Žemaičių dailės muziejus, 1994 m.
įkurtas Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvare, nuo pat savo
veiklos pradžios ėmėsi nelengvos misijos - ne tik rūpintis
žemaičių meno tinkamu pristatymu savo šalies piliečiams bei
užsienio turistams, bet ir ansamblio pastatų bei parko, kuriame yra
septyni tvenkiniai, priežiūra, restauravimu ir puoselėjimu. Nors
iš pat pradžių ši įstaiga buvo kuriama kaip regioninės
reikšmės kultūros centras, tačiau jos finansavimu rūpinosi viena
Plungės rajono savivaldybė. Keitėsi valdžios, tačiau jų
požiūris į muziejų ir į visą dvarą darėsi vis atsainesnis.
Muziejaus finansavimas metai iš metų blogėjo: buvo mažinami
muziejininkų etatai, parko priežiūrai per metus skiriama vos po
kelis tūkstančius litų. Praėjusios kadencijos savivaldybės
vadovai net buvo nusprendę parko teritoriją padalinti į 13 atskirų
masyvų ir panaudoti juos kitai paskirčiai. Be tinkamo
valdžios požiūrio kuklų biudžetą turinti kultūros įstaiga
viena pati negalėjo išjudinti rimtų darbų vežimo.
2002 m. pavasarį išrinkus naująją
Plungės rajono savivaldybės tarybą, pūstelėjo gaivesni vėjai.
Naujoji taryba panaikino buvusios valdžios sprendimą dėl parko
teritorijos suskaldymo, nusprendusi, jog jis gali sukelti
pražūtingų pasekmių ne tik kultūros paveldui, bet ir viso rajono
ekonomikai. Buvo konstatuota, kad iki šiol į kunigaikščių
Oginskių paveldą buvo žvelgiama siaurai, negalvojant apie rajono
ateitį, neįvertinant ne tik kultūrinės ir rekreacinės dvaro
reikšmės, bet ir turizmo paslaugų plėtros potencialo, kurio dėka
būtų galima gerokai pagyvinti ne tik miesto, bet ir viso rajono
ekonomiką.
Rajone daug dirbta formuojant
kunigaikščių Oginskių dvaro ansamblio pastatų pritaikymo
koncepciją. Bandėme įsiklausyti ir į rajono, Respublikos
visuomenės nuomonę. Po ilgų svarstymų nuspręsta, jog dvaro
pastatai gali būti nuomojami valstybinėms ir visuomeninėms
institucijoms, o taip pat privačioms verslo įmonėms, tačiau
žemė, taigi ir parko teritorija, negali būti nuomojama.
2003 m. birželio 12 d. Plungės rajono
savivaldybės tarybos posėdyje įkurta speciali komisija M. Oginskio
dvarui išsaugoti ir Žemaitijos kultūros ir turizmo centrui jame
įkurti. Komisija darbą baigs 2009-aisiais, jubiliejiniais Lietuvos
vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 1000 metų sukakties
metais. Visus tuos metus ji inicijuos programų rengimą investicijoms
iš ES fondų, Respublikos ir savivaldybės biudžetų, privačių
struktūrų, visuomeninių organizacijų pritraukti, spręs
projektavimo procedūrų (konkursų organizavimo, ekspertų parinkimo
ir kt.) klausimus, atstovaus dvaro plėtros reikalus aukštesnėse
institucijose.
Plungiškiai neabejingi Oginskių
rūmų, jame įsikūrusio Žemaičių dailės muziejaus likimui.
Praėjusiais metais įkurtas klubas Kunigaikščio M. Oginskio
dvaro bičiuliai, kurio tikslas - įvairiais būdais padėti
muziejininkams prikelti naujam gyvenimui šį nepaprasto grožio ir
istorinės vertės kultūros paveldą.
Kokią dvaro ateities viziją
puoselėjame mes, Žemaičių dailės muziejaus darbuotojai ir visa
Plungės visuomenė?
Dvaro ansamblio unikalumas ir jo
geografinė padėtis leidžia tikėtis tikro jo suklestėjimo jau
netolimoje ateityje. Optimizmo mums teikia ir tai, kad 2003 m. liepos
18 d. Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos tūkstantmečio programoje
įrašytas ir Plungės kunigaikščių Oginskių dvaras, taigi
Respublikos valdžia pradeda rūpintis dvaro atnaujinimu ir lėšų
pritraukimu jam iš Europos Sąjungos fondų.
Mes manome, jog dvaro pastatuose,
kurių dauguma šiuo metu stovi tušti, puikiai galėtų veikti tiek
valstybinės, ypač kultūros, įstaigos, tiek privataus paslaugų
verslo įmonės. Centrinius rūmus ir toliau siūlome palikti
Žemaičių dailės muziejaus nuolatinėms ir keičiamoms
ekspozicijoms, mokslinei bibliotekai. Čia turėtų būti koncertų
salė, iškilmių salė, kurioje galima priimti ir svarbius miesto
svečius. Kairiojoje oficinoje reikėtų įkurti modernią menų
laboratoriją ar dirbtuves, kur vyktų įvairūs menininkų plenerai
ir kt. renginiai. Žirgyne galėtų susiformuoti sporto ir
sveikatingumo kompleksas, jame įsikurtų ir visuomeniniai sporto
klubai. Dešiniojoje oficinoje turėtų būti aukštos klasės
viešbutis su restoranu, galintis tenkinti užsienio turistų
poreikius. Tai puiki vieta apsistoti ir iš Klaipėdos atvykstantiems
kruizinių laivų keleiviams. Sargo namelyje, prie parko vartų, gera
vieta rajono Turizmo informacijos centrui. Čia galėtų savo darbo
kabinetą įsirengti Kultūros vertybių apsaugos departamento
atstovas Plungėje. Skalbėjos namelis - patogi vieta tautodailės
salonui, o antrajame jo aukšte galėtų veikti Tautodailės sąjungos
rajono skyriaus vadovybė. Laikrodinę su atstatyta oranžerija būtų
pravartu pritaikyti bibliotekos reikmėms. Joje turėtų veikti ir
nedidelė kavinukė, šalia vertėtų įrengti gerą vaikų žaidimo
aikštelę.
Statistikos departamento duomenimis,
turistų užsieniečių srautas į Lietuvą kasmet didėja. Tą rodo
ir Žemaitijos nacionalinio parko pateikiami duomenys. Mums reikia
pasirūpinti, kad Plungei užsienio šalių turistai ir lietuvaičiai
skirtų kur kas daugiau laiko negu dabar.
Krašto kultūros ir turizmo centro
atsiradimas Plungėje garantuotų ekonominį rajono pagyvėjimą.
Kaimas tiektų dvarui natūralius maisto produktus, amatininkai ir
tautodailininkai - savo dirbinius, suvenyrus, skirtus turistams, dvare
išvystytoje paslaugų sferoje atsirastų naujų darbo vietų. Be
jokios abejonės, pagyvėtų ir kultūrinis rajono gyvenimas, būtų
galima lengviau spręsti daugelį rajono socialinių problemų.
Atnaujintas ir sutvarkytas parkas vėl taptų mėgiama
pasivaikščiojimo ir poilsio vieta.
Tam, kad lengviau būtų įgyvendinti
turizmo plėtros strategiją, 2002 m. rudenį žemaičių dailės
muziejaus ir Rietavo kunigaikščių Oginskių dvaro kultūros
istorijos muziejaus jėgomis įkūrėme Vakarų Lietuvos dvarų
kultūros asociaciją. Jos pagrindiniai tikslai - saugoti dvarų
kultūros paveldą, rūpintis jo integracija į visos Europos
kultūros paveldo sistemą, puoselėti rekreacijos židinių ir
turizmo plėtrą Vakarų Lietuvoje. Asociacijos nariais panoro tapti
ir Kretingos, Palangos, Renavo, Šilutės, Kelmės dvaruose įsikūrę
muziejai, Žemaitijos nacionalinis parkas, Žemaičių kultūros
draugija, keletas kitų visuomeninių organizacijų. Rūpinamės
sukurti vieningą informacijos sistemą, kad į bet kurią Žemaitijos
vietovę atvykusiam turistui būtų priminta ir apie kitas įdomias
šio krašto lankytinas vietas, o ypač apie buvusius dvarus, kurių
daugelis ir šiandien yra reikšmingi mūsų šalies kultūros
istorijos židiniai. Stengsimės glaudžiau bendradarbiauti su
Klaipėdos ir Kauno technologijos universitetais, Turizmo fondu,
kelionių agentūromis. Esame numatę parengti keletą projektų
paramai iš ES fondų gauti.
Tikimės, kad Plungės dvaras,
įtrauktas į europinės reikšmės kultūros paveldo sąrašus,
tikrai sulauks savojo Renesanso.
