Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 3

 

TARYTUM EINANTIS PER LIETŲ…

 

Zina Rimgailienė

 

Kas yra paslaptis? Rudenėjančia Vilniaus senamiesčio gatvele plevenanti septynių dešimtmečių jaunystė? Permainingos ilgų žiemos vakarų nuotaikos, šiluma nuo arbatos puodelio plevenanti moterų portretuose? Gebėjimas viltis, kad tamsiaakė gražuolė pianistė vieną kartą ateis į studiją, pakels dulkėtą fortepijono dangtį ir pažadinta muzika nuplazdens per dienų begalybę kaip paukštis, išleistas laisvėn? O gal toji paslaptis azartas gyventi? Gal aistra žaisti? Talentas sustabdyti akimirką, situaciją, nė nespėjus mirktelėti, atsidurti pačiame jos centre?

 Dailininkas Bronius Grušas sostinės žmogus. Ir atpažinsi jį iš tolo net ir margiausioje vasaros minioje... Iš eisenos, laikysenos, bajoriškos barzdelės, iš žvilgsnio. Čia, Vilniuje, užaugo abu jo sūnūs ir auga keturi anūkai. Čia visi užbaigti ar tik pradėti jo darbai. O kitame Lietuvos krašte, Žemaitijos gilumoje prie mažo ir šviesaus Ylakių miestelio, gimtinė, lopinėlis tėvų žemės, vaikystės vasaros po žemu pajūrio dangumi. Gal tai ir buvo pirmoji dailininko mokykla? Nors pats jis sako ne. Pirmoji buvusi statybose. Pokario metais jis dirbo dažytoju. Paskui studijos Dailės akademijoje. Bet argi tai dabar svarbu? Jis ilgai gyveno Vilniuje, ir visko pradžia buvo čia. O Skuode ir Ylakiuose šią vasarą žemaičiai kalba apie Grušų giminės vyrų grįžimą. Skuode per miesto 750 metų jubiliejaus iškilmes atidengtas ir pašventintas paminklas jo įkūrėjui Jonui Chodkevičiui. Autorius dailininko Broniaus Grušo sūnus Marius Grušas. Ylakiuose šiemet vėl veikė Vaikų dailės vasaros kūrybinė stovykla, kuriai jau trečius metus vadovavo dailininkas. Anot skuodiškių, „Grušai apie save davė žinoti…“
O prie dailininko Broniaus Grušo pavardės beveik visada pridedama ir pravardė: profesorius arba burtininkas. Laikas talpus. Sovietmečiu dailininkas Bronius Grušas ne vienerius metus dirbo Lietuvos Vyriausybėje kuravo visas kūrybines sąjungas. Būdamas aukštu valdininku, kūrybos neužmetė. Jis buvo įvaldęs tada modernią techniką stiklo plastiką ir apkaltintas… abstrakcionizmu. Vis dėlto jam pavyko surengti keletą parodų, jo darbų įsigijo keletas aukštų Maskvos pareigūnų. Šie paveikslai papuošė ne vieną įstaigą, net TSRS paviljoną Leipcigo mugėje… Pernai, kai žiema jau buvo pasakiusi tvirtą savo „atėjau“, į „Arkos“ galeriją rinkosi ponai ir ponios, žemaičiai ir lenkai, verslininkai ir artistai. Buvo atidaryta jubiliejinė dailininko darbų paroda. Visus praėjusius metus Broniaus paveikslai puošė „Paukščių taką“, esantį televizijos bokšte. Virš miesto pleveno žemaitiškai „grušiški“ motyvai…

TALENTAS ATRASTI…

Dar tais metais, kai tiesioginės Broniaus Grušo pareigos buvo kuruoti kitų darbą ir kūrybą, jis sakosi jutęs savyje gebėjimą mokyti ir išmokyti kitus, įžvelgti žmoguje kūrybinio prado užuomazgą. Taip buvo suorganizuota vaikų dailės studija apleistoje bažnytėlėje netoli sostinės. Paskui laikai persimainė, bažnytėlę teko grąžinti tikintiesiems, o dailininką žemiečiai (kiek gerų sutapimų pasitaiko gyvenime!) pasikvietė į susitikimą Ylakiuose. Ir, sako, pasirodė jam, kad vaikšto Ylakių žeme daugybė neatpažintų talentų, mažų žmogelių, apdovanotų menininko siela ir kūrėjo žvilgsniu. O be to dar Ylakiuose visada atsiras žmonių, kurių entuziazmas liejasi per kraštus. Šį kartą tai buvo Kultūros centro direktorė Virginija Žitkuvienė ir dailės mokytoja Neringa Daukšienė. Taip buvo sumanyta mokykloje organizuoti Vaikų vasaros dailės kūrybinę stovyklą. Greitai gimė projektas, pavyko rasti rėmėjų. Pirmoji vasara prie molberto, subūrusi 30 ylakiškių, pakerėjo visus. Antraisiais metais į stovyklą susirinko ne tik ylakiškiai. Atvažiavo moksleivių ir iš Klaipėdos, Mosėdžio, Skuodo. Dailininkas Bronius Grušas užsidegė dar viena idėja: įsteigti Ylakiuose pirmąjį Lietuvoje Vaikų dailės muziejų. Jo pagrindu būtų per vasaros stovyklą sukurti moksleivių darbai, o vėliau muziejus kauptų ir saugotų visos Žemaitijos vaikų dailės darbus. Turėtų būti ne tik veikianti ekspozicija, bet ir rinkiniai, tvarkomi pagal visas taisykles. Antrosios kūrybinės vasaros moksleivių stovyklos dalyvių darbų paroda buvo atidaryta ne tik Ylakiuose, bet ir sostinėje, Lietuvos ir užsienio šalių draugijų asociacijos parodų galerijoje, vėliau persikėlė į Švietimo ir mokslo ministeriją, ją numatyta nuvežti ir į Oginskių kultūros istorijos muziejų Rietave. Ylakiškių moksleivių darbai papuošė ne vieną žurnalą. Kristinos Puškoriūtės paveikslas „Pano fleita“ suskambo nelauktu akordu. Vilniuje buvo stebėtasi tuo, kad tokio darbo autorė niekur nesimokė dailės. Taigi, kas užaugino ir subrandino tokį talento žiedelį?

Šiemet kūrybinė stovykla Ylakiuose veikė jau trečią vasarą.

…O jeigu pradėsime gilintis į kitus dailininko talentus, tai dar vienas jų sėkmingai rašyti projektus.

Bronius Grušas ilgai dirbo Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultaciniame centre mokytojuekspertu. Šios įstaigos pedagogai… moko nuteistuosius. Dailininkas jiems dėstė dailės istoriją. Tada ir kilo sumanymas organizuoti dailės studiją nelaisvėje esantiems žmonėms. Tokio žygio Lietuvoje dar niekas nebuvo ėmęsis… Broniaus Grušo projektas laimėjo PHARE programos finansavimą, ir Dailės studija buvo įsteigta Vilniaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. 1996 metais kolonijoje surengta pirmoji nuteistųjų darbų paroda, kurią aplankiusi švedų delegacija liko nustebinta. Dailės „virusas“ netruko išplisti ir po kitas sostinės įkalinimo įstaigas. Dailės Bronius Grušas pradėjo mokyti ir Lukiškių tardymo izoliatoriauskalėjimo nuteistuosius. 1998aisiais dailininko rūpesčiu suorganizuota pirmoji respublikinė nuteistųjų dailės kūrinių paroda. Joje buvo eksponuojama tapyba, grafika, medžio drožyba, keramika. Tokios parodos iki pat šiol rengiamos sistemingai. Lietuvos kalinių dailės darbų paroda buvo surengta Lenkijoje, Olštyno vaivadijos kolonijoje, o Lenkijos nuteistųjų dailės darbai atkeliavo net į Rasas. Toks apsikeitimas įvyko pirmą kartą.

Dailės studija kalėjime tai nuteistojo langas į laisvę. Tuo įsitikinęs Bronius Grušas.

Norėdamas įsteigti dailės studijas visose Lietuvos įkalinimo įstaigose, jis parašė naują projektą ir pateikė jį Baltijos ir Amerikos partnerystės fondui. Finansavimas buvo gautas, studijos įsteigtos. Nesenstančio žemaičio širdžiai miela, kad įkalinimo įstaigoje sutiktas žemaitis ima į rankas teptuką, nors to anksčiau niekada nebuvo daręs, ir patiki drobei savo vidinį regėjimą. Taip nutiko su Kaziuku Daubaru iš Telšių, kuris dailės studijoje Rasose pasijuto tapytoju ir tokiu buvo pripažintas. Jo darbai iki šiol tebesaugomi nelaisvės studijoje. Kitas vaikinas išmoko nuostabiai rašyti šriftus ir, išėjęs į laisvę, atidarė savo dirbtuves…

„Padėti žmogui surasti savo viltį taip pat kūryba. Pagelbėti pradėti gyvenimą tarytum iš naujo, nusimazgojus praeities slogutį, dažnai suteikia ne mažesnį kūrybinį pasitenkinimą, nei valandos prie molberto.“ Tai dailininko pastebėjimai.

Prisiklausiusi ir prisiskaičiusi apie dar vieną talentą nuspėti ateitį, ar išaiškinti sapnus, pasmalsavau, ar jis tikrai kartais raganauja. Bet profesorius apie mano ateitį nieko nepasakė. Tik patikslino, kad kalbėdamas apie žmogaus likimą, įsikiši į jo mąstymą, kad būrimai visada savotiška įtaiga, programavimas, kad sąmonėje nevalingai susiklosto matricos, kurias žmogus paskui nori nenori pradeda vykdyti. Jam vieną kartą jau buvo taip nutikę išbūrė jaunai moteriai sunkų likimą, ir visos dramatiškos pranašystės išsipildė su kaupu. Tad dabar, jeigu jau ką ir sakąs apie ateitį, tai tik gera… Garbaus amžiaus dailininkas moterį, o tai yra dažno jo paveikslo tema, laiko įkvėpimo šaltiniu ir tvirtina, kad moteris tobulo grožio objektas, ji turinti dieviškąjį pradą gimdyti žmogų. Tai, anot jo, didžioji kūryba. Visa kita tik grubus pamėgdžiojimas.

Juokauja dailininkas Bronius Grušas ar ne, bet išsitaria, kad vis dar viliasi, jog pozuojanti moteris įsimylės jį kaip gražiausią Lietuvos senuką... O gal jau ir įsimylėjo? Ir gal visai ne senuką? Reikėjo bent pro langą regėti, kaip šią vasarą ėjo Bronius Grušas per Ylakius, o mįslingi moterų žvilgsniai nulydėdavo jį… Tarytum einantį per lietų. Galiu lažintis, kad tokią akimirką Bronius Grušas pajaučia ir šypteli sau: „Aš tēp senē iš če išejau, ka dabā parejau kap naus…“