- Liepos 10 dieną Palangoje atidarytas skulptoriaus Antano Mončio muziejus. Tą
dieną kaip tik sukako šešeri metai, kai skulptorius, palikęs Lietuvai
vertingą savo kūrybinį palikimą, atsisveikino su šiuo pasauliu.
- Vartai, pro kuriuos išėjo kaimas
- Matyt, taip buvo lemta, kad Antanas Mončys augo Mončių kaime. Vėliau
jis pats tvirtindavo, jog jų protėviai - ateiviai iš Italijos, o jų gyventoms
vietoms suteikę savo vardą. Ir šiandien prie Palangos glaudžiasi Monciškės,
o kiek tolėliau būta ir Mončių kaimo, kuriame 1921 metų birželio 8
dieną ir gimė būsimasis skulptorius Antanas Mončys.
- Jo tėvai turėjo 30 hektarų žemės. Šviesių būta Barboros ir
Antano Mončių, visus savo keturis vaikus leidusių į mokslą. Dukros ir
dabar prisimena mamos sekmadienius, praleistus su knyga.
- Su tėviške Antanas Mončys išsiskyrė 1944 metais.
- - Konkretaus atsisveikinimo nebuvo. Tik jutome. Paskutinį kartą lankydamasis
tėviškėje Antanas mums parvežė vilkinį šuniuką. Jį pavadinome
Duda. Visi jį labai mylėjome, labai saugojome, nes jis buvo ir Antano
prisiminimas. Kai mūsų kaime pradėjo rodytis kareiviai, pradėjome
bijoti Dudą namuose laikyti. Nuvedėme jį į tvartą, bet vis tiek mūsų
šuniuką paėmė, - apgailestauja jauniausioji Antano sesuo Stasė Pilibaitienė.
Nubraukusi ašarą, priduria: - Būdavo, žiūrime į kelią, nuo Kretingos
ateinantį, tikėdamiesi pamatyti sugrįžtantį Antaną. Nieko. Bėgo mėnesiai,
o jis vis nesirodė. Ir jokios žinios.
- Viena po kitos Mončių kaimą paliko sodybos. Liko niūrokas tuščias
laukas.
- - Kai nuvažiuoju į tėviškę, apima keistas jausmas. Lyg kažkur žemai
atsiduri. Pavydėdavau tiems, kurie prie upelio ar ežero gyveno. Mūsų
kaimo gamta nebuvo graži. Gal tą grožio trūkumą ir užpildė būtinybė
patiems grožį kurti, - susimąsto kita Antano Mončio sesuo Birutė Turauskienė.
- 1994 metais tuometinio Darbėnų apylinkės Tarybos pirmininko Rimanto
Kviklio iniciatyva sunykęs Mončių kaimas buvo paženklintas didžiuliais
vartais, simbolizuojančiais Antano Mončio ir viso Mončių kaimo išėjimą.
- Bėgantys metai vis labiau tirpdė viltį, kad Antanas gyvas. Ir staiga,
rodos, 1952 metais Barbora Mončienė, klausydamasi Amerikos balso,
išgirdo žinią, kad skulptorius Antanas Mončys padarė Kryžiaus kelius
Marcelio bažnyčioje.
- - Tuomet visi lengviau atsikvėpėme. Vėl įsižiebė viltis jį pamatyti,
- sako Birutė Turauskienė. O paklausta, ar labai giminė nustebo sužinojusi,
kad Antanas - skulptorius, tęsė:
- - Ne, nenustebome. Nors didelių planų nepuoselėjome, bet Antano
talentą nuo jo mažų dienų jutome. Už mane jis buvo šešeriais metais
vyresnis. Mus, mažesniuosius, jis visada rasdavo kuo pradžiuginti, ką
nors gražaus padarydamas. Tai lėlę su gėlių puokšte iš popieriaus iškirpdavo,
tai atviruką nupiešdavo. Kai man sukako dešimt metų, jis padovanojo
albumą, - Birutė Turauskienė priešais padeda pilkais viršeliais,
Antano tapytomis rožėmis papuoštą albumą. - Po daugelio metų sugrįžęs
į Lietuvą, nusistebėjo, kad aš iki šiol jį tebesaugau.
- Kiek seserys prisimena, jų tėviškėje buvo labai daug Antano piešinių.
Mėgęs kopijuoti, piešti gėles ir vaizdelius, portretus.
- - Kai Antanas buvo sugrįžęs į Lietuvą, mudu aplankėme tėvų ūkyje
dirbusią moterį. Ji su mūsų mama kaip geros draugės susitikdavo.
- - Žinai, rupūžiok, baisiai išdykęs buvai, - pamačiusi Antaną, pajuokavo
moteris.
- - Nespėji apsidairyti, o jis, žiūrėk, pjūklelį paėmęs jau ir
pjausto suolo ar kėdės koją. Pasidėjai krepšį bulvių ar burokų, ir
jau išskaptuota, išpjaustinėta, - pasakoja Birutė Turauskienė ir tęsia
toliau:
- - Kiek aš prisimenu Antaną, turėdamas laisvą minutę, jis vis piešdavo
ir piešdavo. Jis visur siekdavo grožio ir tai įvairiomis formomis
pasireikšdavo. Prisimenu tokį nutikimą:
- Mūsų visų, išskyrus Staselę, plaukai buvo garbiniuoti. Vieną kartą,
kai tėvai išvažiavo į bažnyčią, Antanas įkaitino virbalą ir ėmė
Staselę garbiniuoti. Tokiom smulkiom garbanėlėm susuko. Mums buvo labai
gražu, tik sugrįžusi mama neištvėrė:
- - Ne, Ontuonėli, į kon panašė ton Staselė padėrbā!
- Birutės Turauskienės įsitikinimu, Antano talentas - tai iš kartos į
kartą perduodamas turtas. Polinkį menui turėjo abu jo tėvai. Mama
visas užuolaidas, staltieses nusinerdavo ir išsiuvinėdavo pati. Tėvas
gražius namų apyvokos daiktus išdroždavo. Mamos brolis buvo labai
gabus baldžius. Iki pat šiol Stasės Pilibaitienės namuose tebesaugoma
jo padaryta ir ornamentais išpuošta spinta.
- Ir jauniausioji Mončių dukra - Stasė Pilibaitienė - mėgsta grožį.
Ji turi buhalterės specialybę, tačiau, sužinojusi, kad Klaipėdoje
atidaryta vakarinė dailės mokykla, nusprendė mokytis ten. Ketverius
metus trukęs mokslas perniek nenuėjo - ji dirbo dailininke-atlikėja
įmonėje, o išėjusi į pensiją pradėjo austi juostas.
- - Man buvo pasiūlyta austi rankšluosčius arba juostas. Aš iškart
nusprendžiau imtis juostų. Įdomiau. Gali spalvas paderinti, - pasakoja
Stasė Pilibaitienė. - Juostas austi pamokė klaipėdiečiai Juzefa ir
Vladas Mickevičiai. Vladas net stakles man padarė.
- Stasė Pilibaitienė sakosi per tūkstantį juostų išaudusi. Pati raštus
kuria, o kai pritrūksta reikalingos spalvos, siūlus vėlgi pati nusidažo.
- Abi Stasės Pilibaitienės dukros dirba mokykloje - moko vaikus piešti.
- Meno kelią pasirinko ir Antano Mončio vaikai. Vyriausiasis sūnus
Žanas Kristofas, nors ir yra baigęs istoriją, susidomėjo teatro menu.
Andrius studijuoja architektūrą, Sabina - teatro rūbų modeliavimą.
- - Sužinoję, kad Antanas gyvas, ėmėme sukti galvas, kaip čia su juo
užmegzti ryšius. Buvo sovietinės valdžios metai, todėl kai ko teko ir
prisibijoti - juk visada anketose nurodydavau, kad giminių užsienyje
neturiu, - prisimena Birutė Turauskienė.
- Tada mokytojavau Juodupėnuose. Kartu su manimi dirbo ir viena mokytoja
iš Panevėžio. Kažkaip tarp mūsų atsirado pasitikėjimas. Pasirodo,
jos brolis ir sesuo gyvena Amerikoje. Ji su jais susirašinėja. Paprašiau,
kad padėtų surasti Antaną. Nurodėme, kad jis skulptorius ir gyvena
Paryžiuje. Šiaip taip pavyko sužinoti jo adresą. Pirmąjį laišką parašiau
ne savo vardu, nurodžiau ne savo adresą, bet jis suprato, kas jam rašo.
Atsiuntė atsakymą, bet ir jis savo vardu laiško nepasirašė. Nurodė Žano
vardą. 1982 metais Birutė Turauskienė nuvažiavo į Paryžių pas
Antaną. Tai buvo pirmasis brolio ir sesers susitikimas po kelių dešimtmečių
išsiskyrimo.
- - Jis labai ilgėjosi Lietuvos. Ant lango augino tėviškę primenančias
gėles. Nuvažiavome pas Algirdą Greimą. Antanas pamatė pas jį augančias
rūtas, paprašė, kad kelmelį leistų jam išsirauti ir namo parsivežti.
Labai nuoširdus ir jautrus žmogus jis buvo, - pasakoja Birutė Turauskienė.
- Kai pagalvoji, niekas niekur nedingsta. Mūsų tėvai, kiek prisimenu,
vienas kitam labai nuoširdūs būdavo. Net senatvėje, žiūrėk, sėdi,
o tėvas mamai rankas glosto. Man būnant Paryžiuje apsirgo Antano žmona.
Nešu aš jai arbatą ir matau: Antanas sėdi šalia jos ant lovos ir
glosto rankas...
- Kai reikėjo įamžinti tėvo atminimą, seserys paprašė Antano
sukurti paminklą. Parašė jos laišką, o atsakymo kaip nėra taip nėra.
Nėra ir paminklo projekto. Galiausiai Antanas parašo: Žinai,
negaliu. Atsisėdu kurti, pradedu ašaroti. Tuomet Birutė jam priminė
tėvų rankas. Netrukus gavo būsimo paminklo maketą. Kai Antanas atvažiavo
į Lietuvą ir Grūšlaukės kapinėse pamatė jo įgyvendintą projektą,
pasidžiaugė, kad gerai padaryta.
- - Ir aš čia norėčiau atsigulti, - prasitarė tada. Tie žodžiai vėliau,
Antanui mirus, giminėms ir tapo jo valia.
- - Antanas galvojo sugrįžti į Lietuvą. Prancūzijoje nebegalėjo
ramiai gyventi. Kai jis buvo atvažiavęs, mes labai daug vaikštinėdavome
po Palangą.
- - Žinai, ta Palanga - pasakiška, - sakydavo jis.
- - Aplankėme tada ir Kretingą - juk čia jis mokėsi Pranciškonų gimnazijoje.
Nuėjęs į Žiemos sodą, nusistebėjo, kad beveik viskas išlikę. Tik
kažkokios palmės pasigedo. Dar labiau nustebo išgirdęs, jog viskas
čia atkurta, nes anksčiau ir už Lietuvos ribų garsėjęs grafų Tiškevičių
Žiemos sodas per karo ir pokario suirutes buvo sunaikintas, - pasakoja
sesuo Birutė.
- Vaikštinėjant po Palangą ir kilusi Antanui mintis savo kūrinius
padovanoti šiam nuostabiam Lietuvos kampeliui. Čia jis tikėjosi
praleisti ir paskutiniąsias savo gyvenimo dienas.
- - Pirmoji mintis padovanoti darbus Lietuvai buvo kilusi anksčiau,
svečiuojantis Paryžiuje. Tuomet profesorius Algirdas Greimus patarė man
užmegzti kalbą su broliu dėl jo darbų palikimo.
- Profesoriaus paskatinta su broliu pradėjau tą kalbą. Tada Antanas nė
negalvojo važiuoti į Lietuvą. Bijojo. Pasiklausęs manęs jis tada tiek
tepasakė:
- - Žinai, pasiimk gruzoviką, susikrauk ir vežkis.
- Po tokio atsakymo sesuo nebedrįso su juo nė kalbėti apie jo kūrinių
parvežimą į Lietuvą. O po to, apsilankęs tėviškėje, jau niekieno
neraginamas jis apsisprendė savo darbus padovanoti Lietuvai.
- - Prisimenu, buvo pirmoji Naujųjų metų diena. Grįždami iš parko užėjome
į sanatorijos Jūratė buvusią biblioteką, kur aš dirbau.
Prasitariau, kad jo darbus būtų galima eksponuoti šioje bibliotekoje.
Apie dėdės muziejų tuomet dar net negalvojome. Dėdei ta vieta patiko,
- pasakoja Loreta Birutė Turauskaitė, ilgai kurto ir pagaliau šiemet
duris atvėrusio A. Mončio muziejaus direktorė.
- Skulptūros į Palangą atkeliavo 1993 metais. Tada skulptorius dar buvo
gyvas ir tikėjosi netrukus pats atvažiuoti į Lietuvą. Tačiau tuo pat
metu Lietuvą pasiekė žinia, jog Antano sveikata sušlubavo, ir jis
paguldytas į ligoninę.
- - Paprastai jis mums niekada neskambindavo. Brangu buvo. O tąsyk
paskambinęs labai ilgai kalbėjo. Pasakojo, kas jo vazonuose jau sudygę.
Sakau, tu tiek ilgai nekalbėk, o jis: Juk kartą galima atsišnekėti.
- 1993 m. liepos 10 dieną Antanas Mončys mirė. Vėžys...
- Jis ir anksčiau laiškuose užsimindavo, jog prastai jaučiasi, kad kažkas
skauda, - pasakoja Birutė Turauskienė. - Mums jo žodžiai, pasakyti
prie tėvo kapo, buvo testamentas.
- Rudenį urna su skulptoriaus Antano Mončio palaikais iš Prancūzijos
parkeliavo į Lietuvą. Jis atgulė šalia tėvų, ten, kur stovi jo
paties sukurtas paminklas.
-
-
- Pirmiausia dalis Antano Mončio Palangai dovanotų darbų buvo
eksponuojama Vilniuje ir Kaune, o kai Lietuvą pasiekė kita dovanos
dalis, viskas buvo sukrauta į vieną didžiulę mašiną ir atvežta į
Palangą, minėtą buvusią Jūratės sanatorijos biblioteką. Prasidėjo
didysis kraustymasis: iš pirmojo aukšto į antrąjį, o iš ten - į sandėlį.
Pasak skulptoriaus dukterėčios Loretos Birutės Turauskaitės, darbų
buvo daug, o dar daugiau įvairiausių biurokratinių barjerų. Kai kuriems
Palangos valdininkams kartais atrodydavo, jog Antano Mončio dovanoti darbai
- per didelė našta kurortui, kad juos reikėtų išdalinti poilsio
namams, o gal perduoti saugoti deponavimo pagrindais ar išvežti į kitą
vietą. Antano Mončio dovanota kolekcija, kurią sudarė 58 kūriniai,
buvo įvertinta 2 mln. litų. Vienintelis kelias skulptoriaus valiai įgyvendinti
buvo įsteigti muziejų, kur galėtume eksponuoti jo darbus, padovanotus
Lietuvai. Kadangi Loreta žinojo, jog buvusios Jūratės sanatorijos
bibliotekos pastatas neturi paveldėtojų, ėmėsi žygių, kad čia būtų
įsteigtas Antano Mončio muziejus.
- - Dėdė už kolekciją nieko nereikalavo, išskyrus tai, kad ji būtų
eksponuojama, - sako Loreta Turauskaitė. - Palangos verslininkė - Angelina
Zelenauskienė - pasiūlė įsteigti Antano Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo
fondą. 1993 metų spalio 27 dieną toks fondas buvo įregistruotas
Teisingumo ministerijoje.
- Tačiau, pradėjus steigti muziejų, atsirado net trys pretendentai į
jam numatytą pastatą. Tada reikėjo įrodyti, kad jie nėra jokie paveldėtojai.
Mums padėjo advokatė Zita Šličytė, dabartinė Palangos valdžia ir
konkrečiai miesto meras Pranas Žeimys. Kuriamam muziejui aukojo nemažai
užsienyje gyvenančių lietuvių.
- A. Mončio muziejaus steigėjas yra jau minėtas fondas, Kultūros
ministerija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Palangos
miesto savivaldybė. Pasak Loretos Birutės Turauskaitės, Palangos
savivaldybė muziejui įsteigti jau skyrė 300 tūkst. litų. 200 tūkst.
litų pernai buvo skirta iš rezervinio Vyriausybės fondo. Kultūros
ministerija ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija iki šiol
nevykdo savo, kaip muziejaus steigėjų, įsipareigojimų ir nepervedė
žadėtų 5 tūkst. litų, reikalingų įstatiniam kapitalui formuoti.
- Pagal sąmatinę vertę muziejaus steigimui reikia 1,1 mln. litų.
Tačiau išlaidas koreguoja augančios medžiagų, energijos ir kitos
kainos.
- Antano Mončio muziejui skirto pastato rekonstrukcija rūpinasi
architektas Petras Lapė. Amerikoje gyvenantis jo brolis Pranas pažinojo
skulptorių Antaną Mončių, buvo su juo susitikęs. Tai ir nulėmė architekto
Petro apsisprendimą padėti įkurti muziejų.
- - Apšvietimas, pastato apšildymas buvo pirmasis rūpestis, rengiant
muziejų, - muziejaus kūrimo patirtimi dalijasi architektas ir paaiškina:
- - Muziejus susideda lyg iš trijų dalių: A. Mončio darbų ekspozicija,
kilnojamoms parodoms skirta vieta ir administracija. Iki liepos mėnesio
sutvarkysime tik antrąjį aukštą, kuriame eksponuojama Antano Mončio
kūryba. O planai, kaip sakė Petras Lapė, didžiuliai. Pirmame aukšte
planuojama įrengti kilnojamą parodų salę. Kad nereikėtų darbų
nešioti per paradinį įėjimą, rengiamas įėjimas iš kiemo pusės.
Prie muziejaus numatyta mašinų stovėjimo aikštelė. Mąstoma ir apie
kavinukę bei viešbutuką. Ateityje tikriausiai pasikeis ir muziejaus
fasadinė pusė. Čia bus pastatytos iš plastiko ar aliuminio atlietos A.
Mončio skulptūrų kopijos. A. Mončio kūryba puikuojasi pastato fasadinėje
pusėje - jo skulptūros kopija panaudota tradicinių žirgelių vietoje.
Durų rankenos - A.Mončio sukurtos švilpynės kopija. Užklaustas, kodėl
pastatui parinkta ryškiai mėlyna spalva, P. Lapė paaiškina, kad siekta
kelių tikslų.
- - Mano nuomone, medį dažyti reikia intensyvia spalva. Kodėl medį daryti
panašų į tinką? Šio krašto gyventojai pastatus dažydavo pačių pasigamintais
dažais, nes tik tokie atlaikydavo pajūrio klimatą. Todėl būdingiausios
pajūrio spalvos - ochra, ultramarinas, balta, tamsiai ruda. Žvejai
kartais savo namelius dažydavo ir derva, - pasakoja Petras Lapė.
- Antano Mončio asmenybės turtingumą atskleidžia jo kūryba. Tapyba.
Keramika. Medžio ir akmens skulptūros.
- - Jaunystėje, prisimenu, jis ir eiles rašė. Bet kur tie sąsiuviniai
su eilėraščiais dingo, neaišku. Gal išvykdamas iš Lietuvos juos išsivežė?
- susimąsto sesuo Birutė. Antano Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo
fondas rūpinasi, kad kuo daugiau skulptoriaus darbų sugrįžtų į Lietuvą.
Šiuo metu muziejuje jų jau yra 137. Paieškos nesiliauja, nes, pasak
Birutės Turauskienės, jų turėtų būti žymiai daugiau, negu surasta.
Pats Antanas jai yra sakęs, kad anksčiau per metus labdarai padaryti prašydavę
tik vieno darbo, o vėliau tekdavę po du daryti. Sužinoję, kad kuriamas
muziejus, nemažai žmonių patys parašė, atsiuntė pirktus ar dovanomis
gautus A. Mončio kūrinius.
- - Prieš kurį laiką gavome Vlado Vaitkaus, gimnazijoje Frikiu vadinto,
laišką. Jis mums persiuntė 1973 metais Paryžiuje įsigytus du Antano
darbus, - rodydama neseniai gautus brolio kūrinius, pasakoja Birutė Turauskienė.
- - Kadangi dėdė vasaromis dėstytojaudavo Vokietijoje buvusioje vasaros
akademijoje, kurią globojo turtinga verslininkė Anė Liza Rivier, nemažai
darbų buvo pas ją. Tuos kūrinius ji mums iš karto perdavė. Yra, be
abejo, ir tokių žmonių, kurie nenori su dėdės darbais atsisveikinti.
Kiek žinau, nemažai A. Mončio darbų yra pas Karoliną Paliulienę. Jų
šeima labai globojo dėdę. Dabar šie darbai, atrodo, puošia Jono
Masiulo knygyną Panevėžyje, o pati Karolina džiaugiasi, kad Antano Mončio
darbų esama ir kitame Lietuvos pakraštyje, - mintimis dalijasi Loreta
Birutė Turauskaitė. Pora darbų buvo pas arkivyskupo Audrio Bačkio tėvus.
Ir pats Audrys Bačkis turi A.Mončio sukurtą skulptūrėlę, kurią jam
brolis padovanojo jo įšventinimo į kunigus proga. Tai iš seno namo
seno rąsto išskaptuota skulptūrėlė, ant kurios iškalti Evangelijos
pagal Matą žodžiai. Kur bevažiuotų, su šia skulptūrėle
arkivyskupas nesiskiria. Daug neaiškumų dėl A. Mončio sukurtos
šv.Pranciškaus skulptūros, kurią iš Amerikos ruošiamasi perkelti į
Vilniuje besikuriančią Pranciškonų meno galeriją. Birutės Turauskienės
nuomone, jei ši skulptūra negali būti perduota muziejui, ji turėtų
būti įkurdinta bent Kretingos pranciškonų vienuolyne, kuris dar mena
gimnazisto Antano Mončio žingsnius.
- Nepavyksta surasti Antano Mončio jaunystėje nupieštų portretų.
- - Antanas į savo darbus labai daug šilumos įdėdavo. Ne kartą
rašė, kad jam visada labai sunku su savo darbu atsisveikinti, - apie
brolio kūrybą pasakoja Birutė Turauskienė. - Pirmiausia jis
susigyvendavo su medžiaga, kad vienas kitą pajustų. Paskui atsiduodavo
medžiagai. Prisimenu, kartą pasakojo jis apie Retežio sukūrimą.
Sakėsi, kad tada, kai tą darbą kūręs, prisiminęs mamos ratelį. Jai
brolis buvo padaręs labai gražią verpstę ir smeigtuką, prie kurio
buvo pritvirtinta grandinėlė. Kai mama verpdavo, grandinėlė judėdavo.
Dirbau kaip pašėlęs, nei valgyti, nei miegoti benorėjau. Rodos, net
iškritusius spalius matau. Viskas taip vieningai susijungė, - laiške
seseriai apie skulptūros sukūrimą rašė Antanas.
- - Man visi jo darbai patinka, visi man jie mieli. Kai buvau nuvažiavusi
į Paryžių, nueidavau į jo kūrybines dirbtuves, žiūrėdavau ir
neatsižiūrėdavau į brolio kūrinius,- pasakoja skulptoriaus sesuo
Birutė.
- - Pirmuosius dėdės darbus pamačiau, rodos, 1965 metais. Neprisimenu
konkrečiai kas, bet iš Paryžiaus parvežė mums kelis dėdės dovanotus
darbelius. Labai neįprasti ir saviti jie man tada atrodė. Ir dar, prisimenu
dėdės padarytą gintarinę sagę. Ji visai ne tokia, kokias kūrė mūsų
meistrai. Nuo kiekvieno dėdės darbo sklinda šiluma. Todėl man labai
gera, kad, atėjusi į darbą, pirmiausia pamatau dėdės kūrinius. Išeidama
- vėl aš juos matau, - džiaugiasi A. Mončio muziejaus direktorė Loreta
Birutė Turauskaitė.
