DŽIUGINĖNAI

Danutė Ramonaitė

• Džiuginėnai

• Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymaintienė)

• Juzefas Perkovskis

---

Džiuginėnai

• Apie 4 km nuo Telšių, prie garsiojo Džiuginėnų piliakalnio, kur, anot legendos, supiltas paties Telšių miesto įkūrėjo milžino Džiugo kapas, – Džiuginėnų dvaras.

• Apie šią vietovę pirmosios žinios istoriniuose šaltiniuose pasirodė jau XVIII a. antroje pusėje. Tada dvarą valdė Gorskių šeima. 1791 m. dvarą įsigijo Žemaičių rotmistras Liudvikas Bartolomėjus Gorskis, gyvenęs 1749-1815 metais. Jis tais laikais Žemaičių kunigaikštystėje užėmė įvairias aukštas pareigas. Iš Liudviko Gorskio Džiuginėnus paveldėjo jo sūnus Aleksandras (1798-1855), po to Džiuginėnų savininku tapo jo anūkas Zigmantas (1827-1868). Vėliau, vedęs Zigmanto Gorskio dukrą Vandą Teresą (1864-1914), dvaro šeimininku tapo chirurgas iš Varšuvos Severinas Fabijonas Perkovskis, iš kurio Džiuginėnus paveldėjo jo vaikai.

• Dvaro centrinis pastatas iškilo XVIII a. antroje pusėje. Šis vieno aukšto, platus, stačiakampis namas buvo pastatytas iš maumedžio medienos. XX a. trečiame dešimtmetyje dvaro reprezentacinis pastatas kruopščiai restauruotas, apkaltas natūralaus medžio lentelėmis.

• Šio namo vidus buvo įrengtas paprastai, bet skoningai. Garsi memuarų autorė Gabrielė Puzina (Puzynina) 1860 m. rašė, kad lankėsi Džiuginėnuose ir dvaru tiesiog susižavėjo.

• Tais laikais reprezentacinio pastato didžiajame salone stovėjo fortepijonas. Dvaro šeimininkai puikavosi ir keliais komplektais Liudviko Filipo laikų stiliaus baldų. Čia buvo daug paveikslų (spėjama, kad kopijos), portretų (tarp jų ir Kosciuškos, Mickevičiaus), seno porceliano ir sidabro indų. Dvaro reprezentacinio pastato interjeras nepakitęs išliko beveik iki pat XIX a. pabaigos.

• Turtingas buvo ir dvaro archyvas, kuriame saugota apie 2 tūkst. vienetų vertingų dokumentų. Archyvas čia kauptas net nuo XVI a. 1940 m. šis vertingas rinkinys ir daugelis kitų išliekamąją vertę turinčių daiktų iš dvaro buvo išvežta, tolimesnis jų likimas nežinomas.

• Minėta Gabrielė Puzina savo atsiminimuose rašo, kad jai lankantis Džiuginėnuose itin įspūdingai atrodė parkas. Jame augo ąžuolai, maumedžiai, kaštonai, klevai, uosiai, daug kitų vietinių ir įvežtinių medžių. Prie centrinio dvaro pastato buvo įrengtas didžiulis gėlynas. O pro dvaro langus atsiverdavo nuostabūs legendinio Džiugo piliakalnio vaizdai.

• Iki 1939 m. Džiuginėnų dvaras buvo vienas iš geriausiai prižiūrimų rezidencinių dvarų Žemaitijoje.

Žemaitė

• 1864-1866 metais Džiuginėnų dvare gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Atvažiuodama čia Julija turėjo 19 metų.

• Tai ta pati Žemaitė, į kurios jaunystę kaip viesulas įsiveržė 1863 m. sukilimas, kurio didvyriai čia, Lietuvoje, buvo Zigmantas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, kunigas Antanas Mackevičius. „Autobiografijoje” apie savo pačios paramą sukilėliams Žemaitė taip rašo: „(…) nuo pavasario lakstėme, kas atėjo šėrėme, kas pareikalavo į mišką – nešėm, bet nešant kur pasakyta kelyj proviantą atėmė, į stovyklą neleido. Skalbinius vis siuvome, komitetininkės ponios audeklus mums pristatė ir pasiūtus atėmė: jos žinojo, kam atiduoti.”

• Po 1863 m. sukilimo Žemaitė pradėjo tarnauti Džiuginėnų dvare. Gyveno ji antrojo aukšto vakariniame gale. Savo persikėlimą iš Šėmų dvaro į Džiuginėnus „Autobiografijoje” Žemaitė taip aprašo: „Dėdinos žentas išsikraustė į kitą dėdinos dvarą gyventi; kita duktė išvažiavo pas gimines, o man pasirūpino surasti gerą vietą – pas dvarininką Gorskį, netol Telšių, Džiuginėnuose. Algos suderėjo trisdešimt rublių metams. Samdė mane prižiūrėti mažą ponų Gorskių dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo. Kai nuo jos atskirs mergaitę, tada man atiduos auklėti. Tuo tarpu mano pareiga patarnauti pono seseriai – senai panai. Turėjome du kambarius ant antrų lubų: viename mano pana gulėjo, antrą man pavedė. (…) Darbo man visiškai maža. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti. Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes iššluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas didelis – visokių vaisių, uogų iki valiai. Daug man geriau kaip pas dėdiną.”

• Džiuginėnuose Julija susipažino ir su dvaro samdiniu, buvusiu baudžiauninku Žymantu. Jie susituokė 1865 m. rugsėjo 20 d. Plungėje. Žemaitė po to Džiuginėnuose ilgai neužsibuvo, gyveno atsitiktinėse vietose, vargingai. Visa tai tęsėsi iki pat jos pažinties su Povilu Višinskiu Ušnėnuose, kuris ją paragino pasukti kūrybos keliu ir tapo geriausiu jos patarėju.

• Džiuginėnų dvare ilgą laiką veikė ekspozicija, pasakojanti apie rašytoją. Prieš keletą metų dvaro centrinis pastatas sudegė. Dabar jis vėl atstatytas. Žemaičių „Alkos” muziejus artimiausiu laiku planuoja parengti naują ekspoziciją.

Juzefas Perkovskis

• Gimė 1896 m. lapkričio 23 d. Varšuvoje. Jo tėvas Severinas Perkovskis tuo laiku buvo garsus Lenkijos chirurgas, urologas. Motina – Vanda Gorskytė. Ji kilusi iš Žemaičiuose garsios Gorskių giminės.

• J. Perkovskis mokėsi Varšuvos E. Konopčinskio gimnazijoje, vėliau (1923-1928 metais) studijavo grafiką Varšuvos taikomosios dailės mokykloje. Čia jo pagrindinis mokytojas buvo žymus lenkų ksilografijos pradininkas, grafikas Vladislovas Skočyla. Studijuodamas J. Perkovskis įsijungė į lenkų menininkų draugiją RYT ir ėmė aktyviai dalyvauti RYT organizuojamose parodose. Tuo laiku jo darbai buvo eksponuojami ne tik Varšuvoje, bet ir Milane, Paryžiuje, Budapešte, Prahoje. 1943 m. Versalyje vykusios lenkų dailės parodos lankytojai turėjo galimybę taip pat susipažinti su keliais J. Perkovskio kūriniais.

• Vasaromis Perkovskiai dažnai atvykdavo į Žemaitiją, Juzefos motinos gimtuosius Džiuginėnus. Ilgiau čia J. Perkovskis užsibuvo 1915 m., o atvykęs į Džiuginėnus 1928 metais, pasiliko gyventi visam laikui. Kaip rašo J. Perkovskio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai (rengiant spaudai šią publikaciją, naudotasi medžiaga, surinkta Žemaičių „Alkos” muziejuje ir Vilniaus dailės akademijoje, čia 1998 m. išleistu lankstinuku „Juzefas Perkovskis”), šis lūžis jo gyvenime sutapo su radikaliomis permainomis kūrybinėje veikloje: tuo laiku jis mažiau ėmė domėtis grafika ir visą dėmesį pradėjo koncentruoti liaudies meno tyrinėjimams. J. Perkovskio domėjimasis liaudies menu neatsitiktinis: meilę Žemaitijos kraštui motina jam diegė nuo pat vaikystės. Įtakos tokiai orientacijai turėjo ir pažintis su liaudies meno tyrinėtoju M. Brenšteinu.

• J. Perkovskis prof. P. Galaunei yra rašęs: „(...) jaučiu gilų sentimentą Žemaitijai, jos puošybai, ir tai jau nuo ankstyvos vaikystės... Būdamas mokykloje, praleisdamas didesnę laiko dalį Varšuvoje, visuomet ilgėjausi to krašto, kuris atrodo man pilnas savitumo ir labai subtilus...”

• Pirmuosius savo etnografinius tyrinėjimus J. Perkovskis 1922 m. paskelbė Lenkijos periodiniame leidinyje „Premysł-Rzemiosło-Sztuka” (Pramonė-Amatas-Menas). Daugiausia dėmesio liaudies meno tyrinėjimams jis skyrė 1928-1940 metais, tuo laiku kai nuolat gyveno Žemaitijoje. Nemažai J. Perkovskio mokslo straipsnių yra paskelbta tarpukario periodiniuose leidiniuose „Dzień Kowieński”, „Tygodnik Ilustrowany”, „Ziemia”, „Gimtasis kraštas”, „Mūsų tautosaka”, „Žemaičių prietelius”.

• Svarbus jo darbas – rankraštis „Ornament, forma i symbolika w sztuce ludowej na Źmudzi” (Žemaitijos liaudies meno ornamentika, forma, simbolika), kuris nebuvo nei išverstas į lietuvių kalbą, nei išspausdintas. 1935 m. J. Perkovskis parengė didelę studiją apie liaudies meno dekorą. Šis jo darbas karo metais dingo.

• Gyvendamas Žemaitijoje, J. Perkovskis artimiausiai bendravo su poetu P. Geniu, tapytoju L. Andrijausku, susirašinėjo su P. Galaune, M. Dobužinskiu, prof. A. Mickevičiumi, L. Gira ir keliais kitais Lietuvoje tuo metu žinomais žmonėmis. Jis bandė įsijungti į platesnį XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą. 1933 m. Kaune kartu su S. Riomeriene-Dembovskyte surengė kūrybos parodą.

• J. Perkovskio gyvenimo pabaiga tragiška. Mirė jis 1940 m. Palaidotas Gorskių šeimos kape, kuris yra miškelyje prie kelio Telšiai-Plungė, šiandien mažai kam žinomoje vietoje. Atgimimo metais Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva ši kapavietė sutvarkyta ir dabar prižiūrima.

• J. Perkovskiui mirus, vienas iš pirmųjų jo žemaitiškojo periodo tyrinėjimais susidomėjo tuometinis Žemaičių „Alkos” muziejaus darbuotojas Vitas Valatka. Jis į vieną vietą surinko visus tuo laiku Žemaitijoje surastus J. Perkovskio liaudies meno pavyzdžius, kurie dabar saugomi minėtame muziejuje. Žemaičių „Alkos” muziejuje yra ir labai vertingas J. Perkovskio darbas „Žemaitijos liaudies ornamentika, forma ir simbolika”.

• Žemaitija J. Perkovskiui buvo tapusi antrąja Tėvyne. Įdomus tas faktas, kad J. Perkovskis vienu metu rūpinosi, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija Tinklalapis atnaujintas 2003.10.29 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt