Vytautas Ignas (biografija ir kūryba)

2001 m. Lietuvos dailės muziejus parengė ir išleido knygą-albumą „Vytautas Ignas“, kuri į Lietuvos kultūros istoriją įeis kaip viena iš gražiausių lietuviškų knygų, išleistų 2001 m. Daugelio leidinyje spausdinamų tekstų autorė ir leidinio sudarytoja - menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė. Čia taip pat spausdinamas dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus straipsnis „Sugrįžimas“, pateikiamos Vytauto Igno svarbiausios gyvenimo ir veiklos datos, JAV ir Lietuvoje surengtų personalinių ir grupinių parodų sąrašas, bibliografija, keturiuose Lietuvos muziejuose saugomų kūrinių sąrašas. Publikuojamos ir menininko spalvotos tapybos, akvarelės, grafikos, vitražo reprodukcijos, dokumentinės fotografijos.

Knygos pradžioje dailininkas prisipažįsta: „Man pačiam didžiausią įtaką padarė liaudies menas. Jo klasiškumas ir kartu primityvumas mane labai žavi, jis atsispindi visoje mano kūryboje.“

Šiandien, kaip nurodo leidinio sudarytoja, „Vytautas Ignas priklauso prie ryškiausių išeivijos dailininkų, kurie, gyvendami svetur, puoselėjo lietuvių liaudies meno tradicijas. Ignas suteikė joms modernią raiškos formą, savo kūryba praplėtė tautodailės sampratas.“

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatant leidinį visuomenei buvo pažymėta, kad šia knyga „norėta padėkoti dailininkui, daugiau kaip šimtą tapybos paveikslų, piešinių, grafikos lakštų padovanojusiam Lietuvos muziejams“.

Vytautas Ignas - žemaitis. Gimė jis 1924 m. Raseinių rajono Zacižos kaime Jono Ignatavičiaus ir Monikos Žemaitytės šeimoje. Mokėsi Liškiavoje, gyveno Lazdijuose, Biržuose, gimnaziją baigė Vilniuje. Nuo 1941 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. parodose dalyvauja nuo 1942 m. Baigiantis II-ajam pasauliniam karui, 1944-aisiais, emigravo į Vakarus. Kurį laiką, kaip ir nemažai kitų panašaus likimo Lietuvos menininkų, gyveno Vokietijoje. Čia jis 1948 m. baigė Freiburgo taikomosios dailės mokyklą. Į JAV persikėlė 1950 m. Darbą susirado Čikagos vitražų dirbtuvėje. 1958 m. gavo JAV pilietybę ir sustrumpino pavardę (iki to laiko buvo Ignatavičius). Šiuo metu gyvena JAV, vis dar kuria.

Lietuva plačiau apie Vytauto Igno kūrybą sužinojo tik 1970 m., kai Vilniuje buvo surengta jo kūrybos paroda. To laikotarpio Lietuvoje leidžiamose enciklopedijose buvo rašoma, kad dailininkas kuria apibendrintų formų, saikingo kolorito kompozicijas, savitai interpretuoja lietuvių liaudies dailės tradicijas. Tarp kolegų jis pirmiausia buvo žinomas kaip ekspresionistas. Iš žymiausių jo kūrinių paminėtinos kompozicijos „Gyvybės medis“, „Klouno pasaulis“,„Žmogus ir paukštis“, akvarelės, estampai „Senoje žemaičių koplyčioje“, „Žvejai“, „Moteris su gitara“.

Lietuvos dailės muziejuje išplatintoje informacijoje apie knygą-albumą „Vytautas Ignas“ rašoma, kad „Čikagoje, Klivlende, Niujorke ir dabartinėje sodyboje, lietuviškai pavadintoje Giraite, Vytautas Ignas kūrė ir transformuodamas lietuvių tautosakos motyvus. Išsvajotus pasaulius jis liejo liaudiško meno spalvom, ekspresyviose drobėse žėrėjo tautos tradicinėmis formomis, bylojo apie ilgesį ir vienatvę pasaulio begalybėje.“ Tapytojas, taip pat žemaitis, Aloyzas Stasiulevičius Vytauto Igno kūrinius yra pavadinęs „skaistumu šviečiančiais paveikslais“.

Knygoje-albume taip pat spausdinami ne tik autoriniai tekstai, parašyti specialiai šiam leidiniu, bet ir ištraukos iš amerikietiškos ir Lietuvos spaudos.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002 Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt