Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

VĖSĖ ŠVĖNTĀ

 

Lapkrėstė 1-uoji. Tou dėina prisėmėnam mėrusiūsus, sošelpam vargšus, katrėi dėl lėguos ar netorta negal patis savėm pasėrūpintė. Par Vėsus švėntus nereikietom ožmėrštė aplonkītė pasėlėguojusiu sosiedu, aptvarkītė anus, nereikietom pasėgailietė ėšmaldas.

Katalėku bažnīčė tou švėntė īvedė 1480 m. kap Vėsū mėrusiūju pamėniejėma švėntė. 1455-1488 metās Dluguošos (Dlugosz) rašė, ka žemaitē tou švėntė jau tor ėr par anou prisimėn mėrusiūsius. Puoška Dionīzos sava ronkraštiūs nuruoda, ka Vielėniu dėina vėsuo Lietovuo ėr Žemaitiūs vīkst vaišės, skėrtas mėrusiūju atmėnėmou: īr vaišėnamė svetē, obagams doudama ėšmaldas. D. Puoška nuruoda, ka īr gėrdiejės aple tou, ka Vėsū švėntū dėina Pakuršie liuob vīktė vaišės unt kapėniu, bet anas oždraudė. Balė Juona kninguo „Lietuvių kalendorinės šventės“ (Vilnios, „Mintės“, 1993, p. 279) rondam tuokės eilelės: „Žemaičiai yra įtikėję, jog Visų šventų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais ir takeliais, būriais ir pavieniui, traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smūtkelių. Mažų vaikų vėlelės, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėtė rieda bažnyčion… Kiekvieną Vėlinių vakarą jis (dvasiaregys, varpininkas) eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėlelių bažnyčion nešti… Užsikabindavo jos už juostos, ant pečių sulipdavo, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo“.

M. Strijkovskis pu tuo, kai Žemaitėjė jau bova apkrikštīta aple pusantra šimta metu, ožrašė, kad Ilgiu švėntė če prasided „per Visus šventuosius ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė buvo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei“.

Kaltinienūs orašīts tuoks pasakuojėms: „Vieną kartą prieš šventes gaspadinė liepė iššluoti trobą ir išbarstyti smiltimis. Ryto meto žiūriu, kad pilna troba mažų pėdelių išpėdžiota. Iš kur dabar tos pėdelės, namuose nei vieno mažo vaiko nėra. Tik atsiminusi, kad Visi šventi, suprato, kad tai buvo atėję jos maži mirę vaikai.“ [Lietuvos tautosakos archyvas [Lietuvių tautosakos archyvas (LTA)1167/655].

Trīškiūs žmuonis nu sena tėkiejė, ka Vėsū švėntū dėina nomėi rēk pareitė lig aušruos, nes je ėisi vieliau, kelie vės klīsi. Tou dėina nieka negal dėrbtė, nes artėmūju darbā vargėn mėrusiūju dūšelės (LTA 549/186).

Tūs patiūs Trīškiūs bova tradicėjė Vėsū Švėntū vakara senėisėms kaima gīventuojems soeitė i vėina vėita (Uždūšėnė) ėr gėiduotė švėntas gėismės (LTA 1165/39).

Par Vėsus švėntus liuob žmuonis ėr spietė. Rasėiniūs žmuonis tėkiejė, ka je par Vėsus švėntus medē tebie so lapās, lauk lėgū (mara) epidemėju.

Vuokītiū geuografs Miunsteris īr palėkės žėniū, ka seniau žemaitē degėna sava nomėrielius, vuo vieliems liuoms aukuotė nomūs: pasėstatīs krasė, padies ont anuos valgius, laistīs ognevėitė so mido. Anėi liuob tėkietė, ka nakti atejosės vielės vaišėnas ėr lėikt kontėnas (Bas. Vėl. p. XLV).

 

ĖLGĖS, VIELĖNĖS

 

Lapkrėstė 2 d. Pagal bažnītini kalėnduorio - Mėrusiūju pamėniejėma švėntė, pagal liaudės kalėnduorio - Ėlgės, Vielėnės.

Nu sena žmuonis tėkiejė, ka tou muomėnto, ka žmuogos mėršt, anuo vielie (dūšė) atsėskėr nu kūna ėr paskiau gal bėndrautė so gīvāsēs, retkartēs anus lonkīdamas.

Dar ėš paguonībės laikū īr atejės papruotīs atskėras švėntės skėrtė vieliems. Tuokės īr ėr Vielėnės. Īr žėnuoma, ka tuokė dėina žmuonis seniau ė mūsa kraštūs ont kapėniu liuob valgītė, ont artėmūju kapū liuob palėktė maista ėr gierėmu. J. Lasickis kninguo „Apie žemaičių dievus“ (1615 m.) apraša Žemaitėjuo ėšlėkusius paguonėškus Vielėniu papruotius: „Per šias šventes jie (žemaičiai) kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje vietoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėrimais. Po to sugrįžę į savo pirkias, tris dienas geria, o visus apdarus ir valgius aplaistę palieka kapuose“. Paguonībės laikū mėrusiūju pagerbėma ėr vaišėnėma papruotē daug kor īr išlėkė lig pat mūsa dėinū.

Katalėku bažnīčės liturgėjuo Vielėnės - vėsū mėrusiūju pamėniejėma, malduos ož anus dėina - īr lapkrėstė ontruoji.

Šėndėin īprasta, ka priš Vielėnės vėsė pasėrūpėn sotvarkītė sava gėmėnaitiu ėr draugū kapus. Tradicėnės kvietkas - krizantemas. Kapus žmuonis stuoruojės papouštė skuoningā, prabongē - kas kāp tik muok, kėik beėšgal. Vielėniu vakara unt kapū žmuonis oždeg žvakelės - ont sava artėmūju kapū ėr unt tū, katrū kapieliu nebier kam priveizietė. Žvakieliu ognelė simbuolizoun gīvūju ėr mėrusiūju rīši.

Dietė maista, gierėmu unt katalėku kapū - tuokiuos maduos Žemaitėjuo jau nebier.

Tradicėnė Vielėniu dėina Žemaitėjuo šēs laikās praeit panašē tēp: Vielėniu rīta atsėkielė žmuonis atlėikt būtėniausius darbus, pu tuo gerā ėšsėpraus, pasėpoušt, noeit i bažnīčė, aplonkītė artėmūju kapus, oždeg ont anū žvakelės, pasėmeld, pagėid (Žemaitėjuo par Vielėnės tonkē pri kapū, mėrusiūju artėmūju paprašītė, grajėj trūbuočē), vuo pu tuo pasok i nomus. Ka sosėrenk vėsa šeimīna, kuožnos nosėplaun ronkas ėr siedas pri vakarienės. Daug nebaliavuo. Veinor pavalgė stala nokrausta, kėtor - ne, nes daug kas vierėj, ka Vielėniu nakti i nomus pargrīžt mėrusiūju dūšelės ėr anuoms rēk bėnt simbuolėškā palėktė maista.

Žemaitē nu sena tėk, ka je medē vėns i kėta plakas, gėrgžd, je katėls, nusunkos bolvės, šnīpšt, je malkas pečiou cīp, kuokėi kėtuokėi gailė garsā gėrdas - vielės kriuok, malduos praša, nes ba malduos anuoms nepakajos. Tumet jau nieka nebrēk lauktė, vuo tik klauptėis ėr melstėis. (J. Kudirka „Vėlinės“ Vilnius: „Mokslas“, 1991, p. 21).