Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2004 m. Nr. 3

Varnių miesto istorijos fragmentai

 

Parengė Stasys Perminas

 

Ežeringos Varnių apylinkės žmones patraukė jau žiloje senovėje. Pirmųjų šių vietų gyventojų pėdsakų aptinkama Biržulio–Lūkšto ežero duburyje. Anot Adomo Butrimo ir Tomo Ostrausko, pirmieji gyventojai Varnių apylinkėse galėjo apsistoti prieš 10500 m. pr. Kr., kai tik čia susidarė tinkamos sąlygos gyventi (Žemaičių praeitis. Varniai / Pirmieji Varnių apylinkių gyventojai. – Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 7). Žuvingojo Biržulio (anksčiau – Viržuvio), Lūksto, Stervo, Paršo ir kiti ežerai, juos supusios pelkės, miškai ilgus metus maitino ir rengė vietinius gyventojus.

Varnių miestelis, senovėje vadintas Medininkais, pradėtas formuoti pietiniame Varnelės upelio krante, o šiandien yra išsidėstęs abiejose jo pusėse. Anot Varnius tyrinėjusio archeologo ir muziejininko Jono Genio, „pirmieji žmonės Varnių teritorijoje įsikūrė dar neolito ar žalvario amžiuje“ (Žemaičių praeitis. Varniai / Varnių raida iki XVIII a. pabaigos. – Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 15). Dešinėje Varnelės pakrantėje būta mūsų protėvių stovyklavietės. Jos įsikūrimą sąlygojo pro čia ėjęs sausumos prekybos kelias, jungęs kuršių pamarį su Vidurio Lietuva.

Miestelį kertanti Varnelė savo kelią pradeda prie Lūksto ežero. Iš čia suka per Debesnų, Vartavos pelkes, vingiuoja kalvotomis Varnių apylinkėmis, pasiekia Varnius ir suka link Biržulio ežero. Varnių upelio pavadinimo kilmė siejama su XIV–XV a. įvykiais šiame krašte.

Karų su kryžiuočiais metais Varniai buvo svarbus gynybinis centras. Ant Medvėgalio, Plinijos, Sprūdės, Girgždūtės, Bilionių, Padievyčio, Paršpilio, Lopaičių, Baltininkų ir kelių kitų kalvų, kurios iki šiol atrodo įspūdingai ir puošia kraštovaizdį, vietiniai gyventojai buvo įsirengę gynybai pritaikytas pilis. Krašto gynėjams padėjo ir Varnių apylinkių reljefas.

Senovėje nuo Paršpilio iki Baltininkų ežerų plytėjo Debesnų, Drujos, Dubulių, Reistrų, Tyrų, Vartuvos ir kitos pelkės. Teritorija apie senuosius Medininkus vien dėl savito šių vietų reljefo (ežerų, pelkių, kalvų, miškų) priešui buvo sunkiai prieinama. Kai į šias pelkes žemaičiai įviliodavo savo priešus ir juos išžudydavo, čia susirinkdavo gausybė varnų ir kranklių. Nuo jų gausumo apie pelkes augę medžiai tiesiog juoduodavo, toli girdėdavosi ir jų krankimas. Nuo tų varnų ir Varnelės pavadinimas esą kilęs.

Ilgus amžius Varnių apylinkėse buvo ir pagonių religinių apeigų atlikimo centras. Senovėje čia gyveno žemaičiai ir kuršiai.

XIII a. susiformavo Varnių miesto urbanistinė-funkcinė struktūra. Į dvi dalis gyvenvietę dalijusios Varnelės kairiajame krante kūrėsi gyvenvietė, dešiniajame – religinis, sakralinis centras.

Rašytiniuose šaltiniuose Varnius pirmą kartą „Prūsijos žemės kronikoje“ pamini Petras Dusburgietis – 1314 metais. Tai pasakojimas apie kryžiuočių žygį į Medininkus, prie Lūksto ežero vykusias kautynes, kuriose vokiečių riteriai patyrė pralaimėjimą.

Rašytiniai šaltiniai mini ir 1329 m. Medvėgalio šturmą. Tąsyk kryžiuočiams vadovavo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis. Žuvo daug pilį gynusių žemaičių, Medininkų gyventojų.

Kryžiuočių riteriai, vadovaujami komandoro Markvardo Rašau, 1389 m. buvo gerokai priartėję prie Medininkų, tačiau sumanūs žemaičiai juos įviliojo į klampias pelkes, kur didžioji dalis ir baigė savo gyvenimą. Markvardas Rašau su žirgu ir šarvais pagonių dievų garbei paaukotas Medininkuose.

Medininkų apylinkės niokojančius kryžiuočių antpuolius patyrė ir 1316, 1320, 1355, 1370, 1381, 1393 ir 1399 m.

„Livonijos kronikoje“ Hermanas Vartbergas, rašydamas apie 1370 įvykius, nurodo, kad kovo 9 d. „Goldingos kotūras su saviškiais iš Kuršo įsiveržė į Lietuvą, būtent: į Pluteną, Malovę, Varnius ir Medininkus“.

Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu 1417 m. buvo įsteigta Medininkų vyskupija.

1417 m. spalio 24 d. Vilniaus katedros klebonas Motiejus iš Trakų konsekruotas Žemaičių (Medininkų) vyskupu. Vietą vyskupijos centrui, atvykęs į šį kraštą, kur tuo metu dar nebuvę miestų, parinkęs pats Vytautas – liepęs centrą kurti dabartinių Varnių teritorijoje.

Varniuose 1416 m. pastatyta viena iš pirmųjų katalikų bažnyčių Žemaitijoje. 1421 m. iškilo pirmoji katedra, kanauninkų pastatai, dešiniajame Varnelės krante, upės kilpoje, buvo suformuotas vyskupo dvaras. Po to, kai buvo iškasta nauja upės vaga, dvaras atsidūrė dirbtinėje saloje. Gyventojai, kaip ir pagonybės laikais, buvo laidojami kalvoje, ant kurios stovėjo katedra.

1421 m. birželio 22 d. Vytautas Trakuose surašė aktą, pagal kurį Medininkų vyskupui ir jo kapitulai buvo paskirti Lūksto, Biržulio, Stervo ežerai, nemažai žemių ir miškų.

Tais pačiais metais pastatyta ir pirmoji Varnių katedra. Ji buvo medinė. Vyskupo dvaras, anot J. Genio, buvo dešinėje Varnelės upės pusėje. Strateginių miestelio pastatų vieta susiformavo iki XVI a. Nusistovėjusią tvarką kiek pakoreguodavo tik gaisrai ir kitokios stichinės nelaimės. XV–XVII a. Varniai jau turėjo visus ryškesnius miesto bruožus.

Amatų, prekybos centru ši gyvenvietė netapo. 1469 m. Varniuose prie katedros įsteigta pirmoji mokykla (ji ir Vilniaus katedros mokykla buvo pirmosios mokyklos Lietuvoje).

1491 m. miesteliui suteikta Kulmo savivaldos teisės, kurios davė itin didelį postūmį tolesnei miestelio raidai.

Varniuose yra veikusios jėzuitų, rokitų, pijorų, misionierių vienuolijos.

1622 m. Varniuose įkurta kunigų seminarija.

XVI a., Žemaičių vyskupo pareigas einant Merkeliui Giedraičiui, Varniai buvo svarbiausias kontrreformacijos centras Žemaitijoje. Būtent čia, Merkeliui Giedraičiui paraginus, globojant, kanauninkas Mikalojus Daukša (1527–1613) spaudai parengė pirmąsias lietuviškas knygas, išleistas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 1594 – „Katekizmą“, 1599 m. – „Postilę“. Varniuose, to paties M. Giedraičio globojamas, Motiejus Strijkovskis (1547–1582) parašė ir išleido pirmąją išspausdintą LDK istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ (1582).

Anot Edmundo Rimšos, labiausiai tikėtina, kad Varniams herbas (jame vaizduojamas šv. Jurgis su skydu ant žirgo), Magdeburgo teisės buvo suteiktos 1635 m. – jas išrūpino vyskupas J. Tiškevičius. Akte nustatyta ir pareigūnų rinkimo tvarka, nurodyta, kad miestiečiai Turgaus aikštėje turi pastatyti rotušę, joje įrengti laikrodį. Mieste buvo leidžiama kiekvieną antradienį rengti turgus, dvi muges: nuo Šv. Petro (birželio 29 d.) – savaitinę, o nuo Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos (rugpjūčio 9 d.) – dvisavaitinę. Varniams suteiktos Magdeburgo teisės buvo panaikintos 1776 m., tačiau, kadangi privačių miestų savininkams buvo palikta teisė palikti jų miestams savivaldą, vyskupas Jonas Lopacinskis 1777 m. Varniams šias teises, kad ir dalines, apkarpytas, paliko. 1790 m. Varniams buvo suteikta atskira prekybinė privilegija, pagal kurią čia buvo galima kiekvieną antradienį rengti kassavaitinius turgus ir tris metines muges (per Užgavėnes, Šv. Petro ir Pauliaus, Šv. Marijos gimimo atlaidus).

1637 m. Varniuose buvo 88 trobos.

1655–1656 m. stipriai nuo karo su švedais nukentėjusius Varnius dar nualino ir maras.

1680 m. didelė miestelio pastatų dalis, taip pat ir katedra, sudegė per gaisrą.

1680–1691 m. už Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco lėšas pastatyta mūsų dienų sulaukusi nauja baroko stiliaus mūrinė katedra.

1725 m. senosios katedros vietoje pastatyta anuometinė Švč. Trejybės bažnyčia.

XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas ir jį lydėjęs maras skinte išskynė varniškius – iš 300 miestelio gyventojų gyvų liko vos 30.

Miesteliui atsigauti, sustiprėti impulsą davė jau minėtos vyskupo J. Lopacinskio valia Varniams paliktos Magdeburgo teisės.

Įgyvendinant Tridento bažnytinio susirinkimo nuostatas, 1623 m. vyskupui Stanislovai Kiškai pastačius medinius seminarijos namus ir iš Kražių kolegijos į Varnius atsiuntus du jėzuitų kunigus, Varniuose pradėjo veikti diecezinė kunigų seminarija. Po to ji du kartus buvo perkelta į Kražius. Ilgam ji Varniuose įsikūrė po to, kai vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio rūpesčiu 1765–1770 m. greta dar neužbaigtos vyskupo Antano Tiškevičiaus pradėtos statyti mūrinės varpinės buvo pastatyti nauji mūriniai vėlyvojo baroko stiliaus kunigų seminarijos rūmai. Mokinių skaičius įvairiais laikotarpiais čia svyruodavo nuo 50 iki 100.

Ypatinga šios seminarijos reikšmė Lietuvos mokslui ir kultūrai buvo XIX a., carinei Rusijai uždarius Vilniaus universitetą. Tuo metu Lietuvoje buvo likusios tik dvi aukštosios mokyklos – Varnių kunigų seminarija ir Medicinos fakultetas Vilniuje. XIX a. pradžioje Varniai buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos kultūros centrų.

Varnių kunigų seminariją garsino ir vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas Giedraitis, kurio rūpesčiu į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstas Naujasis Testamentas (išleistas Vilniuje 1816 m.).

1864 m. kunigų seminariją perkėlus į Kauną, Varnių kunigų seminarijos pastatas pradėjo merdėti. Kurį laiką čia buvo kareivinės, sandėliai, pastatai naudoti ir kitoms reikmėms. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pastatas atstatytas. Nuo 1999 m. čia veikia Žemaičių vyskupystės muziejaus, kurio tikslas – fiksuoti, kaupti, saugoti, restauruoti, tirti ir propaguoti Žemaičių vyskupystės dailės, kultūros ir istorijos palikimą, tuo palaikant ir puoselėjant žmogaus religinę, kultūrinę ir istorinę sąmonę.

XVIII a. Varniai pagal savo dydį ir gyventojų skaičių buvo vidutinis Lietuvos kunigaikštystės miestas, tačiau kaip dvasinis ir kultūrinis centras – vienas iš svarbiausių. Varnių reikšmė itin didžiulė buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Tuo metu čia būrėsi krašto šviesuoliai M. Akelaitis, A. Baranauskas, S. Daukantas, J. Pabrėža, A. Vienažindis. Čia dirbo gydytojas, veikė vaistinė, paštas, knygynas, buvo neblogai sutvarkytos gatvės.

Žemaičių vyskupystės ir krašto istorijos raidoje Varnių reikšmė nemažėjo iki pat 1864 m. Po to, kai vyskupijos centrą iškėlė į Kauną, uždarė kunigų seminariją, rokitų vienuolyną, miestelis neteko savo svarbiausių funkcijų, ėmė keistis ir gyventojų socialinė sudėtis, jį paliko nemažai kultūros žmonių.

Tarpukario metais Varniai buvo valsčiaus centras. Čia veikė vaistinė, sveikatos punktas, pradžios mokykla, dvi bibliotekos, kelios dešimtys nedidelių krautuvių, elektrinė, du malūnai, lentpjūvė, pieninė, 3 kredito unijos, mieste gyveno nemažai nagingų amatininkų.

1927 m. kunigo A. Juozapavičiaus rūpesčiu priešais buvusį vyskupo M. Valančiaus namą įrengtas M. Valančiaus skveras, kuriame pastatytas paminklas M. Valančiui (nugriautas 1951 m., atstatytas 1990 m.) ir paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje miestelį nuniokojo gaisras, gausią Varnių žydų bendruomenę sunaikino naciai.

1950 m. Varniams suteiktos miesto teisės. Nuo 1950 m. iki 1960 m. Varniai buvo Varnių rajono centras.

Sovietmečiu Varniai buvo užstatyti tipiniais pastatais neatsižvelgiant į istorinį miestelio užstatymo planą. Sovietmečiu čia pradėjo veikti vidurinė, žemės ūkio paslaugų ir verslo mokyklos, vaikų darželis, kultūros namai, vaistinė, pirminės sveikatos priežiūros centras, nemažai parduotuvių.

Šiandien Varniai – žemdirbių gyvenvietė. Žmonės čia neblogai žino savo krašto istoriją, didžiuojasi ja ir puoselėja tai, kas geriausia jų sukurta. Varnių miestelis pastaraisiais dešimtmečiais, atstačius Varnių kunigų seminarijos pastatą su bokštu, greta jų iškilus Arūno Sakalausko sukurtai pirmųjų lietuviškų knygų, išleistų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, autoriaus kanauninko Mikalojaus Daukšos ir šių knygų mecenato, antrojo Žemaitijos krikštytojo vyskupo Merkelio Giedraičio paminklui, restauravus Šv. Aleksandro ir Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčias, atstačius vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą, sutvarkius miestelio gatves ir želdinius, įkūrus Varnių regioninio parko direkciją, naujai atgijo.