Pasaulio kultūros paveldo
šedevrai...
Mūsų kaime, gimtojoje sodyboje, gyvenime
2001 m. UNESCO kryždirbystę Lietuvoje įtraukė į pasaulio kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Kalbėdami apie Žemaitiją dažnai sakome, kad tai - kryžių ir koplytėlių kraštas. O ką apie juos žinome mes, žemaičiai, mažas ir senas, mokslus pradėjęs eiti ar juos jau bebaigiantis?
Formaliai kryžius - dviejų stačiu kampu susikertančių
linijų figūra.
Kaip simbolis ir kaip ornamentas kryžius buvo žinomas jau gilioje senovėje,
dar prieš krikščionybę.
Seniausia kryžiaus forma - svastika. Ji buvo naudojama Indijoje, Kinijoje, ja
savo simboliu buvo padariusi nacistinė Vokietija.
Egipte buvo naudojamas ąsotasis kryžius - T formos su ąsele.
Visi jie turėjo simbolinės religinės reikšmės.
Kaip mirties bausmės įrankis, taikytas didžiausiems nusikaltėliams,
kryžius senovėje buvo naudojamas Rytų šalyse.
Romėnai kryžių laikė negarbingos bausmės įrankiu, prie kurio pririšdavo
ar prikaldavo kankinius, ir jokios religinės reikšmės jam neteikė.
Iš romėnų šis bausmės įrankis atkeliavo ir į Palestiną, kur būtent
ant tokio kryžiaus buvo nukankintas Kristus.
Stabmeldžiai ir žydai senovėje kryžių laikė paniekos ir negarbės
ženklu.
Krikščionys, po Kristaus mirties kryžių pripažinę savo religijos
simboliu, vengė jį viešai rodyti, dažnai pridengdavo giminingomis
figūromis: trišakiu, inkaru, kartais - svastikos, Kristaus monogramomis.
Įsigalint krikščionybei, kryžius, buvęs Kristaus mirties įrankiu, tapo
viešu, visuotiniu ir pranašiausiu krikščionių tikėjimo simboliu,
Kristaus kančios ir žmonių atpirkimo ženklu ir pradėtas labai pagarbiai
vartoti. Tuo metu susiformavo svarbiausios krikščioniškojo kryžiaus
formos:
1. Lotyniškasis kryžius (jo skersinė sija yra trumpesnė ir stačiąja
kerta aukščiau jos vidurio);
2. Graikiškasis kryžius (jo abi sijos yra vienodo ilgio ir susikerta ties
viduriu);
3. Šv. Andriejaus kryžius (abi sijos kertasi įžambiai, kaip X didžioji
raidė);
4. Šv. Antano kryžius (didžiosios T raidės formos ir krucifiksas).
Dar II a. Tertulijonas rašė, kad krikščionys kryžiaus ženklu savo kaktą
pažymi imdamiesi bet kokio svarbesnio daikto, išeidami iš namų ir
sugrįždami į juos. Kryžius pradedamas dėti ant kasdienės apyvokos
daiktų. Kryžius imta statyti ant kapų, bažnyčių, kitų religinių
pastatų, kryžiais puoštos prabangios didikų salės. Kryžius, ypač jo
nešimo scenos, prigijo ir meno kūriniuose.
Lietuvoje labiausiai paplito mediniai lotyniškieji ornamentuoti kryžiai.
Jie iškeliami ant bažnyčių, kitų religinių pastatų, stulpų (kolonų),
koplytėlių, tvirtinami prie medžio kamienų.
Kryžių ir koplytėlių pagrindinė ir dažniausiai meniškiausia dalis -
medinės skulptūrėlės katalikų religijos temomis. Jų itin daug
Žemaitijoje buvo sukurta iki XX a. 5 dešimtmečio.
1912-1938 m. itin didelį darbą, fiksuodamas ir aprašydamas kryžius ir
koplytėles Žemaitijoje, atliko Ignas Končius. Anot jo, tuo metu kiekviename
Žemaitijos kelio kilometre vidutiniškai būdavo po 1,3 kryžius.
Žemaitijoje iš kryžių ir koplytėlių populiariausios buvo medinės
koplytėlės, dažniausiai statytos ant žemės.
Išsamus straipsnis apie Žemaitijos kryžius ir koplytėles, ypač jose įkurdinamas
šventųjų skulptūrėles, paskelbtas 1998 m. Žemaičių žemės Nr. 4
išspausdintame Skaidrės Urbonienės straipsnyje Senoji liaudies
skulptūra Žemaitijoje.
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 2001 |
 |
 |
|
  |