JUOS SUARTINA NORAS BŪTI SAVIMI
Akademinio žemaičių jaunimo korporacija SAMOGITIA Kas tai?Danutė Mukienė
Samogitia - prieš
šešerius metus įsikūrusi jaunimo visuomeninė organizacija, kuri vienija
Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose besimokančius, kvalifikaciją keliančius
jaunus žmones, kurie save laiko žemaičiais, nori vieni su kitais bendrauti,
domisi Žemaitijos istorija, kultūra, puoselėja ir populiarina ją.
Tai organizacija, kuri nuo pat savo
veiklos pradžios didelį dėmesį skiria bendradarbiavimui su kaimyninių
valstybių istoriškai susiformavusių etnografinių regionų jaunimo
kultūros organizacijomis.
Vargu ar šiuo metu Lietuvoje yra kuri
nors kita jaunimo organizacija, kuri taip glaudžiai kaip Samogitia
bendradarbiautų su Lenkijos Respublikos kultūros institucijomis. Nuo 1996
metų kartu su lenkų regionų kultūros organizacijomis įgyvendinti 24
bendri tarptautiniai projektai, kurių metu didelis būrys jaunų žmonių iš
Lietuvos Lenkijoje mokėsi vokiečių ir lenkų kalbų, Europos šalių
šokių, kas vasarą dalyvaudavo baidarininkų stovyklose, organizavo
praktinių seminarų ciklą žurnalistams Europos regionų kultūros,
švietimo, ekonomikos, turizmo plėtros temomis. Tų seminarų rezultatas -
keliomis kalbomis bendrai išleisti pačių seminaro dalyvių spaudai parengti
jaunimui skirti žurnalo numeriai.
Bendradarbiaujant su kašubais surengtos trys Žemaičių kultūros savaitės
Lenkijos Respublikos Pamario kašubų krašte, kurio centras - Gdanske. Šiame
mieste jau antri metai veikia Žemaičių informacijos centras. Ten nuolat
dirba korporacijos savanoriai, kurie padeda organizuoti ir Šv. Maksimiljono
M. Kolbės namų veiklą, perima savo draugų kašubų patirtį, sukauptą
regionų kultūros puoselėjimo srityje, rengiasi savarankiškam kultūriniam
ir organizaciniam darbui.
Žemaičių informacijos centras įsikūręs Šv. Troicos gatvėje, kur veikia
Šv. Maksimiljono M. Kolbės jaunimo susitikimų ir susitaikymo namai. Šių
namų siela - tėvas Romanas Deyna, kašubas, didžiausias žemaičių
globėjas. Daugiausiai jo iniciatyva plėtojami pamario kašubų, kurie
istorija, charakteriu, siekiais panašūs į žemaičius, ryšiai su
Žemaitija.
Kasmet šiuose namuose įgyvendinama po 20 ir daugiau tarptautinių kultūros,
švietimo projektų. Juose, be lenkų, vokiečių, lietuvių, paskutiniais
metais aktyviai dalyvauja ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai. Žemaičiams -
išskirtinis dėmesys. Kodėl? Pirmiausia, matyt, todėl, kad, kaip minėta,
jog kašubai ir žemaičiai vos ne broliai dvyniai. Tai išsiaiškinta dar
1998 m. vykusioje pirmojoje Žemaičių kultūros savaitėje Gdanske. Tų
dienų metu žemaičiai koncertuoja, rengia fotomenininkų, tapytojų,
tekstilininkų kūrybos parodas, susipažįsta su pamario kašubų veikla
regioninės kultūros srityje, istorija, tradicine kultūra ir naujausiomis
jos pasireiškimo formomis.
Kur buvę, kur nebuvę kašubai jau ir
Vilniuje, Žemaitijoje. Bendrai organizuota tarptautinė ekspedicija po
senuosius Žemaitijos dvarus ir miestelius. Joje surinkta medžiaga panaudota
specialiai šiai ekspedicijai skirtame Žemaičių žemės žurnalo
numeryje. Būta ir daugiau kelionių po Žemaitiją, kurių metu kašubai
susipažino su šio krašto tradicine kultūra, kultūros ir švietimo
įstaigomis, turizmo infrastruktūra, dalyvauja įvairių krašto kultūros
įstaigų rengiamuose pleneruose, konferencijose, festivaliuose. Atvykę į
Vilnių, kašubai taip pat nepraleidžia progos parodyti, ką sugeba.
Bendradarbiaujant su kašubais, užsimezgė korporacijos ryšiai su Vilniuje
veikiančiu Lenkų kultūros centru.
Žemaičių ir kašubų bendradarbiavimas aukštai vertinamas Lenkijoje -
šiemet už kultūrinių ryšių plėtojimą su žemaičiais Šv. Maksimiljono
M. Kolbės namai apdovanoti specialiu prizu.
Korporacijos branduolys - Vilniaus
žemaičių jaunimo folkloro kolektyvas Virvytė. Tiek korporacijai,
tiek ir šiam kolektyvui vadovauja etnomuzikologė Loreta Mukaitė. Kasmet į
kolektyvą įsilieja nemažai naujai į Vilnių studijuoti atvykusių jaunų
žmonių iš Žemaitijos. Tarsi iš pačios žemės gelmės iškilusi, jūros
vėsa ir Žemaitijos tankių miškų paslaptimi prisodrinta daina suvienija
šiuos jaunus žmones, suartina juos ir nuolat sukviečia į būrį. Per tuos
metus susiformavo tarsi didžiulė jaunų, išsilavinusių žmonių giminė.
Kiekvienas jos narys labai skirtingas, tačiau kartu jie ir labai panašūs.
Žiūrėjau per Internetą liaudiškos muzikos laidą ir taip ilgesys
širdį suspaudė, kad vos rėkti nepradėjau - jei šalia būčiau turėjęs
armoniką, visą bendrabutį būčiau ant kojų sukėlęs. Einu dažną dieną
Vienos gatvėmis ir net nepajuntu, kaip pradedu žemaitišką dainą
niūniuoti, - kalba keletą metų Austrijoje studijavęs vienas iš
seniausių korporacijos narių Vaidas Šeferis.
Korporacija kūrėsi Vilniuje, prie Žemaičių kultūros draugijos
Informacijos centro. Čia nuo pat pirmųjų dienų jaunimas įsijungė į
centro veiklą: talkino leidžiant Žemaičių žemės žurnalą, knygas
žemaičių kalba, skaitmeninius leidinius apie Žemaitiją. Taip dirbant
formavosi ir šių žmonių darbiniai įgūdžiai - dalis jų šiandien jau
savarankiškai redaguoja knygas, žurnalus, rengia publikacijas
laikraščiams, patys juos leidžia.
Prieš porą metų gimė idėja leisti
žemaitišką, jaunimui skirtą laikraštuką Samogitia. Pirmais metais
spaudai jis buvo rengiamas ir dauginamas Žemaičių kultūros draugijos
Informacijos centre. Po to laikraštis pasklisdavo po Žemaitiją. Šiais
metais Samogitios puslapį kas mėnesį galima rasti Mažeikių rajono
laikraštyje Būdas žemaičių. Leidžiama ir elektroninė Samogitios
versija - įsijungę skaitmeninę svetainę Žemaitija http://samogitia.mch.mii.lt
nesunkiai surasite visų 2001 m. išleistų Samogitios laikraščių
publikacijas. Paskutiniai numeriai jau publikuojamas kartu su iliustracijomis.
Tarp korporacijos globėjų - Žemaičių
kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų rėmimo fondas bei Lietuvos dailės
muziejus. Tai jų didžiausias nuopelnas, kad šiandien korporacijos nariai
turi galimybę kasdien Vilniuje susirinkti į jaukius ir šiltus namus, kur
yra galimybė nemokamai naudotis Internetu, kur galima susirinkti tekstus
mokslo darbams ir išsispausdinti juos. Šiose patalpose per mokslo metus kas
savaitę vyksta susitikimai su iškiliais ir įdomiais žmonėmis, pokalbiai,
diskusijos jaunimą dominančiais kultūros, istorijos, politikos klausimais.
Čia rengiamos menininkų kūrybos parodos.
Tie jauni žmonės, kurie bent kiek
aktyviau įsijungia į korporacijos veiklą, dažniausiai ilgam savo gyvenimą
susieja su Žemaitijos kultūra ir istorija. Beveik visi iš jų studijų
metais mokslo darbams pasirenka temas, susijusias su Žemaitija. Visa tai
įvyksta savaime - šios temos jiems artimiausios ir aktualiausios.
Šiais metais užmezgę ryšius su Rygoje
veikiančiu Latgalos (Latvijos aukštaičių) jaunimo centru ir pasidomėję
jų veikla korporacijos nariai buvo gerokai nustebinti - jie niekada nederino
savo veiklos, iki šiol vieni apie kitus net nieko plačiau nežinojo, o štai
jų veiklos programos ir praktiniai darbai - vos ne kaip tie vandens lašai
panašūs. Tai, be abejo, rodo, kad tiek latgalių, tiek ir žemaičių
veikloje nieko nėra dirbtino - jų veikla, skirta krašto kultūros
identitetui išsaugoti, savęs pažinimui, padiktuota paties laiko ir
aplinkybių. Tai sąlygoja, matyt, ir protėvių žemės šauksmas, tėvų
perduoti genai, žemaičių gyvenimo būdas, noras išlikti savimi. Tokiai
veiklai juos suformuoja ir pati Žemaičių žemė.
Sensacijų, prasilenkimų su Lietuvos Respublikos įstatymais žemaičių
kultūrinėje veikloje ieško tik pigaus populiarumo besivaikantys
žurnalistai.
Lietuvos žemaičiai, kaip ir bet kurios kitos save gerbiančios Europos
valstybės gyventojai, mąsto apie tai, kad vieningoje Europoje Lietuva turi
išlikti savitos kultūros valstybe. Tik tada mes patys save galėsime gerbti
ir kiti mus gerbs, su mumis skaitysis - beveidžių ir bedvasių Europos
Sąjungoje niekam nereikia. Dėl to nuo pat savo veiklos pradžios ne tik
Akademinio žemaičių jaunimo korporacija Samogitia, bet ir kitos
žemaičių visuomeninės kultūros organizacijos yra tos nuomonės, kad jų
veikla yra šiuolaikiška, toliaregiška ir perspektyvi.
Įdomus ir tas faktas, kad korporacijos gyvavimo laikotarpiu nė vienas
aktyvus jos narys neišvyko visam laikui gyventi į užsienį. Mokytis, kelti
kvalifikacijos ne vienas buvo ir yra išvažiavęs, tačiau pasimokę visi
sugrįžta į Lietuvą. Čia jie susiranda darbą ir ilgam įsitvirtina.
Stiprių, savo įsitikinimus, kantriai užsibrėžto tikslo siekiančių,
išradingų, savo žemę mylinčių žmonių Lietuvai visada reikėjo ir
reikia. Tai vertybės, kurias labiausiai puoselėja ir korporacijos nariai.
Apsilankę jų susiėjimuose nesitikėkite Samogitios (Samogitia
- lot. Žemaitija) narius pamatyti įsispraudusius į kokias nors specialiai
korporantams pasiūtas uniformas, susisaisčiusius juostomis, kaip tai buvo
įprasta tarpukario metų Lietuvos jaunimo korporacijų veikloje. Samogitia,
pasivadindama korporacija, pirmiausiai išsakė tarpukariu veikusių
žemaičių jaunimo korporacijų, kurios vienijo Žemaičių kultūra ir
istorija besidominčius jaunus žemaičius ir sudarė jiems sąlygas
bendrauti, tobulėti, veiklos tęstinumą. Šių korporacijų regalijų Samogitia
neperėmė. Jei jos nariai dainuoja tradicines senąsias dainas, užsivelka
tradicinį žemaičių kostiumą, o jei vyksta studentiškas vakaras, dauguma
jų net nesusitarę pasipuošia elegantiškais, praktiškais tamsiais rūbais,
kuriuos išryškina skoningas gintaro vėrinys ar papuošalas iš žalvario.
Na, o kai žygyje - ant pečių kuprinė, gera nuotaika ir noras nukeliauti
ten, kur dar nebūta. Be abejo, kartu su jais ir gražiausios Žemaičių
krašto dainos. Jas korporacijos nariai patys renka, užrašinėja. Po to
minėtos dainos papildo ansamblio koncertinių programų repertuarą. Jos
skamba ir pernai folkloro kolektyvo Virvytė penkmečio proga
išleistoje ansamblio kompaktinėjė plokštelėje.
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 2001 |
 |
 |
|
  |
