-
- Gimė 1885 m. vasario 26
d. Kutalių kaime (tuo metu Kaltinėnų valsčius,
Tauragės apskritis). Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d.
Kaune. Antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas,
agronomas,
aktyvus visuomenės veikėjas. Tėvai buvo
neturtingi - dvaro kumečiai. Aleksandras - dvyliktas
vaikas šeimoje. Vyresnieji Aleksandro broliai buvo
išvykę į JAV. Jų remiami tėvai nuomojo nedidelį
ūkelį. Gaudamas paramą iš minėtų brolių
Aleksandras galėjo pradėti mokytis - iš pradžių
Kaltinėnų liaudies pradžios mokykloje. Metus dirbo
Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju, vėliau
mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje (4 klases baigė
1904 m.), Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune
(baigė 1908 m.). Baigdamas seminariją, nutarė mokytis
toliau ir paprašė seminarijos vadovybės jo
šventinimus į kunigus atidėti, duoti laiko
apsispręsti bei tolimesnėms studijoms. Prašymą
patenkino. Aleksandras, gavęs finansinę paramą iš
draugų kunigų, išvyko gilinti teologijos ir
filosofijos žinias į Austrijos Insbruko universitetą.
Čia jis apsisprendė likti pasauliečiu ir įstojo į
Halės (Vokietija) universiteto agronomijos institutą
studijuoti agronomiją (institutą baigė 1908 m.).
Studijuodamas užsienyje, domėjosi Vakarų Europos
valstybių politiniu gyvenimu, demokratijos principų
įtvirtinimu. Tuo laiku jis gerai išmoko anglų,
vokiečių, prancūzų kalbas. Tai jam padėjo vėliau
dalyvaujant Lietuvos politiniame gyvenime,
bendradarbiaujant su užsienio šalių diplomatais. Iš
Vokietijos A. Stulginskis sugrįžo į Lietuvą ir,
padedamas Rusijos dūmos atstovo M. Yčo, buvo paskirtas
dirbti Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu.
Studijuodamas Halės universitete, pradėjo
bendradarbiauti Vienybėje, o 1914-1915 m.
redagavo šio leidinio priedą Viensėdį, skirtą
žemdirbiams. 1914 m. A. Stulginskis išleido
brošiūrą apie veršelių auginimą.
- Dar jaunystėje
išryškėjo A. Stulginskio darbštumas, pareigingumas,
sugebėjimas siekti tikslo. Jis buvo mažakalbis,
kuklus, vengdavo nepamatuotų pramogų, pokylių. Šios
charakterio savybės jam padėjo susikoncentruoti
įsijungus į politinę veiklą.
- Pirmojo pasaulinio karo
metais persikėlė gyventi į Vilnių, aktyviai dalyvavo
šalies kultūriniame, politiniame gyvenime. 1915 m. jo
iniciatyva suorganizuoti pedagogikos kursai, kuriuose
darbui buvo rengiami pradžios mokyklos mokytojai.
Kursams A. Stulginskis vadovavo iki 1919 m. Jis buvo tuo
metu veiklą atnaujinusios švietimo draugijos Rytas
pirmininkas, dalyvavo Lietuvių draugijos
nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto, kurio vienas
iš vadovų pats buvo, veikloje, iki 1919 m. rūpinosi
komiteto įsigyto 10 ha dydžio daržo, kuriame
išaugintos daržovės buvo skiriamos prieglaudoms ir
mokykloms, priežiūra. Nuo 1918 m. leido ir redagavo
Ūkininko laikraštį, 1918-1919 m. redagavo ir
išleido Ūkininko kalendorių.
- Padėjo įsteigti
Lietuvos Krikščionių demokratų partiją, 1917 m.
buvo išrinktas šios partijos centro komiteto
pirmininku. 1917 m. kartu su grupe kitų iškilių
Vilniaus lietuvių raštu kreipėsi į JAV prezidentą
V. Vilsoną, kad šis dalyvautų sprendžiant Rusijos
priespaudoje tuo metu buvusių tautų problemas. 1917 m.
buvo Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis, šios
konferencijos suformuotos Tautos (vėliau Valstybės)
Tarybos nariu, kartu su kitais šios Tarybos nariais
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos
Nepriklausomybės Aktą. Vadovavo Valstybės tarybos
tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. Po I-ojo
pasaulinio karo buvo Valstybės Tarybos sudarytos
tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos
pirmininkas. Valstybės taryboje nuosekliai gynė
demokratinės Lietuvos interesus, pasisakė prieš
Uracho paskelbimą Lietuvos karaliumi, turėjo savo
nuomonę dėl Lietuvos žemės reformos metodų, kuri ne
visada sutapdavo su M. Krupavičiaus ir jo šalininkų -
A. Stulginskis siūlė reformą atlikti lėčiau, kad
šalyje nebūtų sukrėtimų. Įkūrus Lietuvos
ūkininkų sąjungą, tapo jos vadovu.
- 1918 m. vadovavo Vilniuje
įvykusiai krikščionių demokratų konferencijai,
kurioje buvo priimta partijos programa.
- Kuriant Lietuvos
nepriklausomą valstybę, A. Stulginskis rūpinosi
krašto gynyba. M. Šleževičiaus vadovaujamame M.
Šleževičiaus II ministrų kabinete jis buvo ministru
be portfelio (1918 12 26 - 1919 03 12), P. Dovydaičio
vadovaujamame III ministrų kabinete (1919 03 12 - 1919
04 12) - ministro pirmininko pavaduotoju ir vidaus
reikalų ministru, maitinimo ir viešųjų darbų
ministru, M. Šleževičiaus IV ministrų kabinete -
žemės ūkio ir valstybės turto ministru (1919 04 12 -
1919 10 07). A. Stulginskis 1919 m. buvo vienas iš
Ūkio banko steigėjų.
- 1920 m. išrinktas
Steigiamojo seimo nariu, o 1920 m. gegužės 15 d. -
šio Seimo pirmininku. Po įvykusių rinkimų, kuriuose
dalyvavo daugiau kaip 90 proc. rinkimų teisę
turėjusių Lietuvos gyventojų, Seimas priėmė
Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, kurios
devintas paragrafas skelbė, kad Steigiamojo seimo
pirmininkas eina valstybės prezidento pareigas. A.
Stulginskis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas
pradėjo eiti 1920 m. birželio 19 d. (35-erių metų
amžiaus). 1922 m. gruodžio 21 d. I seimas pakartotinai
jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, tą patį
padarė II seimas 1923 m. birželio 19 d. Šias pareigas
A. Stulginskis ėjo iki 1926 m. birželio 7 d.
- Prezidentaujant A.
Stulginskiui, buvo priimti pagrindiniai Lietuvos
įstatymai, daug dėmesio skirta ūkinio gyvenimo
pagrindų ir svarbiausių Lietuvos kultūros centrų
suformavimui, Lietuvos santykių užmezgimui ir
stiprinimui su užsienio valstybėmis, vidaus gyvenimo
stabilizavimui. Tais metais pasirodė litas, duris
atvėrė kelios aukštosios mokyklos, išplėstas
pradžios, vidurinių ir specialiųjų mokyklų tinklas.
Žemės ūkio kilimą skatino priimtas Žemės reformos
įstatymas. Prezidentas pats aktyviai dalyvavo
įstatymų rengimo ir priėmimo procese. Jo
prezidentavimo laikotarpiu prie Lietuvos valstybės buvo
prijungta Klaipėda ir dalis Mažosios Lietuvos,
tarptautiniu mastu buvo sprendžiama byla dėl Vilniaus
grąžinimo Lietuvai, Lietuva tapo Tautų Sąjungos
nare.
- Perdavęs prezidento
pareigas K. Griniui, kurį laiką gyveno Kaune, aktyviai
dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, III seimo darbe.
1925-1930 m. A. Stulginskis buvo Skautų brolijos
šefas. 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykus
politiniam perversmui, po dviejų dienų (gruodžio
19-ąją) A. Stulginskis buvo išrinktas Seimo
pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1927 m. balandžio
12 dienos (kol gyvavo Seimas). Naujam politiniam
režimui A. Stulginskis nepritarė ir iš politinės
veiklos pasitraukė - nusipirko Jokūbavo dvaro centrą
(Kretingos apskritis) ir persikėlė gyventi ten.
1926-1941 m. buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio
vedėjas, kooperatyvų Lietūkis, Linas
tarybų narys.
- Gyvendamas Žemaitijoje,
bendradarbiavo Ūkininko, Ryto, XX
Amžiaus leidiniuose, 1931 m. parengė spaudai
brošiūrą apie pievų priežiūrą, palaikė
glaudžius ryšius su studentais ateitininkais, buvo
ateitininkų Vytautų klubo garbės narys. Dalyvavo 1938
m. pirmajame Pasaulio lietuvių kongrese (Kaunas),
pasakė jame kalbą, kurioje akcentavo demokratinių
principų įtvirtinimo valstybėje svarbą.
- Lietuvoje įvedus
sovietinę valdžią, liko gyventi Jokūbave.
