Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 2

Milda Vyšteinaitė, Steponas Eigirdas: „Rietavo teatras“

 

Kunigaikščiių Oginskių dvare veikė dramos studija ir baleto ratelis. Po I pasaulinio karo Rietavo dramos studijos veikla tapo itin aktyvi. Daugiausia tam pasitarnavo buvusių Oginskių orkestro muzikantų Romano Marijono Chomskio šeimos nariai. Iš visų vaikų savo vaidybiniais ir organizaciniais gabumais labiausiai pasižymėjo Teodoras Chomskis. Jis vadovavo studijai ir režisavo jos spektaklius. Studijos aktoriai buvo vietiniai tarnautojai ir moksleiviai. Savo rūbų dramos studija neturėjo. Juos ji skolindavosi iš Kauno dramos teatro. Spektakliai vykdavo Rietavo kooperatyvo salėje. Su spektakliais teatro trupė lankydavosi ir aplinkiniuose miestuose bei kaimuose. Spektakliai ten vykdavo erdvesniuose kluonuose bei daržinėse. Į gastroles aktoriai vykdavo arkliais. Važiuodami susėsdavo arba suguldavo į ilgus vežimus. Kelionės dažniausiai būdavo sunkios.

Chomskių šeimai išvykus į Kauną, spektaklių organizatoriumi tapo kunigas Matulionis. Jo vadovaujamas kolektyvas pastatė L. Ivinskio išverstą K. Šmito apysaką „Genovaitė“, kurią G. Landsbergis buvo perdirbęs į dramą. Spektaklyje vaidino Marija Budrevičiūtė, Juozas Dargis, Valentina Lesauskaitė, Vaitiekus Šakys, Bružinskas ir keletas kitų aktorių. Premjera įvyko 1932 m. Spektaklis turėjo pasisekimą.

Išvykus kunigui Matulioniui iš Rietavo, dramos rateliui vadovavo pieninės vedėjas Aleksandras Bekarevičius. Jis pats vaidino, režisavo, piešė dekoracijas, buvo geras organizatorius.

Rietave tuo metu gyvavo ir vaikščiojantis teatras. Kas tai?

Senovės lietuviai dar pagonybės laikais, sekdami gamtos reiškinius, kaip antai saulės grįžimą, pavasario ir vasaros pradžią, rengdavo karnavalus. Priėmus krikščionybę, karnavalai neišnyko, o buvo pritaikyti prie krikščioniškųjų tradicijų. Trijų karalių, Naujųjų metų, Užgavėnių, Sekminių, o taip pat ir kai kurių šeimos švenčių, na kad ir vestuvių, proga įmantriausiai persirengę žmonės, daugiausia jaunimas, vaikščiodavo po miestelius, kaimus, krėsdavo įvairias išdaigas, rinkdavo aukas, linksmindavo žmones.

Išradingam siuvėjui Jaroslavui Knizeliui, gimusiam 1902 metais Rietave, 1925 m. kilo idėja suorganizuoti vaikščiojančią aktorių trupę. Tada buvo suburta nedidelė trupė aktorių, kurią sudarė Trys karaliai - Kasparas, Merkelis, Baltazaras - ir vedlys Angelas. Joje dalyvavo aktoriai Bronislovas Petkevičius, Pranas Urbonas, plungiškis Leonas Buivydas. Tam, kad trupė patrauktų žmonių dėmesį, reikėjo gražių rūbų. Siuvėjas Knizelis pats sugalvojo rūbų eskizus ir pagal juos pasiuvo aktorių aprėdus. Taip pasipuošę trupės nariai vaikščiodavo po Rietavo miestą ir aplinkinius kaimus. Artistai turėjo gerus balsus, mokėjo įvairių dainų ir giesmių - ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai dainuodavo. Jie kūrinius atlikdavo pagal šeimininkų pageidavimus. Už tai šeimininkai kiek galėdami jiems atsilygindavo. Trupė pasiekdavusi net Kaltinėnus, Skaudvilę, Kretingą bei Jurbarką. Aktorių sezonas prasidėdavo Šv. Kūčių dieną ir tęsdavosi visą mėnesį - baigdavosi tik prieš Užgavėnes. Tokiai trupei atvykus į bet kurį miestelį, pirmiausiai reikėdavo užsiregistruoti policijoje. Palaipsniui šios trupės veikla apmirė.

 

RIETAVO LIAUDIES TEATRAS

 

Teatro veikla Rietave atsinaujino tik 1956 m. Tuo metu miesto ir jos apylinkių scenos mėgėjams ėmėsi vadovauti režisierius Steponas Eigirdas. Gabaus vadovo dėka greitai augo artistų meistriškumas, kolektyvo populiarumas.

Pirmąsias teatrinio meno žinias S. Eigirdas gavo Rietavo vidurinėje mokykloje (mokytoja
Aldona Stasytytė). Studijų metais Vilniuje jis mokėsi iš Lietuvos Akademinio teatro aktorių ir
režisierių Vytauto Grakausko bei Aleksandro Kernagio. Teatrą buvo tiesiog įsimylėjęs, todel 1956 metais, sugrįžęs į gimtąjį Rietavą, ryžosi suburti dramos mėgėjų kolektyvą. Pirmasis dramos kolektyvo pastatymas buvo Audronašos komedija „Nelaukta viešnia“. Toliau sekė P. Vaičiūno komedija „Patriotai“, A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, A. Čechovo „Meška“ ir „Piršlybos“, K. Sajos „Vis per gerą širdį“, „Nerimas“, „Saulė ir stulpas“, „Abstinentas“, „Mediniai balandžiai“, „Poliglotas“, J. Grušo „Nenuorama žmona“, „Gintarinė vila“, „Suomiška pirtis“, J. Žemaitės „Trys mylimos“, „Apsiriko“, „Klampynė“, „Marti“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“, G. Mareckaitės „Leono Ulbos žvaigždė“, „Eglės namai“, J. Mackonio „Ledi Makbet iš Akmenės“, išeivijos rašytojų A. Rūko, V. Alantos, A. Kairio dramaturgija.

J. Baltušio drama „Gieda gaideliai“ Žemaitijos zonos dramos kolektyvų konkurse-
festivalyje, kuris vyko Raseiniuose, rietaviškiai laimėjo Žemaičių prizą (pirmąją vietą).

1967 m. rietaviškių suvaidinta D. Urnevičiūtės drama „Vadink mane motina“ Respublikoje tarp mėgėjų teatro spektaklių buvo pripažinta geriausia ir teatras pakviestas vaidinti Maskvos Dailės teatro scenoje.

Teatre geriausius vaidmenis sukūrė talentingi aktoriai: medicinos sesuo, buvusi tremtinė, daug metų praleidusi prie Laptevų jūros Regina Butkienė, veterinarijos gydytojas Laimutis Jasiukėnas, Birutė Bastienė, Roma ir Bronius Durkos, Palmira Dromantienė, Adelė Batavičienė, Virginija Juškienė, Karolina Pakalniškienė, Emilija Šikšnienė, Regina Staniutė-Mikužienė ir daugelis kitų.

Per 47 teatro veiklos metus pastatyti 53 spektakliai, kuriuose vaidino 157 aktoriai.

Tiek dirbdamas aktoriumi Klaipėdos dramos teatre, tiek Rietavo girininkijos girininku, Steponas Eigirdas savo ryšių su Rietavo teatru nenutraukė - vaidino ir režisavo spektaklius.

1979 m. LR kultūros ministerijos įsakymu Rietavo dramos kolektyvui suteiktas Liaudies teatro vardas.

Rietavo teatre diplominį spektaklį - K. Inčiūros „Žemaitę“ - pastatė ir žiūrovų buvo maloniai sutikta buvusi Klaipėdos fakultetų diplomantė šviesios atminties Violeta Šležaitė. Išradingai kai kurių Rietavo teatro spektaklių dekoracijas ir aktorių rūbus yra sukūrę dailininkai Z. Stasiškienė, A. Bružas, K. Paulauskaitė, A. Rupšlaukienė, S. Dovidavičius. Spektaklių pastatyminei daliai vadovauja Zita Narmontienė.