Klauseikiuose (yra toks
kaimas tarp Skuodo ir Ylakių) visada sakydavo, kad einant
į vestuves geriausia dovanų nešti staltiesę. Ir visų
svarbiausia - baltą. Tokia dovana be žodžių
nuoširdžiausius linkėjimus perduodanti, be to, ji
jaunųjų namuose visados reikalinga būsianti, kiekviena
proga, kai staltiesę ant stalo klos, dovanojusieji bent
mintimis bus aplankyti.
Po karo visi ieškodavo
šilkinės ir pasiuvinėtos (dažniausiai siuntiniuose iš
užjūrio), o jei nerasdavo, eidavo pas apylinkės
audėjas ir užsisakydavo. Audėjų tame krašte būta ne
vienos. Paskui, kai daug ir įvairių pirktinių
staltiesių atsirado, dovanoti imta tik rankų darbo, kur
raštai - kaip gyvenimo mįslės persipynę, o joms
įminti ne vienerių metų prireiktų. Senolės, mokydamos
audimo, sakydavo: Įminsi raštų mįslę - pakeisi
savo likimą. Prieš gerą dešimtmetį lankiausi
Skuode vykusioje rankdarbių parodoje ir ten mačiau
klauseikiškių audėjų staltieses. Vienas iš
kalbėjusiųjų toje parodoje labai taikliai pasakė, kad
žemaitiškų raštų, kaip ir žalčio brydės, nė su
kuo nesupainiosi, ir žemaitės staklėse niekada nieko
nepamėgdžios. O tas jų raštų painumas - kaip žinutė
iš praeities, kaip atsakymas į kokį nors labai svarbų
klausimą apie giminės vienybę ir likimo užkalbėjimą,
apie vaistą nuo nerimo.
Kalbantys audimai...
Pamiršti simboliai... Erdvė spėlioti... Kažin kuriame
amžiuje mūsų krašto trobose audeklo atraiža,
užtiesta ant stalo, buvo pavadinta staltiese? Motiejus
Strijkovskis 1582 m. rašė, kad aukojimams stalas
padengiamas šienu, o kitur rankšluosčiu. Bet stalas
mūsų protėviams nebuvo tik paprastas baldas. Juk
persikėlus valgyti nuo ugniakuro prie stalo, JIS tapo
šeimos susitelkimo centru. Savotišku namų altoriumi.
Prie stalo valgyta, švęsta, melstasi. Net mirusieji
likdavo stalo bendruomenės nariais. Tai jiems ant baltos
staltiesės per kiekvienas Kūčias padėdavo lėkštę.
Ir per Velykas stalą tiesdavo balta linine staltiese.
Atsigavėjimo pusryčiai, dalijantis šventiniu margučiu,
prie balto stalo
O ir stalo nestatydavo bet kur. Jam
tekdavo garbingiausias kambario kampas: vieta, kur
susikerta galinės ir šoninės sienos... Daiktų prasmė
ir šventas tradicijų laikymasis... Protėviai žinojo:
suirs namo tvarka - susijauks gyvenimas. Man atrodo, šis
žinojimas tebelydi žmones ir dabar. Tik gal ne visus.
Man atrodo, kad jis labai stiprus žemaitės Elenos
Kubilienės, gyvenančios Vilniuje ir globojančios
našlaičius iš visos Lietuvos, namuose. Čia stalas -
tikras namų altorius. Čia jis visada švarus ir
užtiestas staltiese. Tik prie tokio stalo galima sodinti
garbų svečią iš tolimiausių kraštų ir alkaną
vaikutį iš skurdo gatvės. Elena niekada nėra
komentavusi savo požiūrio į minėtus dalykus, bet, vos
įžengus į jos namus, pajunti tą reikšmingą ir jaukų
kvietimo už stalo momentą. Už balto stalo
O
skalbinių spintoje krūvos švarutėlaičių, miško
gaiva kvepiančių staltiesių - kad kiekviena proga po
ranka būtų. Ilgėliau pabendravusi su šia moterimi
suprantu, kad ši - stalo ir staltiesės - apeiga Eleną
lydi visur ir visada. Ji net benamiui, kuris per žiemos
speigą tenori tik šiltos sriubos, nepadės lėkštės
bet kaip. Visų pirma ant stalo ji patiesia švarią
staltiesę.
Vasaros vaikų sodyboje
filmavome pokalbį apie namus ir žmogaus tikėjimą...
Vėjas nešiojo žiedlapius, o Elena pasakė: užtieskime
stalą pavėsinėje margąja staltiese - bus gražu
Vaikui iš skurdo gatvės,
našlaičiui, mažyliui, neregėjusiam nieko panašaus
tėvų namuose, Elenos staltiesės, tikriausiai, panašios
į pasaką. Prie tokio stalo net pati kukliausia
vakarienė tampa panaši į puotą
Be to, tai, kas
nepakeičiama ir nepakartojama, yra verta didelės
pagarbos.
Visose mūsų legendose ir
padavimuose stalai užkloti staltiesėmis. Visur balta
spalva, kai įvardinti reikia iškilmę, visur sudėtingi
ir vingrūs raštai, kai norima atskleisti moters dalią,
nuo pareigos ir pašaukimo iki pasiaukojimo ir išminties
kristalų...
Tėvas sėdėjo už
stalo, užkloto grubaus audimo staltiese. Buvo sekmadienis
Brolis pasidėjo rankas ant stalo, užkloto baltutėlaite
staltiese, kurią tik garbingiausiems svečiams mama iš
skrynios iškeldavo
Ar jau skaitei kur nors tai? Ar
girdėjai ką šitaip sakant? Ar paprasčiausiai prabudo
atmintis, kai nenorėdamas ir neturėdamas ką sakyti,
nudelbdavai akis į stalą kaip vaikystėje, kai buvo
galima pasislėpti staltiesės margumyne, nuvesti
žvilgsniu vieną gijelę į ten, kur baigiasi raštų
laukas, ir staltiesė tapdavo pasakų šalimi. Toji
vaikystės staltiesė, kaip namų jaukumas ir šventės
laukimas, kaip tėvų buvimas ir turėjimas kur pareiti,
kai sodai baigia žydėti
Pamenu, Gonaičių kaime,
kurio tik vardas belikęs, ir kuris visai prie pat Alkos
kalno, kur didingas Bareikių miestas stovėjęs, prie
rašytojo Juozo Gudauskio tėviškės ir Luobos upės
senesnės moterys turėjo vieną matą šeimininkės
sugebėjimams matuoti: jei skrynioje nėra nė vienos
atsarginės staltiesės, kuria būtų galima stalą prieš
kunigą vežant užtiesti ar prieš kalėdautojus
pasipuošti - namai nusigyventi baigia. Jei šeimininkė
ką nors prie nešvaraus stalo sodina ar suplyšusia
staltiese stalą šeimynai kloja - tokia ji ir
šeimininkė
Nebus tokiuose namuose nei santarvės nei
turto. Viskas pro tas skyles išbyrės.
O močiutė Valerija,
pargrįžusi iš Kauno namo (ten jai pas daktarus
reikėjo), tik viena apie vaikaičius pasakė: gražiai ir
švariai gyvena, tik perdaug plikai. O tas plikumas
akivaizdus tuo, kad stalai be staltiesių - tiek šventą,
tiek prastą dieną, kad po lėkšte tik celiuliozės
atraižą tesugeba pakišti
Gal todėl ir mezga, neria
mūsų močiutės didesnes ar mažesnes staltieses kol tik
rankose vašelį ar virbalą gali nulaikyti. Ir skuba
dovanoti savo darbus - kad pliki pasauliui neatrodytume.
Daiktų pasaulis lieka gyventi mumyse
Ir... Kai
nebelieka didelio namo prie miško, kai močiutės ant
kelių sunertos rankos ilsisi tik fotografijoje, vieną
dieną mergaitė, tikras miesto kūdikis, gyvendama
triukšmingą savo paauglystės laiką, visiškai
netikėtai ima ir parašo apie vieninteles savo gyvenimo
Velykas pas močiutę: Didelė, laiko nugludinta komoda
matosi pro trobos duris
Ji kvepia švara. Viršutinis
stalčius pratrauktas. Garbingiausioje vietoje -
staltiesės. Man močiutė turbūt neleistų prisiliesti
prie jų. Kažin kuo jos taip kvepia? Gerais namais?
Pavasariu, kuris buvo toje stebuklingoje komodoje iki
Velykų uždarytas? Už nugaros girdžiu pavasarinį
paukščių čiulbėjimą. Gal jie irgi iš tos komodos
išskrido? Močiutė aukšta, liekna, bet labai pavargusiu
veidu. Šitiek ruošos
Ji ištraukia iš komodos vieną
puošniausių staltiesių ir kloja ją ant didžiojo
stalo. Taip
Močiutė kalbasi su savimi. Šiandien -
Velykų rytas. Į namus sugužės giminės, kvepės
raikomas pyragas, paskui nuskambės dainos. Visi sėdės
prie didžiojo stalo, užkloto staltiese kaip paslaptimi,
nes tai staltiesei, kuri atrodo naujutėlaitė, jau
dvidešimt, o gal ir trisdešimt metų
Močiutė sako,
kad ta staltiesė giminę krūvon suveda. Ir kada nors ji
atiteks man. Bet aš apie tai negalvoju, aš noriu, kad
ši diena niekada nesibaigtų
