ŽEMAITĖŠKS GALVUOJĖMS APEI BUVĖMA UNT PASAULI 
Vilniaus „Lielies“ tētra spektaklis „Vilis“ apei Uorvīva Vili

Burneikāti Salomieja

	Portėgrapėjuos – scenas iš Vilniaus „Lielies“ tētra spektakli „Vilis“. Portėgrapijis iš autuoris arkīva. Matvejeva Dmitrijaus portėhrapėjės

Tēp jau atsitėka, kad Vilniaus „Lielies“ tētra spektakli apei saluntiški Uorvīda Viliu (1952–1992) pėrma karta pamačiau Kretinguo pereita rodini, par kameriniu tētru festivali „Kaukutis“. Uns bova ruoduoms Kretinguos vienuolīni ir anuo paveizieti rinkuos žmuonis ne tik iš Kretinguos, bet ir iš tuoliau. Kiti bova ir iš Klaipiedas atvažiavėn. Kuodiel? Dėl tuo, ka aple Uorvīda! Juk kitāp augėn žmuonis i lieliūn tētra ruoduoma vaidėnėma gal i ejien nebūtom. Dėl tuo, ka mūsa kraštūsi Uorvīds garsieji ne tik sava akmėnu suodība. Uns bova i palėka keistuolis, grīnuolis, žmuogus, katras netėka tam laikou, katrami gīvena, vo tīms, katrėj anūn pažėnuoji, uns bova i palėka dvasinis vaduovs.
Daugībi žmoniūn anūn pažėnuoji, liūb atvažiūti pabūti pri anuo, nuorieji rāsti pagūdas i sustiprėnėma. Kitīms uns ė išgīventi īr padiejis...
Na diel mundroma pėrma kārta apei tētra mieginu raīti žemaitiškā. Mon ruoduos, kad aš apei spektakli „Vilis“ irgi žemaitiškā turu galvuoti, tuoki svarbi žemaičiu kalba mon anami īr. Uorvīda Vili vaidėnuntis aktuorius Kirkiliuonis Vilius ne tik īr anuos neužmėršis, bet dėdėlē atentiškā sugeb tū kalbo parteikti sudietīngas ė tikras Uorvīda mintis. Žemaitiškoms – ne tēp sau kituoks šnekiejėms, katron kas nuor gal miegdžiuoti. Uns rondas iš kituoki galvuojėma. Ė diel tuo čeīr daug sutapėmu. Vilius Uorvīds – saluntiškis. Anūn vaidinontis aktuorius Kirkiliuonis Vilius īr gėmis ir augis Telšiūsi. Vo aktuori Grībauskaiti Almīra īr palungėški. Ana tami spektaklie kalb bėndrini lietuviu kalbo (tėn anā tēp rēk).
Aš ontra karta veizieti spektakli „Vilis“ važiavau i Palonga, kor Vėlniaus tētrus „Lielie“ atvažiava jau paruodis anon 2006 m. vasari 9 d.Telšiūsi, Žemaitis dramas tētra salie, katra buva pilnut pilnutele žmuoniūm. Mon ruoduos, kad īr dėdėlē gerā, kad tētrus rada rēkala su „Viliaus“ spektakliu atvažiūti i Žemaitėji, kad daugiau žmoniūm anon galietu  pamatīti. Diel tuo, kad īr dalīku, katrėi īr dėdėlē svarbi saviškems, vo tėi katrėi pasakuo apei anus, tor būti  suprasti tarp tū saviškiu.
Dėdėlē nuorės nemondrē ir visā paprastās žuodēs kalbieti apei ton vaidėnėma, tēp kap paprasts er daug kam artėms bova pats Uorvīds Vilis. Tami spektaklie dėdėlē paprastā skleidas omžineijē dalīkā: bovėma pačio savėm vertie, taikoma eiškuojėms, nuors isiklausīti i Aukščiausiuojė valė, muokīmuos BŪTI,  dalīntėis,  mokīmuos ėr eiškuojėms, kāp rēk atleisti kitīms.
Tētrus īr tuoks dalīks, katruo negal veins žmuogus sukorti. Če būtinā tor susitėkti keli skirtīngi meninīnka, katrei, suprasdami i papėldīdami vėins kėta, žiūruovams tēp parteik svarbiausi spektaklė mīnti, kad anėi veiz, klausuos ir jaut, ka če daug kas dėdėlē atitink anūn pačiūn gīvenima  ėr galvuojėma. Spektaklis „Vilis“ īr aktuoriaus Kirkiliuoni Viliaus sumanīts ir inicijouts pruojekts. Anam Kultūras ministeriji bova paskīrusi stipėndiji, ka aktuorius ton idieji igīvėndīntu. Koront spektakli prisidieji V. Lansbergis, katras 2001 m. sukūrė videofilma apei garsė savamuokslė menininka keli. Prisidieji ir dailininks Kašinsks Virginijus –  sugalvuoji tuoki spektakli scenografiji, katron gal pritaikīti ne veinā scenā. Spektaklie īr nauduojema Surgailas Leonarda, Putiluova Zacharijaus archīvinē kina kadrā, skomb ivairiu šaliū etnografini mozika. Musiet visi spekakli kūriejē tik patis galietom tikslē pasakīti, kas kon sumislėja tami „Vilie“.
