bautrėnas, Sigitas Virpilaitis, Vaidilutė Vidugirytė ir Jonas Balčiūnas, Eimantas Ludavičius, Vitalijus Milkintas, Solveiga Krivičienė, Indrė ir Redas Diržiai, Ąžuolas Vaitukaitis ir kiti. 1999 m. galerija gavo pakvietimą dalyvauti tarptautiniame Baltijos šalių gintaro dirbinių konkurse. Po atrankos Vilniuje iš 25 lietuvių dailininkų į konkursą pateko 8. J. Balčiūnas ir V. Vidugirytė Baltijos šalių gintaro dirbinių konkurse laimėjo 3-ąją vietą. XX a. 10-ajame dešimtmetyje išsiskiria B. Stulgaitės (g. 1952) kūriniai iš gintaro. Dailininkė šį mineralą traktuoja nesupriešindama jo su metalu, o labai organiškai įjungdama į dirbinio visumą. Juvelyrė šį akmenį laiko įnoringa ir sudėtinga medžiaga, sunkiai sudarančia su metalu darnų ansamblį. Dėl to neretai gintarą derina su arklio ašutais, jūržole, naudoja odinius raištelius. Kartais smulkiomis gintaro ašarėlėmis nusagsto paprasčiausią lininę virvutę. Tačiau niekad neperžengia ribos, nuo kurios prasideda postmodernistinė provokacija ir dirbinio nefunkcionalumas.

Naujų impulsų susidomėjimui gintaru suteikė 2001 m. Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos dailės muziejaus surengta tarptautinė mokslinė konferencija, kurios tyrimų medžiaga publikuota leidinyje „Baltijos gintaras gamtos moksluose, archeologijoje ir taikomojoje dailėje“. Tais pačiais metais Vilniuje surengta paroda „Gintaras lietuvių dailėje“, kurioje dalyvavo dešimt juvelyrų, nuosekliai dirbančių su gintaru. Džiugu, kad tarp jų vyrauja jaunieji menininkai. V. ir K. Mizgiriai puoselėja viltį netolimoje ateityje Gintaro muziejuje-galerijoje Vilniuje realizuoti daug gražių projektų. Galima teigti, kad gintaras Lietuvoje išgyvena kokybiškai naują atgimimo laikotarpį.

1 M. Avietėnaitės laiškas, rašytas 1937 m. birželio 26 d. į Paryžių V. K. Jonynui, Mokslų akademijos centrinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau - MAB RS), F 245-12, l. 58.

2 „Br. M. ir G. Kanų“ gintaro dirbtuvės Palangoje (Vytauto g. 66) dirbinių sąrašas 1937 07 10; 1937 0912; „S. Levias“ gintaro dirbtuvės Palangoje (Vytauto g. 62) dirbinių sąrašas 1937 07 10; 1937 09 12, MAB RS, F 245-12.