Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Čia būta Marijos
 
Inga Miltenytė, Užvenčio vidurinės mokyklos dešimtokė
 
Gražiausia Užventyje pavasarį. Palikusi saulutė, gilių giliausiai įleisdama savo liepsnotą akį, budina ir judina žemę iš miego. Saulutės spinduliai perveria parką. Jis nubunda. Išgirsti gražiausią simfoniją. Paventyje aukštai iškilęs sveikina žemelę vieversėlis: „Čiru vyru“. Jam pritaria pempės: „… kiaušinėlius dėsiu, vaikelius perėsiu“, nuo ankstyviausio ryto iki vėlaus vakaro skardena lakštingalos balsas: „Jurgut, Jurgut, paplak, paplak…“ Įvairiausioms giesmėms giesmelėms pritaria genelio būgnas. Jis aukštuose medžiuose triūsia nuo ryto iki vakaro. Kalneliai ir kloniai pasipuošia sodria žaluma. Žaliąjį kilimą išmargina stambiažiedės pienės. Kas gali būti gražiau už saulės spinduliais nuauksintą pienių lauką! Nenusakomą jausmą patyriau eidama per tokį gėlyną. Medžiai, apglėbę gausybę užmigusių gegutės kukavimų, tarsi priekaištingai žiūri į mane ir klausia: „Kur eini, kur eini?…
Svirno tarpduryje mane sutinka žilagalvis senyvas vyras šelmiškomis akimis, ir akimirką net pasivaidena, kad regiu ne jo, o Užvenčio dvaro valdytojo akis…
Tylus, monotoniškas balsas, nuotraukos… nuotraukos… dokumentų kopijos… Aš rankomis liečiu grublėtas svirno sienas, pasilenkiu ir traukiu sienojų kvapą, bandydama užuosti medaus, vaško, dūminės dvelksmą, ir tuo metu pro atdaras duris vėjas iš amžinybės tarsi atneša: „Einam grūdų semt!…
Skaidrus liūdesys veja į lauką, ir aš einu pro liepų kamienus, pridengtus kerpėmis (galbūt tai praeities laiškai man). Jie nuveda tiesiai į medinius dvaro rūmus. Mane pasitinka senolis dvaras: dūlančios, žmonių globos prašančios sienos, kudakuojančios vištos, šunys, varnos, papilkėjęs nuo laiko angelo bareljefas virš senos spintos ir žilos senučiukės žemaitiškas: „Vuo uns atsimen Šatrijas Ragana“.
Ir tada klausiu savęs: „Ar neužges čia praeities šviesa tarsi saulėlydžio žara?“
Takeliu leidžiuosi prie vasarinės Ventos. Tas pats malūnas, krioklio šniokštimas, ligi vandens palinkę gluosniai. Ar ta pati Marijos upė, apie kurią tiek rašyta? Taip, ta pati, bet kartu ir kita…
Aš atsisėdu ant kranto, apaugusio žolėm, žvelgiu į salas, mirkstančias vandeny, į gluosnį, kurio šakeles šiugždena vėjas, sklaido mano plaukus ir pasakoja, pasakoja… Pamažu imu suprasti apie ką… Jie ošia, o aš klausausi apie meilę… Kol manęs nepabudina bažnyčios varpas. Noriu įbristi į rašytojos jaunystės upę, tačiau dugno nematyti: ji tokia drumzlina drumzlina, todėl įmerkiu tik rankas, o nuo sujudinto vandens pasklinda bangelės. Ir netikėtai aš suvokiu: paslaptingo ošimo klausėsi ir mažoji Irutė, ir Nika, ir geroji Mamatė, ir Viktutė…
Kai lieku namuose viena, ir, saulei leidžiantis, aukštuose mūsų sodybos medžiuose ima tyliai ošti vėjai, nejučia iš visų kerčių pradeda šnibždėti praeitis: „Mane supranta tik tie, kas mato širdimi“…

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija