Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2002 m. Nr. 4 

 

Žemaičių dramos teatro istorijos fragmentai

Iš kairės: Telšių Žemaitės teatro pastatytų spektaklių fragmentai:  spektaklis „Klampynė“,  spektaklis „Petras Kurmelis“

 

Teatras Žemaitijos krašto kultūrinio gyvenimo raidoje užima išskirtinę vietą. Mokyklų teatrai, mėgėjiški… Tomų tomus apie jų veiklą galėtum šiandien jau prirašyti. Visai kas kita kalbant apie profesionalius teatrus. Jie veikia Klaipėdoje, Šiauliuose, tačiau nei klaipėdiškiai, nei šiauliškiai savęs tikrų tikriausiais žemaičiais nelaiko, nebent jie čia neseniai būtų atvykę gyventi iš Žemaitijos vietovių, paženklintų ryškia dounininkų, dūnininkų ar donininkų tarme. Profesionalaus teatro apraiškų prieš kurį laiką būta Šilutėje, kitose šio krašto vietovėse, tačiau… Pradėję šneką apie žemaičių profesionalųjį teatrą, pirmiausia prabylame apie Telšius, čia 1940-1949 metais veikusį profesionalų Žemaičių dramos teatrą. Vertinant šių dienų supratimu, šio teatro profesionalumu pradedi gerokai abejoti. Teisingiau būtų sakyti, kad minėtu laikotarpiu telšiškiai ir daugelis Žemaitijos krašto kultūros veikėjų turėjo viltį įkurti Telšiuose žemaičių profesionalų teatrą. Kiek tai pavyko padaryti, kitas klausimas.

Dabar veikiančio Telšių Žemaitės teatro ištakos - XX a. pradžioje. Tada, 1907 m. rugpjūčio mėnesį, per Parcinkulės atlaidus, Kijeve mediciną studijavęs ir dramos teatro studijas lankęs studentas P. Vaseris, sugrįžęs atostogoms į Žemaitiją, paragintas miesto burmistro F. Milevičiaus, Telšiuose žmones pakvietė į Masčio ežero pakrantėse stovėjusias tuščias kareivines. Čia jo vadovaujami Telšių scenos mylėtojai visuomenei parodė du lietuviškus scenos veikalus - komedijas „Žilė galvon - velnias uodegon“ ir „Velnias spąstuose“. Tai buvo pirmasis lietuviškų spektaklių vakaras Telšiuose. Po metų, rugpjūčio antrąją, telšiškiai vėl skubėjo į panašų renginį, tik šį kartą į ugniagesių stoginę, kur jie turėjo galimybę pamatyti dvi naujas komedijas - „Tris mylimas“ ir „Valsčiaus sūdą“. Spėjama, kad šio vakaro organizatorius ir režisierius buvo F. Milevičius. Lietuviški vakarai telšiškius paskatino įkurti „Kanklių“ draugiją (oficialiai jos veikla įteisinta tik po kelerių metų - 1916 m.). Draugijoje veikė dramos sekcija. Jos nariai repetuodavo telšiškio Mikalausko name (Kauno gatvė).

Yra žinoma, kad didelio visuomenės dėmesio sulaukė 1910 m. šios sekcijos narių parodytas spektaklis „Svieto lygintojas Blinda“ (režisierius F. Milevičius).

Tuo metu pradėta mąstyti ir apie tai, kad teatrui reikalingos atskiros patalpos. Telšiuose buvo sudarytas Žemaitės teatro rūmų statymo komitetas, F. Milevičius pradėjo rinkti teatro statybai skirtus pinigus. Žemaičiai aukojo noriai. Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rūmų statybai surinktos lėšos neteko savo vertės. Žlugo viltis greitai tuos teatro rūmus Telšiuose pastatyti.

Į kanklių draugiją susibūrę scenos mylėtojai (didžiąją jų dalį sudarė miesto inteligentija) Telšiuose gana aktyviai veikė apie du dešimtmečius. Jų spektakliai sulaukdavo didelio visuomenės palaikymo. Palaipsniui buvo ugdomas ir pats žiūrovas.

„Kanklių“ veiklai nutrūkus, scenos mylėtojai neišsisklaidė. 1940 m. buvo pradėta formuoti profesionalaus Žemaičių teatro trupė. Laikas buvo permainingas. Dokumentų, kurie mums padėtų atsakyti į klausimą, kas konkrečiai buvo šio teatro įkūrėjas, kokiais metais ir kokį mėnesį teatras buvo oficialiai įkurtas, kol kas nerandama. Istoriją galime atkurti tik iš prisiminimų, spaudos užuominų. Išsamiau apie tai - 

 

MARTYNO KAMINO rašinyje:

Labiausiai tikėtina, kad profesionalus Žemaičių dramos teatras Telšiuose buvo pradėtas kurti 1941 metais dailininko Petro Gintalo ir poeto, muziejininko, kraštotyrininko Prano Genio iniciatyva. Daugelis tyrinėtojų mano, kad svarbus ir rašytojo Butkų Juzės vaidmuo. Teatro pagrindą pirmaisiais metais sudarė „Kanklių“ teatro trupėje vaidinę aktoriai.

Gyvavo šis teatras neilgai - 1949 metais jis buvo prijungtas prie Šiaulių dramos teatro.

Pradėjus Telšiuose kurti profesionalų teatrą, čia iš svarbesnių krašto kultūros įstaigų jau veikė Žemaičių muziejus „Alka“ (įkurtas 1932 m. Prano Genio iniciatyva).

Vokiečių okupacijos metais Telšiuose Žemaičių dramos teatras veikė su pertraukomis. Vis dėlto jis kasmet pastatydavo, atnaujindavo po keletą spektaklių.

Kuriant Žemaičių dramos teatrą ypatingai daug nusipelnė Pranas Genys, legendinė tų laikų Žemaitijos asmenybė. Didžiausia jo svajonė buvo „Alkos“ muziejų padaryti tikru Žemaitijos kultūros centru. Tuo tikslu P. Genys 1932 metais ėmė organizuoti Žemaičių kultūros kongresą. Jo metu vyko dainų šventė, tautodailės paroda, iškilmingos pamaldos.

Pranas Genys, 1924 metais baigęs Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją, pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Pablogėjus sveikatai, mokslus jis turėjo nutraukti ir pasišventė muziejininkystei, kūrybai, visuomeninei veiklai. Jis buvo didelis „Kanklių“ draugijos bičiulis. Išvertė M. Lermontovo „Maskaradą“. Šaulių dramos būrelis buvo pastatęs P. Genio keturių veiksmų dramą „Patriotas“. P. Genys spaudoje recenzuodavo spektaklius, negailestingai pliekdavo plagiatorius, objektyviai vertindavo aktorių vaidybą.

Dar jaunystėje jis savo draugei Z. Karpavičaitei pasakojo, kad yra nuodugniai susipažinęs su B. Sruogos kūryba, jo teatro studijomis, domisi teatro teorija. Vertindamas Žemaičių teatro repertuarą, jis rašė, kad, norint Telšiuose rodyti geresnius spektaklius, „reikia paruoštos publikos“.

Suprasdamas, kad profesionaliame teatre turi dirbti šią sritį gerai išmanantys žmonės, jis kvietė į Telšius dirbti atvykti J. Miltinį. Pastarasis P. Geniui laiške rašė: „Brangus P. Geny, Jūs turbūt dar atsimenate, kad kadaise man Telšiuose kalbėjote apie žemaičių teatrą. Šiandien jau aš pasiruošęs šią idėją realizuoti. Tas klausimas labai platus ir reikėtų žodžiu pakalbėti. Kada aš galėčiau Jus aplankyti? Aš manyčiau persikelti gyventi į Telšius, įsteigti dramos studiją (į ją priimti tik žemaičius), padaryti iš esamų naujų žemaičių dramaturgų repertuarą“.

Deja, J. Miltinis į Telšius gyventi neatvyko. Kodėl, konkrečių žinių nėra išlikę.

Oficialiai priimta sakyti, kad pirmoji profesionalaus Žemaičių dramos teatro premjera - A. Bisono „Nežinomoji“ (režisierius Petras Gintalas) - įvyko 1942 m. sausio 4 d. Tais pačiais metais telšiškiai buvo pakviesti dar į dvi teatro premjeras - S. Lauciaus „Signalą“ (režisierius S. Poškus) bei F. Šilerio „Klastą ir meilę“ (režisierius P. Gintalas, dailininkas V. Norkus). Tais metais teatro dekoracijas kūrė teatro bičiuliai, scenoje vaidindavo aktoriai mėgėjai.

Naujas teatro veiklos etapas prasidėjo 1943 metais, kai teatro direktoriumi tapo žinomas žemaičių dailininkas Telesforas Valius (1944 m. emigravo į Kanadą).

Telesforas Valius 1937 m. buvo baigęs Kauno meno mokyklos grafikos studiją. Parodose dalyvavo nuo 1937 m. Nuo 1941 m. dirbo Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros vedėju. 1943 m., uždarius akademiją, grįžo gyventi į Telšius pas tėvus, įsijungė į kuriamo profesionalaus Žemaičių dramos teatro veiklą.

Tautodailininkas J. Paulauskas, gyvenęs su T. Valiumi viename name ir dirbęs teatre scenos mašinistu, prisimena: „Valius buvo labai populiarus, visų mylimas žmogus, jam visi buvo lygūs. Tiek kunigas, tiek vargšas buvo jam vienodi ir artimi. Direktorius buvo labai draugiškas ir mėgo bendrauti“.

Teatro spektakliuose tais metais žiūrovų netrūkdavo. Dažnai juose galėdavai sutikti didelį teatro gerbėją Petrą Maželį, daug kitų Telšių inteligentų. Visuomet spektaklius žiūrėdavo ir Telšių legenda Kikilas, kuris buvo tapęs gyva teatro reklama. Jis vaikščiodavo po miestą, pasiėmęs teatro skelbimus, kalbindavo gatvėje sutiktus praeivius ir kviesdavo juos ateiti pasižiūrėti spektaklių. T. Valius sakydavo: „Kikilą ir vyskupą į teatrą įleiskite be bilieto“.

Vadovaujant T. Valiui, teatre pradėjo dirbti profesionalūs dailininkai, režisieriai. Į teatrą įsijungė iškilus žemaičių režisierius ir aktorius Napoleonas Bernotas, Vyskupo M. Valančiaus gimnazijos (veikė Telšių mieste, dabar - Žemaitės) dailės mokytojas Simonas Sidabras, Mečislovas Mikūta.

Napoleonas Bernotas, 1938 m. baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą, kurį laiką mokytojavo, o 1940 m. tapo Vilniaus „Vaidilos“ teatro trupės nariu. Ši trupė jam buvo gera aktorinio meistriškumo mokykla.

Teatro veteranai N. Bernotą prisimena kaip gerą aktorių, puikų režisierių, įdomų, patrauklų, moterų mylimą vyrą. Jaunieji aktoriai, kurie pas jį pradėdavo mokytis teatro paslapčių, jo paskaitų klausydavosi užmiršę viską pasaulyje. Jų nuomone, Telšių teatre kito tokio pagarbos ir dėmesio verto žmogaus tada nebuvo. Tačiau jis buvo perdėm geras žmonėms, o kartais ir labai tiesmukiškas, dažnai nesugebėdavo atsispirti stikleliui, atsitiktinių moterų pagundoms. Sunku jam buvo tvarkyti ir teatro finansinius reikalus. Kartą N. Bernotas net buvo suimtas, nes atvirai pasisakė prieš rusų valdžią.

N. Bernotas 1943 m. lapkričio 7 d. Telšiuose pastatė Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“ (dailininkas T. Valius). Spektaklio pasisekimas buvo didžiulis.

Teatre aktoriai kūrė meną, tačiau turėjo gyventi pusbadžiu. Daugelis tuo metu miegodavo tiesiog ant tos pačios scenos, ant kurios dieną repetuodavo. Aktoriams dažnai nebūdavo iš ko mokėti atlyginimo už darbą. Teatrui trūko patalpų - aktoriai repetuodavo medinėje parapijos salėje.

Teatras dažnai vaidindavo išvykose. Vasarą viskas puiku, o žiemą spektakliai dažniausiai vykdavo neapšildomose patalpose.

Žmonės kiek galėdami padėdavo aktoriams. J. Paulauskas prisimena, kad veterinarijos gydytojas A. Tarutis šelpdavo aktorius mėsa (tai būdavo tik kaulai, atvežti iš skerdyklos, tačiau ir jie tuo metu buvo didelė paspirtis). Kol aktoriai vaidindavo, J. Paulauskas virdavo jiems valgyti, o po spektaklio visi kartu valgydavo. Scena aktoriams buvo didysis altorius.

Visi teatro darbuotojai turėjo pažymėjimus, kurie suteikdavo teisę jiems naktį vaikščioti po miestą. Jei pavykdavo gauti automobilį, teatralai vykdavo į gastroles. Mašina veždavo dekoracijas ir techninį personalą, o aktoriai važiuodavo traukiniu.

Režisieriaus pareigos kurį laiką buvo patikėtos Mečislovui Mikūtai. Jis buvo baigęs Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją, mokęsis Kauno universiteto vaidybos studijoje, kuriai vadovavo A. Jakševičius. M. Mikūtai teko laimė bendrauti ir su tuo metu žinomu teatrologu, rašytoju, dramaturgu Baliu Sruoga.

M. Mikūta teatre debiutavo 1943 metais su D. Nikodemo drama „Gatvės vaikas“ (dailininkas S. Sidabras). Spektaklis pasisekimo nesulaukė. Visai kitokia žiūrovų reakcija buvo 1945 m., kai M. Mikūta režisavo J. Švarco pjesę „Sniego karalaitė“ (pagal Hanso Kristijano Anderseno pasaką, dailininkas Č. Kontrimas). Ši pjesė Telšiuose buvo suvaidinta net septyniolika kartų ir net keturiasdešimt kartų ji parodyta gastrolių metu. Šis spektaklis būdavo rodomas Šiauliuose, Biržuose, Panevėžyje.

1999 m. Telšių Žemaitės teatrui pažymint teatro įkūrimo 100-ąsias metines, išleistas informacinis leidinukas „Telšių Žemaitės dramos teatras“, kuriame trumpai apžvelgta teatro istorija. Jame publikuojami A. Kišono prisiminimai apie Žemaičių teatro veiklą 1945 m. Nurodoma, kad tais metais A. Kišonas, „besimokydamas Telšių pedagoginėje mokykloje, gavo dekoratoriaus darbą Žemaičių dramos teatre, kurio direktoriumi buvo Gerulaitis, o dailininku dirbo Č. Kontrimas. A. Kišonas atsimena, kad tai buvo labai sunkus laikotarpis ir teatre, ir jo gyvenime: piešti tekdavo ne tik dekoracijas spektakliams, bet ir plakatus, šūkius teatrui bei kitiems užsakovams, kurių įsakymus direktorius buvo priverstas vykdyti. Matyt nelengva buvo dirbti teatro direktoriumi anais sunkiais permainų laikais: per devynerius Žemaičių dramos teatro gyvenimo metus į šias pareigas buvo paskirti net septyni asmenys: Butkų Juzė, S. Sidabras, B. Mačerauskas, Gerulaitis, R. Juknevičius, J. Lesis, A. Liaugaudas. Pastovaus režisieriaus taip pat nebuvo. Gal kiek ilgiau dirbo N. Bernotas ir R. Juknevičius, o kiti - B. Lukošius, M. Mikuta, A. Rachlevičius, J. Seinas - daug trumpesnį laiko tarpą.“

Toliau minėtame informaciniame leidinyje nurodoma: „Dabar jau nebeįmanoma atsekti, kokius spektaklius jie režisavo. Yra žinoma, kad Žemaičių dramos teatre buvo pastatytos šios pjesės: „Atžalynas“, „Naujieji žmonės“„Gyvenimas citadelėje“, „Jūsų liūtas“, „Vedybos“, „Petras Kurmelis“, „Trys mylimos“, „Sniego karalaitė“, „Žaldokynė“, „Reisų klausimas“, „Žaismingas nuotykis“, „Nerami senatvė“, „Ne visuomet katinui Užgavėnės“, „Vėjas iš pietų“, „Taip ir bus“, „Augintinė“, „Svetimos plunksnos“, „Čekis pareiškėjui“ ir keletas kitų. Atsekti, kas kokiuose spektakliuose vaidino, kas juos režisavo, šiandien jau gana sunku.

Teatras materialiniu požiūriu gyveno pusėtinai. Rekvizitorius J. Ribinskis prisimena: „Teatre buvo visko. Visa tai turėjau saugoti, kad niekur nedingtų. O kai reikėdavo naujų dekoracijų, turėdavau jų parūpinti.“

1946 metais M. Mikūta teatre ėmėsi statyti pjesę „Nerami senatvė“, tačiau šis darbas jaunam režisieriui buvo pernelyg sudėtingas. Spektaklį statyti užbaigė A. Rachlevičius, kuris, beje, šią pjesę buvo pastatęs ir Vilniaus akademiniame dramos teatre.

1947 m. M. Mikūta trumpam paliko teatrą ir išvyko studijuoti į Visasąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje. Jo studijų vadovu tapo vidutinių gabumų žmogus. M. Mikūta, Maskvoje supratęs, kad studijos čia jam daug naudos neduos, grįžo į Telšius. Teatrą jis rado merdintį: R. Juknevičius buvo išsikėlęs į Klaipėdą, aktoriai pasklidę kas sau. Matydamas, kad profesionalaus Žemaičių teatro idėja jau palaidota, M. Mikūta išvyko į Salantus.

Pokario metais į teatrą dirbti atėjo rašytojas Butkų Juzė.

Gimė jis 1893 m. Pažvelsyje (netoli Kulių, dab. Plungės rajone). Augo kaime, kuriame, kaip pats prisimena, lankydavosi knygnešiai, tarp jų ir jaunas vikaras J. Tumas-Vaižgantas. Vaikystėje Butkų Juzė mokėsi pas daraktorių, po to Liepojoje. Studijavo Maskvoje, Berlyne, Vienoje. Keliavo po Alpes, Italiją, Angliją, Skandinaviją, Ameriką. Kurį laiką pats daraktoriumi dirbo, platino lietuviškas knygas. 1911-1913 metais Pažvelsyje buvo įsteigęs slaptą organizaciją „Kibirkštėlė“. Jos nariai, ypač jaunimas, daug dėmesio skyrė švietimui, klojimuose rengė lietuviškus vakarus. Butkų Juzė buvo ir pjesių autorius, ir režisierius, ir artistas. Jis leido laikraštukus „Žadintojas“, „Upelis“. Rašytojas buvo paprastas, visų laukiamas, mėgstamas šviesuolis, jaunimo siela ir pasididžiavimas. Tuometinė Lietuvos valdžia nebuvo palanki rašytojui, kuris nemėgo prieš ją lankstytis. Keletą kartų Butkų Juzė buvo pasodintas net į kalėjimą. 1926-1927 m. atlikęs bausmę kalėjime, jis netoli gimtinės, Aukštadvariuose, nusipirko nedidelį ūkelį ir pabandė užsiimti žemės darbais. Svajojo įsteigti poilsio namus pensininkams. 14 metų ūkininkavo, tačiau viskas baigėsi varžytinėmis...

Butkų Juzė išleido tris eilėraščių rinkinius, sukūrė pasaką „Audronė“, žemaičių tarme parašė nemažai feljetonų, poemėlę „Žemaičių stiprybė“, pjesę „Palaidūnas“.

M. Mikūta prisimena Butkų Juzę kaip ypatingai gerą žemaičių kalbos žinovą, konsultavusį teatrą statant Žemaitės spektaklį „Trys mylimos“. Ypatingai jis reiklus buvo aktoriams, kurie neteisingai tardavo žemaitiškus žodžius.

Rašytojo autoritetas, ilgametė kultūrinė veikla pritraukė į Žemaičių teatrą daug gabaus jaunimo, atviliojo į jį ne vieną aktorių iš Šiaulių ir Panevėžio.

Teatro administracija tais metais dažnai keisdavosi. Tai trukdė normaliam teatro darbui. Vis dėlto, kad ir pamažu, bet teatras vėl atsigavo, geriau vaidino aktoriai. Praėjus metams, apie Žemaičių dramos teatrą vėl buvo pradėta kalbėti kaip apie vieną pajėgiausių Lietuvos periferijos scenos kolektyvų. Žemaitijos regione, kaip ir anksčiau, jis buvo geriausias.

1945 metais rampos šviesą Telšiuose išvydo keturios pjesės. Tuo metu teatras kas du mėnesiai žiūrovus pakviesdavo į naujo spektaklio premjerą. Repertuare buvo du Žemaitės kūriniai: „Trys mylimos“ ir „Petras Kurmelis“.

Žemaitės spektakliai čia turėdavo itin didelį pasisekimą. Maloniai žiūrovai sutikdavo ir A. Adomėno „Svetimas plunksnas“, H. K. Anderseno (J. Švarco) „Sniego karalaitę“. Daugumos spektaklių scenografas buvo žinomas žemaičių grafikas dailininkas Česlovas Kontrimas.

Česlovas Kontrimas buvo mokęsis Liepojoje, Gomelyje ir Telšiuose. 1922-1927 metais jis studijavo grafiką Kauno meno akademijoje pas A. Galdiką, lankė K. Sklėriaus akvarelės pamokas. Baigęs meno mokyklą, dirbo piešimo mokytoju Pasvalio, Mažeikių, Telšių gimnazijose. Nuo 1945 m. jis - Žemaičių teatro dailininkas. Dirbo prie Žemaitės „Trijų mylimų“, K. Binkio „Atžalyno“ ir kelių kitų spektaklių.

Tuo metu teatras neturėjo profesionalių režisierių. Kartais spektaklius statyti imdavosi kiek daugiau praktikos turėję aktoriai: A. Pikelis (A. Arbuzovo „Sugrįžimas į jaunystę“ - 1948 m.), Balys Lukošius (Žemaitės „Petras Kurmelis“ - 1945 m.), A. Radzevičius (L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ - 1946 m.) .

Aktorių režisūriniai debiutai negalėjo pretenduoti į didelį brandumą, tačiau tuo metu kitos alternatyvos teatras neturėjo.

Spektaklių pavadinimai rodo, dar teatre tais metais vyravo verstinės pjesės - daugiausiai rusų dramaturgų veikalai.

Naujas, reikšmingas teatro raidos etapas prasidėjo įpusėjus 1946 metams. Jis paženklintas režisieriaus R. Juknevičiaus kūrybine veikla. Šio talentingo ir savito menininko, puikaus pedagogo indėlis į Žemaičių teatro istoriją itin didelis. R. Juknevičius teatre dirbo du su puse metų. Tai vaisingas veiklos periodas, aukščiausia kolektyvo meninės brandos pakopa.

Režisierius teatre išugdė didelį būrį profesionalių menininkų (I. Gurinaitę-Paskienę, O. Zališauskaitę, J. Šimkų ir keletą kitų). R. Juknevičius pakeitė teatro darbo kryptį. Tuo metu daug dėmesio skirta trupės formavimui, aktorių meistriškumui, sceninei kultūrai.

Vadovaujant R. Juknevičiui, aktorių darbo krūvis buvo didžiulis. Vien per 1946 metų paskutiniuosius tris mėnesius „Petras Kurmelis“ buvo suvaidintas dvylika kartų, „Sniego karalaitė“ - septyniolika, „Taip ir bus“ - dvylika. Dalis trupės aktorių nuolat gastroliuodavo.

Į 1946 metų rudens sezono gastrolinių spektaklių sąrašą buvo įtraukti pirmieji R. Juknevičiaus pastatymai Žemaičių teatre: jo paties intermedija „Čekis pareiškėjui“ (specialiai pritaikyta gastrolėms rudens sėjos metu) ir K. Simonovo pjesė „Taip ir bus“.

M. Mikūta apie R. Juknevičių pasakoja: „Tai buvo nepaprastai griežtas, ypač tada, kai statydavo naują spektaklį. Ištisus mėnesius žinojo vien tik darbą, darbą, darbą, o po premjeros mėgo paūžti (...)“.

R. Juknevičius dažnai rinkdavosi rusų dramaturgų veikalus. Pagrindinė priežastis matyt ta, kad šie spektakliai labiausiai atitiko minėto laikmečio reikalavimus. Statyti psichologinio pobūdžio spektaklius neleido ribotos aktorių galimybės - dauguma jų buvo baigę tik vaidybos studijas, neturėjo tinkamo profesinio pasirengimo bei kūrybinės veiklos patirties.

R. Juknevičius labai atidžiai dirbo su kiekvienu aktoriumi. Padedami šio režisieriaus, aktoriai iš vykdytojų tapdavo kūrėjais. Dalis aktorių dirbti į Telšius buvo atvykę iš kitų teatrų ir iš ten atsinešę atitinkamus vaidybinius štampus, kurie režisieriui buvo ypač nepriimtini. Su tokiais žmonėmis jam buvo dirbti nė kiek ne lengviau negu su pradedančiaisiais aktoriais.

Dirbdavo režisierius labai daug, su juvelyriniu preciziškumu.

Tuo metu teatre ypač džiugino aktoriai A. Petkevičius, O. Knapkytė, R. Vosyliūtė ir keletas kitų.

Anot M. Mikūtos, R. Juknevičius atvyko iš Klaipėdos išgyvenęs asmeninę dramą - skyrybas su pirmąja žmona. Jis mėgo retus, tačiau jam labai reikšmingus pasivaikščiojimus su dukrele. Skaudžiai išgyveno išsiskyrimo dramą ir ypač sunku buvo jam atsakyti į dukros klausimą : „Kodėl jie matosi taip retai?“.

R. Juknevičiui buvo būdinga improvizacija. M. Mikūta prisimena: „Teatro aktoriai ypač daug gastroliuodavo (nors ir mažuose miesteliuose).

Kartą per rinkimus R. Juknevičius paprašė apylinkės pirmininko, kad po spektaklio pavalgydintų per dieną išvargusius aktorius. Apylinkės pirmininkas nuvežė artistus pas turtingą ūkininką ir paparšė duoti jo žmonėms pavalgyti. Ūkininkas padėjo didelį dubenį su koše ir septynis šaukštus (tiek buvo aktorių). Šie čiupo šaukštus ir pradėjo kabinti košę. Nevalgė tik vienas režisierius. Ilgai jis vartė šaukštą, bet, matydamas, kad niekas jam nesiruošia atnešti atskiro dubens, prisijungė prie kitų valgančiųjų. Jam buvo keistas toks kolektyvinis, Žemaičiuose nuo seno įprastas valgymas. Kitą dieną per spektaklį, kai aktorius Paska, scenoje vaidinęs valstietį, pasiskundė, kad jam skauda pilvą, gydytoją vaidinęs R. Juknevičius, pagal pjesę turėjęs pasakyti „Aš tuojau tau išrašysiu vaistų“, tiesiai pasakė: „Nereikėjo priryti košės“.

R. Juknevičius mėgo „pabaliavoti“. Kartą, atvažiavęs į Salantus pas M. Mikūtą į svečius ir gerokai prisivaišinęs, įsigeidė aplankyti Kalnalio kleboną. M. Mikūta davė jam dviratį, ir R. Juknevičius išvyko. Buvo šeštadienio vakaras. Antradienį R. Juknevičiui ir M. Mikūtai reikėjo būti Telšiuose, teatre. Sekmadienį, nesulaukęs grįžtančio R. Juknevičiaus, M. Mikūta išvažiavo ieškoti režisieriaus. Kalnalyje jis rado režisierių kartu su klebonu besišnekučiuojančius ir parapijiečius bepriiminėjančius - R. Juknevičius taip buvo įsijautęs į kunigo vaidmenį, kad panūdo eiti net klausyti parapijiečių išpažinčių - klebonui vos vos pavyko jį sulaikyti...

R. Juknevičius gerai grojo pianinu, daugelyje savo spektaklių pats ir vaidindavo.

R. Juknevičiui išvykus į Klaipėdą, kolektyvas liko be meno vadovo. Dalis aktorių išvyko su režisieriumi.

Išvykus režisieriui, daugelis R. Juknevičiaus pastatytų spektaklių buvo išbraukta iš teatro afišų, kitiems spektakliams buvo bandoma surasti naujus aktorius.

Pirmaisiais pokario metais garsas apie Žemaičių teatrą buvo plačiai paplitęs. Norint kad jo autoritetas nemažėtų, reikėjo nedelsiant lopyti repertuare atsiradusias spragas. 1949 m. teatras pastatė N. Ostrovskio pjesę „Ne visuomet katinui Užgavėnės“. Šis spektaklis pasisekimo neturėjo.

1949 m. rugsėjo 29 d. daugelį metų save profesionaliu laikęs Žemaičių dramos teatras veiklą nutraukė. Dalis teatro trupės narių išvyko gyventi ir dirbti į Klaipėdą, kiti - į Šiaulius.

Mūsų cituojamame leidinėlyje „Telšių Žemaitės dramos teatras“ rašoma: „Žemaičių dramos teatras gyvavo 9 metus. Visas turtas (pradedant šaukštais ir lėkštėm, baigiant spintom ir durim) buvo išvežtas į Šiaulius. Liko tik tuščias pastatas, kelios nuotraukos ir teatre dirbusių žmonių atsiminimai. Praėjus maždaug dešimčiai metų po profesionalaus teatro uždarymo, buvo įkurtas Telšių mėgėjiškas teatras (…)“.

Tokia trumpa profesionalaus Žemaičių dramos teatro istorija. Per tą laiką teatro scenos uždanga kilo beveik 1000 kartų, telšiškių spektaklius matė daugiau negu 100000 žiūrovų.