Prasidėjus pirmiesiems lietuvių šviesuomenės
trėmimams į Rusiją, iš čia jis 1941 m. birželio 13
d. kartu su žmona buvo prievarta išvežtas į
Krasnojarsko kraštą. Tenykštėse stovyklose su žmona
buvo išskirtas. A. Stulginskis atsidūrė Krasnojarsko
krašto Rešiotų stotyje. Daugiausiai laiko praleisdavo
dirbdamas šiltnamių ir inspektų ūkiuose. 1952 m.
sovietinė valdžia A. Stulginskį nuteisė 25-eriems
metams kalėti. Mirus Stalinui, byla buvo peržiūrėta
ir 1954 m. A. Stulginskis iš kalėjimo paleistas. Po to
nuvyko į Komių Respubliką, kur buvo ištremta jo
žmona ir čia įsidarbino Pezmago tarybinio ūkio
agronomu. Komijoje jis yra dirbęs ir sandėlininku,
komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje,
agronomu. 1956 m., gavę leidimą grįžti į Lietuvą,
Stulginskiai parvažiavo į tėvynę. Čia A.
Stulginskis 1957-1959 metais dirbo vyresniuoju moksliniu
bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės
bandymų stotyje Po to išėjo į pensiją.
- Mirė 1969 m. rugsėjo 22
d. Kaune. Palaido-tas Panemunės kapinėse.
- Stulginskiai išaugino
dukrą Aldoną Stulginskaitę-Juozevičienę (g. 1921
m.). Ji 1944 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto
Medicinos fakultetą, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje
pasitraukė į Vakarus, vėliau įsikūrė JAV.
-
- 2004 m. balandžio 6 d. LR
Seimas per apkaltą nušalino Rolandą Paksą iš
- Lietuvos Respublikos prezidento
pareigų
-
- Gimė 1956 m. birželio 10
d. Telšiuose.1974 m. Telšiuose baigė Žemaitės
vidurinę mokyklą. Nuo 1974 m. gyvena Vilniuje. 1979 m.
baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (įgijo
pramoninės bei civilinės statybos inžinieriaus
specialybę), 1984 m. - Leningrado (dabar - Sankt
Peterburgo) civilinės aviacijos akademiją (įgijo
inžinieriaus piloto specialybę). Buvo
Sovietų Sąjungos
akrobatinio skraidymo rinktinės, Lietuvos aukštojo
pilotažo rinktinės narys. Daugkartinis Lietuvos
akrobatinio skraidymo čempionas, lėktuvų sporto
tarptautinių varžybų nugalėtojas. 1979-1985 m. dirbo
lakūnu instruktoriumi. 1985-1992 m. - Vilniaus S. Dariaus
ir S. Girėno aeroklubo viršininkas, Savanoriškosios
krašto apsaugos aviacijos junginio vadas. 1992-1997 m. -
UAB Restako prezidentas. 1997-1999 m. - Vilniaus
miesto tarybos narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos
(Lietuvos konservatorių) sąrašą. Jos nariu buvo nuo
1997 m. iki 1999 m. spalio mėn. 1997-1999 m. - Vilniaus
miesto meras. 1999 m. birželio-spalio mėn. - Lietuvos
Respublikos (LR) Vyriausybės vadovas. 1999 m. gruodžio 4
d. išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku.
1999 m. lapkričio-2000 m. vasario mėn. - LR prezidento
patarėjas. 2000 m. kovo-lapkričio mėn. - Vilniaus
miesto tarybos narys pagal Lietuvos liberalų sąjungos
sąrašą. 2000 m. balandžio-lapkričio mėn. - Vilniaus
miesto meras. 2000 m. spalio mėn. išrinktas Seimo nariu.
2000 m. lapkričio-2001 m. birželio mėn. - LR
Vyriausybės vadovas. 2001 m. liepos - lapkričio mėn. -
Seimo Liberalų frakcijos seniūnas, Seimo opozicijos
lyderis. Nuo 2002 m. sausio - Seimo Nepriklausomybės
frakcijos narys (dabar - Liberaldemokratų frakcija). Nuo
2002 m. kovo 9 d. - Liberalų demokratų partijos
pirmininkas.
-
- Panaudota literatūra:
- 1. Algirdas Banevičius.
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų.
1991.
- 2. Liudas Truska,
Algimantas Lileikis, Gediminas Ilgūnas, Rimgaudas
Geleževičius. Lietuvos prezidentai. Vilnius, 1995.
- 3. Lietuvių enciklopedija.
T. 29. Bostonas, 1964.
-
Parengė Rimantas Jūraitis
