Vilniuje,
tarp mokytų žemaičių, Ipolitas
Petrošius niekada į priekį nesibraus ir
savo išminties nerodys. Apie tai, kad jis
muzikas profesionalas, kompozitorius, turi
didelę pedagoginio darbo patirtį, kad
Vilniuje su juo tik vienas kitas
žemaičių muzikantas bandonija sugeba
parungtyniauti melodijų vingrumu, taip
pat iš jo neišgirsi. Įsikalbėjus
Ipolitas tik probėgšmais tarsteli ir
apie tai, kad rašo prisiminimus, rengiasi
išleisti naują knygutę
O jai
išėjus, užsuka į redakciją ir
atsiprašinėdamas, kad atitraukė nuo
kitų darbų, padeda leidinuką ant stalo
Ta paskutinioji knygelė - Muzika,
muzika
- spaudai parengta kartu su
Vilimu Malinausku. Joje - Ipolito tėvo
Juozapo Petrošiaus (1897 02 01/ 01
20-1965 06 16) grotos keturios Šilutės
ir Šilalės krašto melodijos (Ainių
daina, Petrošiaus polka, Muzika,
muzika, širdies karaliau ir Gorainių
polka). Jos skirtos kaimo kapeloms. Tas
leidinukas tarsi sūnaus nusilenkimas
tėvui - pagarbus, išlauktas ir
prasmingas. Proga neeilinė - 2002 m.
Ipolitas Petrošius pažymėjo savo
65-erių metų jubiliejų.
Sukaktuvininko
natūra - tikro muzikanto. Taip jau
įprasta: jei Vilniuje koks folkloro
festivalis, Kaziuko, Pranciškaus mugė,
žiūrėk, Ipolitas vienas ar su pulkeliu
sostinėj seniai apsipratusių žemaičių
jau ir groja Didžiojoje gatvėje. Iš
tolo muzika patraukia, iš arti dar ir
Ipolito bei jo draugų tradicinių
žemaitiškų kostiumų spalvų deriniais
atsigėrėti negali - viskas čia lyg iš
kokio katalogo. Groja ne dėl centų, o
dėl to, kad žmonėms būtų smagu, kad
per šventę pridera viską iškelti, ką
turi. Groja iš širdies, nors ta Ipolito
širdis vis dažniau ir prisėsti
pareikalauja. Atsipučia, apramina tą
įnoringąją ir
vėl bandonija
rankose. Ne tik ji. Kai dar mažas buvo,
tėvas jį, kaip ir visus kitus savo
vaikus, groti su keliais muzikos
instrumentais išmokė. Tos pamokos
nebūdavo šiaip sau. Juozapas Petrošius
savo šeimos kapeliją ir orkestrą buvo
įkūręs. Be jų plačiame Vainuto
valsčiuje retas kuris vestuves, vardynas
atšokdavo - iš viso 1930-1960 metais
Petrošiai yra atgroję daugiau negu 500
vestuvių. Pats Juozapas savo šeimos
kapelijoje grodavo baritonu arba
bandonija. Kartu su juo daugelį metų
Petrošių šeimos orkestrantų garbe
dalijosi ir Ipolito broliai Jonas
Petrošius (kornetas ir smuikas), Anicetas
Petrošius (būgnas), seserys Juzefa
Petrošiūtė-Jankauskienė (bosiniai
instrumentai), Kazimiera
Petrošiūtė-Maziliauskienė (altas,
smuikas), Birutė Uršulė
Petrošiūtė-Mockaitienė (būgnas).
Trumpiausiai šeimos orkestre grojo
pagrandukai - Ipolitas ir jo sesuo Adelė.
Baigęs vidurinę, Ipolitas išvyko
mokytis į Klaipėdą, 1962 m. baigė
Vilniaus pedagoginį institutą - įsigijo
muzikos mokytojo specialybę.
Adelė
Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos
muzikos akademija) įsigijo chorvedės
specialybę, daugelį metų dirbo
pedagoge.
Daina Muzika,
muzika, širdies karaliau paskutiniais
metais Lietuvos kaimo kapelų repertuare
itin populiari. Kas jos autorius? Ipolitas
gūžčioja pečiais. Žino tik tiek, kad
ją tėvas dažnai grodavo. Taip Ipolitas
ją išmoko, draugus išmokino, o dabar
štai ir į knygutę įtraukė. Ar galėjo
ją pats Juozapas Petrošius parašyti,
sunku pasakyti. Anot Ipolito, tėvelis
buvo baigęs parugių muzikos
akademiją (A. Batavičius. Tauragės
apskrities dūdų orkestrai. Tauragė,
1995. P. 90-110). Taigi groti buvo
išmokęs savarankiškai, laisvesniu nuo
darbo laiku, kai atsirasdavo laiko
ištrūkti į javų lauke įsirengtą repeticijų
salę, kur paties įsigyta bandonija
būdavo virkdoma iki paskutinių ašarų.
Mokėsi ir padedamas didesnę patirtį
turėjusių muzikantų: A. Krušos, J.
Pankausko, S. Bagdono, P. Budrio ir kelių
kitų. Vėliau, išugdęs savo šeimos
kapeliją, orkestrėlį, pats jo narius
muzikos instrumentais aprūpindavo, pats
parengdavo į repertuarą įtrauktų
kūrinių instrumentuotes, aranžuotes. Ne
vieną kūrinį šeimos orkestrui sukūrė
pats - jo parašyta ir mūsų minimoje
knygelėje paskelbta Petrošiaus polka.
Juozapas
Petrošius, Žemaitijoje apie 45-erius
metus garsėjęs kaip muzikantų
muzikantas, buvo ir labai nagingas
meistras, didelis autoritetas visiems savo
vaikams.
Ipolitas
namų, kaip tėvas, nestatė, užtat
muzikos mokė ne tik savo, bet ir kitų
vaikus (1969-2001 metais - Vilniaus
aukštesniojoje pedagogikos mokykloje),
per gyvenimą sukauptas širdžiai mielo
mokslo žinias po platų pasaulį
skleidė. Knygelėje Muzika, muzika
Arvydas Karaška, rašydamas apie
Ipolitą, nurodo, kad jis yra išspausdinęs
per 70 muzikos kūrinių recenzijų,
straipsnių ir mokymo priemonių, rengė
ir vedė mokomąsias muzikos laidas
Lietuvos televizijoje. Svarbesnieji jo
darbai: Muzikos kūrinių formos
(1969), Mokyklinės dainelės (I d.
- 1973, II d. - 1976), Muzikos
kontrolinės užduotys IV-V ir VI-VII kl.
(1975, 1978), Dainuoju dainelę vaikams
(1986). Ipolitas sukūrė ir pirmąsias
etnografiniams ansambliams skirtas Mišias
- Bažnytkaimio votyva (1998),
nemažai dainų, giesmių, instrumentinių
kūrinių. Nuo 1973 m. Lietuvos mokyklose
naudojami Ipolito Petrošiaus 1966 m.
sukonstruoti plastiko skudučiai.
O dabar?
Groja. Savo ir kitų malonumui. Kuria ir
kompiuteriu pats natas užrašinėja.
Rūpinasi, kad dienos šviesą pamatytų tie
muzikiniai kūriniai, kuriuos pats parašė
ar užrašė iš kitų. Visa tai - ne dienai
ir ne kitai, o visam gyvenimui. Savo paties
ir kitų, be abejo, ir savo įpėdinių...