Spektaklis sukorts „Lielies“ tētri, bet tami spektaklie lieliūn nier. Tik gal matīti, kad anami īr stiprus daiktiškoms, daiktū arba objektu tētra prasmis.
Pats vaidėnėms „Vilius“ naėlgs –  veinuos dalėis. Anami vaidėn tik du aktuorē. Karts gal atruodīti, ka vėns. Diel tuo, ka svarbiausis čia īr Vilis. Gribauskaitis Almīras darbs tami spektaklie īr padieti atskleisti Uorvīda Viliaus išgivenimus, ieškuojimus, mintis. Ana tik kalbėn Vili, klausinie anuo, rokoujes, pati vėsa laika parsikūnīdama vės i kėta vaidmeni: ana būn ė mergėki, katra prašuos pagīventi suodībuo, ė keista muotriška iš kituoki pasauli, ė pati Būtis arba Umžinībi žvaigždietu apsiaustu, ė Viliaus draugi, katra paded kintieti ėr ieiškuoti svarbiū atsakīmu. Vuo Kirkiliuonis jau baveik ištėrpst tami Uorvīdi, katron uns miegėn suprasti. Unsā dėdėlē panašus i tikruoji Vili, ir iš veida, ir iš figūras, ir natūraliu žemaitiškas šnekuos, ėr neskobė galvuojėma. Tami spektaklie žuodžiu daug nier, bet anei tēp īr atrinkti, kad ruoduos kitāp ė negal būti. Pavīzdžiou, mergėki atēn prašīteis pagīventi suodībuo pri Viliaus ir ana smalse klaus, a gal če pasilėkti. Vo unsā paveiz i anon lietā atsisokis, pastata viedrus su akmenimis unt žemis ė dar kėik patīliejis pasaka veina žuodi. Bet kuoki!... Unsā saka: „Būk...“ Švēlnē tēp saka, suprasdams, ka ta mergėki nator kor daugiau būti. Dėdėlē mon graži bova ta spektakli vēita. Juokiu graudenimu; žemāitē „ba rēkala vuora nevėrpėn“. Daug kon pats turi suprasti. Ne kuožnam tas īr lėngvē. Iš Dzūkėjės kėlis puoets Geda Sigits īr sakis, ka anam lėngviau īr suprāsti keturės Japuonijas, nekāp vēina tėkra žemaiti. Ė tas buvėms īr tuoks svarbus, diel tuo, ka turi supranti, kad BŪTI ėr GYVENTI īr tas pats.
Spektaklis prasėded neaiškiuo erdvie, kor Viliu su ratelēs ātvež ė kālbėn tuoki muotriška iš anapusībiu. Vilis iš pradiū dar nekalb žemaitiškā. Diel tuo, kad uns neatsimėn, kas uns tuoks īr. Tik pu biški prisimėnont sava gīvenima ir antsirond tėkruoji Viliaus tarmie. Anuo žemaitiškoms īr bovėms savėm. Tas anam reišk būtė sava suodībuo, anon korti, kortė tēp, ka ana būto visīms ė nepriklausītu niekam. Vuo Kirkiliuonis, kalbiedams Uorvīda žuodēs, klaus juk ir savis pateis: Kas aš esu? Kon aš veiku uns svieta? Kuoki īr mona bovėma unt žemis prasmie? Juk ėr žiūruovā tonkē tēp klaus savis. Vaidinėms prasided nu tuo, ka Viliaus dūši puo mirteis negal ilsieteis ramībie. Tēp īr diel tuo, ka uns sava muotinā negalieje duovėnuot už tū, ka ta anam negera bova. Ė vėsus vaidinėms īr mokīmuos atleistė, bluogė valīms – renkont akminis, anus dieliojėnt ir kalbonteis su Aukščiausioujo, karto kuront savuojė suodība, katra daruos ne tik geografėškā svarbi, bet ir švėna vēita, pažīmieta žmogaus kūrībo. Dėdėlē graži īr ta scena, kor Vilis unt vežėmoka iš pagalioku, akminoku, sausū žolīnieliu dieliuo, kor tuokė vėsā mažulelė suodībēlė, vėrš katruos šveit ne sauli, vuo paprasta plėka lėmpeli. Uns tēp džiaugas mažoujė suodībeliė, ka šalip anuos ons pats atruoda kap gerāsis mėlžėns. Če jau  lieliū tētra meninė kalbuos specifika – vaizdouti dalīkus sumažintus, vuo šalip dėdėlē didilius. Tuoks lielėšks gražoms tami spektaklie dėdėlē itāigē primėn žiūruovū, kas žmuogou priš umžinībi īr svarbo. Dvasinis žmuogaus dėdoms atsiskleid sumažinont relībis vaizdus. Vo vėsuos scenas užpėldīms kina kadrās su tėkruosės Uorvīda suodības vaizdās, su akminās, pamīnklās ėr tikrojo Uorvīda Viliaus veido, varpās, daugībis žmoniū mirgiejėmo unt didžiūju suodības akminū, dūd kuožnam supratėja, ka žmogus nier dolki, jeigu uns sava buvėma užpėlda prasmīngās darbās, KŪRYBA.