Danguolė Želvytė. „Aš galvojau, kad gelmes pasiekiau, o kažkas pasibeldė...”

Paskutinė 1999-ųjų gegužės diena… Gęsta kaštonų žvakės, nuo Lukiškių aikštės atlekia svaigiu alyvų kvapu besimėgaujantys vėjo gūsiai, stabteli prie storų mūro sienų, pasimuisto ir, neradę kelio toliau, įsisuka į sodria žaluma jau spėjusius pasidabinti medžių vainikus.

Dailininko kūrybinė studija - priešais Šv. Jokūbo bažnyčią. Jau nebe pirmas dešimtmetis kaip dalis šio didžiulio namo atiduota dailininkams. Čia jie kuria, gyvena, bendrauja. Kiekviena studija - vis kitas pasaulis ir vis kita kūrybinė nuotaika joje.

Leonardo Tuleikio kambarys pripildytas sodrių spalvų. Greta naujausių Leonardo darbų - jo paties mamos austa lovatiesė. Ji tarsi dailininko kelio pradžių pradžia. Tomis lovatiesėmis Leonardo mama visoje Platelių apylinkėjė garsėjo. Buvo jis tada dar vaikas, ir tuo, kad mama dažną dieną staklėse, kad jos žemaičių taip vadinamuose divonuose toks raštų margumas ir spalvų sąskambis, nesistebėdavo. Tai buvo įprasta. Priprato ir prie tų žemaitiškų raštų, spalvų tonų. Jie įaugo į kraują, tapo gyvenimo kasdienybe, kuri jį vėliau lydėjo visą laiką. Tą paprastose žemaitiškose staklėse išgaunamą saulėlydžio, rytmečio aušrų spalvų skambėjimą jis išsivežė ir į Telšius.

Kai 1952 m. Leonardas atvažiavo mokytis į Telšių taikomosios dailės technikumą, kaip pats prisimena, nelabai suprato, ką reiškia ta keramika, tapyba, grafika. Jam pasiūlė mokytis metalo apdirbimo. Sutiko. O paskui… 1957 m. baigęs technikumą, įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą ir čia įsigijo tapytojo specialybę.

1971 m. Vilniuje surengtoje personalinėje parodoje žiūrovams jis prisistatė kaip akvarelistas, 1974 m. parodos lankytojams jau pateikė didelę savo tapybos darbų kolekciją. Po metų pasirodžiusiame „Vagos” leidinėlyje „Leonardas Tuleikis” jo kūrybos tyrinėtojas Vincas Kisarauskas rašė: „Pirmuosius jauno tapytojo žingsnius dar lydi jo mokytojo prof. A. Gudaičio įtaka, tačiau netrukus pradeda ryškėti savitas L. Tuleikio kūrybinis braižas. (…) L. Tuleikio tematinės drobės dažnai didoko formato, sukomponuotos iš daugelio figūrų. (…) Visa dvasine struktūra tikras kaimo vaikas, dailininkas ir šiandien savo kūryboje vis atsigręžia atgal, į kaimą, į gamtą, čia semiasi įkvėpimo ir siužetų ne vien tematinėms kompozicijoms, bet ir peizažams.

Vitališkos gyvybės pilni, raitosi ir liepsnoja žali, geltoni ar mėlyni medžiai, stipriais kamienais keldami į ultramarininę erdvę lapijos kupolus, po medžiais šviečia oranžinės ir geltonos sodybos, o neramiai slenkantys debesys tik pakartoja tą gaivališkai siautulingą gamtos gyvenimą. Ir tokių peizažų dauguma. (…) Vienuose dominuoja šaltos ir pilkos spalvos, kiti staigiai nušvinta giedra ir džiugia švente, išsilieja ežerų vandenys, nutolsta kalvos kalvelės, o nameliai stovi, gairinami vėjų - gaivus pavasario metas, žalios ir vešlios vasaros metas, iškilmingai raudonas rudens metas. Kompozicijos dažniausiai aiškios ir nesudėtingos - kelios medžių grupės paveikslo šonuose ar priekyje, pro juos matyti namai ir ežeras, laukai ar kiti medžiai. Kartais priekinius medžius pakeičia sodyba, pastatų grupė - tada pro juos atsiveria erdvė ir spalvos, stiprių brūkšnių, šviesos bei šešėlių suskaldytos plokštumos, neramūs laukų ritmai.

L. Tuleikis mėgsta peizažą sujungti su natiurmortu. Toks itin charakteringas darbas - „Sodžiaus natiurmortas” (1968-1972) (…). Ir šiame, ir kituose panašiuose natiurmortuose dailininkas stengiasi perteikti tą retą betarpišką kaimo atmosferą, daiktų tikrumą ir per tuos namų apyvokos reikmenis, nudilusius nuo dažno vartojimo, - žmonišką šilumą, nerodydamas pačių žmonių. Toks kaimo buities supoetinimas dvelkia iš daugelio L. Tuleikio drobių. Kuklučiai namai, puodynė ant stalo ar peilis ir prapjautas duonos kepalas į paveikslus ateina apvalytas nuo kasdienybės apnašų, įgavęs naują prasmę ir vertę. Taigi kūrybinį stimulą dailininkui neretai duoda niekuo neypatingi motyvai, iš pirmo žvilgsnio tiek paprasti ir dažni, kad, rodos, neverti ir dėmesio. Tuo tarpu drobėje, perėję per dailininko vaizduotę, jie suskamba visai nelauktai, netikėtai, netgi savaip pakiliai. (…)

Šalia tapybos L. Tuleikis yra nuliejęs nemaža įvairių ir įdomių akvarelių. Išnaudodamas akvarelinių dažų peršviečiamumą ant balto popieriaus, dailininkas iš pradžių pasirenka šiltų tonų atspalvius, vėliau ant jų lieja šaltas spalvas - melsvas, žalsvas, violetines ir taip išgauna keistą švytėjimą iš gilumos, primenantį senųjų tapybos meistrų lasiruotes.”

Tai buvo 1975-ieji… Po to praėjo jau apie ketvirtis amžiaus. Per tokį laiką gerokai pasikeitė ir dailininko kūryba, tačiau jos ištakos liko tos pačios. Žiūri į tuos paveikslus ir atrodo, kad sodrioj vasaros žalumoj eini per Lietuvą, kur vienodai daug ir skausmo, ir džiugesio, ir vilties.

Pats Leonardas save vadina „liūdno kirpimo dailininku” ir paaiškina: „Daug kas skauda. Man ir menas patinka tas, kur jaučiasi skausmas…” To skausmo pakankamai ir paskutiniųjų metų Leonardo kūriniuose.

Paveiksluose - visa menininko gyvenimo filosofija. Jo kūriniai tai tarsi knygos, kurias dailininkas, pasitelkęs visą savo talentą, patirtį ir intuiciją, atsidėjęs rašo dienų dienas. Tuo metu jis tiesiogine to žodžio prasme atsiskyręs nuo pasaulio - jis savo studijoje, kurią žino ir lanko tik geriausi jo draugai ir artimieji.

Paskutiniųjų metų kūriniuose daugiau abstrakcijų, tačiau jos kaip reta iškalbingos. Kiekvienas potėpis - lyg koks žodis, daina, atodūsis ar skausmingas riksmas. Gamtos formų čia jau nedaug, jos, anot paties menininko, tik tarnauja tam, kad galėtum atskleisti tai, ką nori liudyti žmonėms ir prisimena žymaus prancūzų dailininko Žoržo Brako žodžius: „Tapyboje yra brangiausia ir vertingiausia tai, ko negalima nusakyti žodžiais”.

Paskutinė L. Tuleikio personalinė kūrybos paroda buvo surengta prieš 10 metų, Vilniaus parodų rūmuose. Tada dailininkas šventė 50-metį. Šešiasdešimtmečio proga šiemet parodą numatyta surengti rudeniop, nors gimtadienis jau atšvęstas - per pačius didžiuosius žiemos šalčius, sausio mėnesį.

Tai parodai dailininkas specialiai nesiruošia. Jis kuria. Kiekvieną darbo dieną. Iš ryto užsidaro savo kūrybinėje dirbtuvėje ir palieka ją tik pavakaryje. Atėjus vasarai, suka į Platelius, tėviškę, kur jų laukia… namai. Vilnius? Čia jis gyvena, čia dirba, tačiau užtenka parvažiuoti į Platelius, kai pasijunta, jog sugrįžo į namus… Tačiau ir čia, kiek apsipratęs, vėl užsidaro kambarėlyje, paima teptuką ir vėl juo ima rašyti savo gyvenimo knygą. Čia, Plateliuose, sukurtuose paveiksluose - jau dažniausiai tik atsiminimai apie tuos, su kuriais tiek metų bendrauta, kurie jį šildė savo gerumu ir mokė gyvenimo išminties.

- Tik vienas kitas pažįstamas Plateliuose liko - išvažinėjo, išmirė kiti. Jauni, nematyti dabar… Gal todėl jie ne visada ir brangina tai, kas mano kartos žmonėms čia atrodė svarbiausia…

Štai kad ir tas šulinys miestelio centre. Lyg tai savo vietoje, aptvertas ir vandeniu, jei tik tą šulinį išvalytų, jis galėtų dar ilgai kiekvieną praeinantį atgaivinti, ir miestelyje jis - ne paskutinis ir ne pats blogiausias akcentas, o sumanė dabartiniai šeimininkai jį užversti…

Plateliai puošiasi. Restauruojami senieji dvaro pastatai, tačiau ne viskas dar taip, kaip žmonėms norėtųsi. Tiesiog akyse nyksta ir tiek savitumo šiai gyvenvietei teikiantis senasis Šuazelių dvaro parkas…

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija Tinklalapis atnaujintas 2003.10.28 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt