Donatas Tytuva. Telesforas Valius

Svarbiausi biografijos bruožai

Telesforas Valius - vienas iškiliausių žemaičių dailininkų. Gimė jis 1914 m. liepos 10 dieną žemaičių šeimoje, kuri tuo metu gyveno Rygoje.

Svarbiausi dailininko biografijos faktai:

1937 m. baigė Kauno meno mokyklą ir tais pačiais metais pradėjo dalyvauti dailės parodose;

1934-1942 metais dirbo dailininku „Kauno audiniuose”;

1942-1943 metais buvo Vilniaus dailės akademijos dėstytojas;

1943-1944 metais dirbo Telšių Žemaičių teatre;

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir laikinai įsikūrė Austrijoje;

1946-1949 metais dėstytojavo Friburgo taikomosios dailės mokykloje;

1949 m. įsikūrė Kanadoje;

1960-1977 metais dėstė Toronto technikos mokykloje;

1967-1977 metais dirbo V. Čerčilio koledže;

1970-1976 metais dėstytojavo Toronto universitete;

1965-1966 metais - Kanados grafikų draugijos pirmininkas.

Mirė Telesforas Valius 1977 m. gruodžio 1 d.

1984 m. Toronte išleista Romo Viesulo parašyta monografija „Telesforas Valius”, kurioje išspausdinta kelios dešimtys dailininko kūrybą reprezentuojančių darbų, Romo Viesulo surinkti faktai, pamąstymai apie dailininko gyvenimą ir kūrybą.

Pažymėtina tai, kad Telesforas Valius buvo ne tik iškilus grafikas, bet ir tapė paveikslus, sukūrė nemažai monotipijų, dekoratyvinių skulptūrų, nemažai scenografijų spektakliams. Yra išlikusių ir jo spalvotų piešinių.

Žymiausi dailininko kūriniai: „Žemaičių pasakų velnias”, „Laukia žvejų” (abu 1938), „Velykų rytas Žemaitijoje” (1939), „Badas” (1940), „Motina” (1946), „Maras” (1947), ciklas „Tragedija mūsų pajūryje” (1942-1943), spalvotų litografijų ciklai „Žemaitija”, „Paskutinis rytas” (1963-1977), ofortų ciklai „Žemaitija” (1969-1977), „Jubiliejinis Vilnius (1973), „M. K. Čiurlionis” (1975).

Jis yra iliustravęs Kazio Zupkos rinkinį „Mergaitė su žibuoklėm” (1938), Kazio Bradūno poemą „Maras”, Henriko Nagio „Lapkričio naktys” (abu 1947) ir keletą kitų leidinių.

Romas Viesulas apie Telesforo Valiaus kūrybą

„Visas Valiaus kūrybinis gyvenimas buvo skirtas grafikai. Tapyboje ir skulptūroje jis mažai reiškėsi, teigdamas, kad visas jo pasitenkinimas tėra grafinėj išraiškoj. Kaip ir daug kūrybingų žmonių, Valius paskutiniaisiais savo gyvenimo metais turėjo didelių planų. Išėjęs į pensiją, ketino pasitraukti į savo pamiltą vasarvietę „Akmenę” ir netrukdomas susitelkti vien kūrybai. Galvojo vėl sugrįžti į juodą-baltą grafiką. Sunku spėlioti, kokia ji būtų buvusi po dvidešimties metų spalvos jo darbuose. Tačiau netenka abejoti, kad tai būtų asmeniška, emocinė, su jo Žemaitija susieta kūryba.

Valiaus gyvenimo metai pasiskirsto beveik lygiomis - tarp Europos ir Šiaurės Amerikos kontinentų. Panašiai ir į visą jo kūrybą reikia žvelgti kaip į dviejų didelių laikotarpių kūrybą - Lietuvos ir Kanados. Pirmoji - ksilografinė ir juoda-balta išraiška, antroji - spalvotoji grafika. Faktiškai tiesioginis Lietuvos krašto įspaudas tęsėsi ir Vakarų Europoje, kur sukurtieji darbai išplaukė iš lietuvių grafikos tradicijos. Jų šaknys yra tiesioginis ryšys su Lietuva arba gyvas jos prisiminimas.

Valius buvo vienas iš tų kūrėjų, kuriam pilnai klestėti reikėjo gimtosios dirvos. Dvasiškai jis niekad nuo jos - Žemaitijos - neatitrūko, nors juos skyrė vandenys, kraštai ir kontinentai. Kol Žemaitija jį tiesiogiai maitino, Valius buvo bene išraiškingiausias, savičiausias, nepakartojamas. Šiaurės Amerikos kontinentas jį veikė nauju ir kosmopolitiškai subendrintu įvaizdžiu. Čia ir atėjo suabstraktintas jo vaizdinis žodynas, kurį jis greit įsisavino. Valius turėjo įžvalgią ir rafinuotą akį meno išraiškoms. Tad savo spalvotame kūrybos periode reiškėsi labai iškalbingai, duodamas Kanados grafikai pirmaujantį įnašą. Tačiau jo širdis tebeliko Žemaitijoje. Ankstyvesniosios kūrybos tragiškos tiesos smūgis - gaivališkas ir emocionalus - lyg ir išsibarstė. Rūpimą mintį jis ėmė išsakyti šviesiais tapybiniais žodžiais. Vėlesnėje kūryboje tiesiausi pasisakymai liko tarp eilučių. Vienok pats asmuo niekad nesikeitė - Valiaus kūrybinis credo visuomet liko tas pats, tik išsakomas kitais žodžiais. Jis liko ištikimas sau - kūrybos esmė jam visuomet buvo žmogus ir jo trapus likimas, nepaisant, kuriame krašte jis bebūtų.”

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija Tinklalapis atnaujintas 2003.10.28 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt