 |
 |
 |
 |
||
   |
|
|
|
|
|
||
|
- BAUBLIAI PIRMASIS ŽEMAITIJOS MUZIEJUS
- Pirmasis kraštotyros muziejus Lietuvoje
- "Parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu..."
- Danutė Mukienė
- Pirmasis kraštotyros muziejus Žemaitijoje, o taip pat ir visoje Lietuvoje įkurtas 1812 m.
- Jį Bijotuose (Barzduose, Barzdžiuose) netoli Skaudvilės mietelio, šalia Pelos upeliuko, įrengė Dionizas Poška.
- Šiam muziejui pasirinktas 1812 metais Vyšniakalnyje nukirstas didžiulis išdegęs ąžuolas Baublys. Vėliau šalia jo buvo pastatytas dar vienas Baublys, "Baublio broliu" vadinamas.
Plačiau apie pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje
BAUBLIAI
- Įdomiai istoriją apie pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje Didįjį Baublį "Mūsų Lietuvos" IV-ame tome pasakoja Bronius Kviklys. Pasak jo, ant Vyšniakalnio augę daug ąžuolų. Beje, jei tikėti senųjų žemaičių pasakojimais, kitados ąžuolų viršūnėmis buvę galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų ąžuolų ypač išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu, ir savo storumu, ir šakų bei šaknų platumu. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti... Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: "Ąžuolas baubia". Iš čia kilęs ir ąžuolo vardas.
- Dar 1811 metais šis Baublys, nors ir nudžiūvusia viršūne, buvęs dar tvirtas ir gražiai žaliavęs. Tačiau tų metų žiema Baubliui buvusi paskutinė. Pavasarį lapų jis nebeišleidęs. Tada po ąžuolu lapės įsitaisiusios urvus. Piemenys pabandę jas išrūkyti ir pakišę po medžio šaknimis degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus jau buvęs stipriai išpuvęs, tad greitai įsidegė ir visa sutręšusi dalis išdegusi. Po to, siaučiant vėjams, medis dar labiau baubdavęs. Apie tai sužinojęs už pusantro kilometro nuo tos vietos gyvenęs didelis senienų ir gamtos mylėtojas Dionizas Poška. Paprašęs baudžiauninkų, kad šie medį nukirstų ir pargabentų į Bijotus. Nukirtus Dionizas Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaitė net 740 matomų ąžuolo rievių (metūgių), o tai rodė, kad medžio būta apie 1000 metų senumo. Kaip rašo B. Kviklys, Dionizas Poška pastatė šį Baublį savo sodyboje. Iškirto du langelius, duris, apdengė šiaudų stogą ir įsitaisė jame savotišką malonią poilsio vietą altaną, kurioje ir buvo pradėtas kurti senienų muziejėlis.
- "Lietuvių enciklopedijoje" (T. 2. psl. 270) rašoma, kad nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas buvo garbinamas dar ir krikščionybės laikais. Tokie ąžuolai būdavo vadinami baubliais. Jų viduje, kaip kokiose koplytėlėse, mūsų prabočiai statydavo šventųjų statulėles. Visa tai Dionizas Poška žinojo. Tą seną tradiciją jis kiek pakoregavo ir Baublyje, kuriame tilpo 1015 žmonių, o apimtis siekė 12,5 metro, "įkurdino" prie Adakavo, Baisogalos, Nevėžio paupiuose surinktus senovinius radinius (šarvus, suakmenėjusias mamuto iltis), senovinius namų apyvokus daiktus, daug kitų vertingų senienų. Padabinęs Baublio sienas įžymių Lietuvos valstybės veikėjų portretais, muziejėlio kūrėjas viešai raštu paskelbė, kad "Čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška" Verti dėmesio ir tuometiniai apie Baublį iškalbingai pasakoję užrašai, paties D. Poškos įrėžti Baublyje:
"Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,
parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu.
Tikras vardas mano buvo baublys, Dievui garbints buvau,
Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau.
Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,
O dabar manyj gyvena Dionyzas Poška."
- Baublio duryse būta ir tokio užrašo:
"Man su Matuzaliu lygiai amžiaus.
Bet Matuzalį per metus kandys suėdė.
O aš gyvensiu dar šimtą metų,
Jei dar palikuonys bus atidūs,
Jei pro stogą nemerks lietus."(šie D. Poškos įrašai Baublyje dabar yra restauruoti). Žinoma, kad įsitaisęs Baublyje įrengtame kambarėlyje, kurio plotas buvo 1,9x2 metrų, Dionizas Poška parašė poemą "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos". O gimdavo tokios poemėlės, kaip yra prisipažinęs pats D. Poška, "užsidegus pypkę, atsisėdus lipkėj, susikeitus kojas, rašant nedūmojant gražias pasakėles, mįsles ir daineles".
- Yra žinoma, kad prieš savo mirtį Baublius D. Poška testamentu paliko Simonui Stanevičiui, o kai šis mirė, tai nuo 1848 metų Baubliais rūpinosi Pliateris. Muziejėlis gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 metais jo vertybės atiteko Tauragės mokytojų seminarijai. 1947 metais Baublio muziejus atkurtas. Palaipsniui jis perėjo Šiaulių "Aušros" muziejaus žinion. Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 metais jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės. Vėliau atlikti ir Baublių konservavimo darbai, o 1971 metais ant jų uždėti stikliniai gaubtai. Šie tebestovi iki šiol. Na. o patys Baubliai (dabar jų čia 4: du dideli ir du mažiukai) stovi ant kalvos, kur senovėje buvo įsikūręs Barzdžių (Bijotų) dvaras. To dvaro didybę mena tik keletas senų galingų medžių. Greta jų Baubliai ir iki šiol didžiuosiuose Baubliuose veikiantis pirmasis Lietuvoje įkurtas kraštotyros muziejus. Priešais Baublius dvi kalvos, o ant jų po paminklą. Vienas iš jų skirtas muziejaus įkūrėjui Dionizui Poškai, o antrasis Vytautui Didžiajam.
Danguolės Želvytės nuotraukos
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija |
|
|
|
|
|
