Mokslininkai apie Žemaitiją

Alvydas Nikžentaitis: Kalbėdami apie įvairius etnografinius Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ar Žemaitiją, galime pasakyti, kad tik paskutinėje iš išvardintų Lietuvos dalių pradėjo formuotis nors ir labai gimininga lietuviams, tačiau vis dėlto savarankiška tautybė žemaičių subetnosas.

Subetnoso arba subtautybės vardu yra vadinama tokia etninė žmonių grupė, kuri turėjo galimybes sukurti atskirą tautybę, tačiau net ir jos nesukūrusi išlaikė tam tikrus specifinius bruožus, kurie skirią ją nuo pagrindinės tautos šakos. Subtautybe galime vadinti ir tokią etninę grupę, kuri neturi visų tautai būdingų požymių.

Žemaičiai nebuvo niekados sukūrę savo valstybės (…). Esminį vaidmenį žemaičių savitumui formuotis sukūrė XIII a. viduryje kilęs vidaus karas Lietuvoje, kuriame įtakingiausi žemaičių kunigaikščiai kovėsi prieš Mindaugą. Šie įvykiai tik davė pradžią atskirai žemaičių subtautybei formuotis, tačiau kur kas didesnį vaidmenį čia suvaidino pati žemaičių geopolitinė padėtis. Nuo XIII a. pabaigos atsidūrusi Vokiečių ordino kaimynystėje ir nesulaukdama pakankamo Lietuvos valstybės dėmesio bei palikta viena likimo valiai, Žemaitija pamažu ėmė izoliuotis nuo Lietuvos, čia susidarė savotiška terpė tarp dviejų didvalstybių, kurios kontroliuoti nepajėgė nei Vokiečių ordinas, nei Lietuva. Pasinaudoję tokia situacija, žemaičiai patys perėmė valdžią į savo rankas nuo XIII a. pabaigos iki 1413 m. Žemaitijos krikšto ir jos patekimo į visišką Lietuvos valdžią, su kuria vėliau turėjo skaitytis ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Neatsitiktinai XV a. viduryje Žemaitijos autonomiškumas ima jau atsispindėti ir Lietuvos valdovo titule. Net ir visiškai su Lietuva susijungusi Žemaitija iki pat 1918 metų išlaikė savo savitumus, visų pirma, visuomenės struktūroje bei ūkyje. Šių skirtumų nepanaikino ir nebuvo pajėgūs panaikinti Lietuvos valdovai, nepaisant tam tikrų jų pastangų. Tačiau šių procesų mums nereikėtų ir pervertinti. Žemaičių subtautybės formavimas per visą istorinį laikotarpį nebandė paneigti savo ryšių su lietuvių tauta. Čia mes nerandame tokių svarbių tautos vystymosi kelią žyminčių istorinių paminklų, kaip kilmės teorija. Žemaitijoje, kaip ir Lietuvoje, mes matome esant tą pačią dinastinę savimonę, t. y. deklaravimą ištikimybės Lietuvą valdžiusiai didžiojo kunigaikščio šeimai bei atskirų kunigaikščių, ypač Vytauto kulto egzistavimą. Turime pagrindo teigti, kad žemaičių subetnoso skirtumai nuo lietuvių susiformavo tik dėl archaiškesnės jų gyvensenos, kurią lėmė specifiškai susiklosčiusios istorinės aplinkybės.

Fragmentas iš straipsnio "Žemaičių subetnosas" ( Žemaičių žemė. 1996. Nr. 4. P. 26):

Alvydas Nikžentaitis: (…) Žemaičių vaidmuo skirtingais laikotarpiais Lietuvos istorijoje nebuvo vienodas. Kiekvienas didesnio laikotarpio suskirstymas į smulkesnius periodus yra labai sąlyginis, tačiau svarstant apie žemaičių ir Žemaitijos istoriją kyla ranka vis dėlto išskirti bent tris laikotarpius. Iš beveik pusantro šimto metų laikotarpio akivaizdžiai išsiskiria XIII šimtmetis. Tai buvo savotiškas "aukso amžius" Žemaitijos istorijoje: Saulės (Šiaulių) 1236 m. ir Durbės mūšis 1260 m.

(…) Antrasis laikotarpis taip pat apima visą XIV šimtmetį. Priešingai nuo XIII a. mes mažai ką galime pasakyti apie šį laikotarpį. Jau XIV a. pradžioje išryškėjęs visokeriopas vokiečių ordino pranašumas privertė žemaičius pereiti į gynybą. Šiame laikotarpyje žemaičiai nepasiekia svaiginančių pergalių, tačiau jie nelinkę susitaikyti ir su tuo metu gausiai pasipylusiais Žemaitijos dovanojimais Vokiečių ordinui. Žemaičių karinį potencialą geriausiai parodo Didysis žemaičių sukilimas 1409 m., kada išsivadavę iš ordino žemaičiai patys savo noru pradeda integraciją į Lietuvą.

Trečiasis etapas pats trumpiausias. Jis apima tik 13 metų laikotarpį. Jo pabaigą žymi 1422 m. tarp Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino pasirašyta Melno taika. Ja ordinas buvo priverstas pripažinti juridiškai Žemaitiją Lietuvai. 1422 m. keičiasi ir pats gyvenimo pobūdis Žemaitijoje. Iš karo padėties išėjusi Žemaičių visuomenė pradeda pirmą kartą po beveik 150 metų rengtis taikiam gyvenimui. 1422 m. laikytini ir realios Žemaitijos ir Lietuvos integracijos pradžia.

Fragmentai iš knygos "Žemaičių istorija". Išleista 1998 m. vasario mėn.

Vladimiras Gadonas: Žemaičių kunigaikštystė yra (buvo-Red.p.) tarp 54 ir 57 laipsnių geografinėje šiaurės platumoje ir tarp 18 ir 22 laipsnių rytų ilgumoje. Iki 1772 metų, iki pirmojo Lenkijos padalijimo, Žemaičių kunigaikštystė buvo jos pasienio provincija, todėl turėjo išorės ir vidaus sienas.

Išorėje ribojosi su Prūsija, toliau išorės siena ėjo Baltijos jūra. Siena su Prūsija, vadinamąja Rytų Prūsija, prasidėjo einant iš pietų į vakarus, netoli Matlaukio Virbalio parapijoje, toje vietoje, kur susieina Žemaičių kunigaikštystės, Trakų vaivadijos ir Prūsijos sienos. Nuo čia Lieponos upeliu, įtekančiu į Širvintą, šios vaga į Šešupę, toliau Šešupės vaga iki tos vietos, kur ji nuteka į Prūsiją. Nuo čia sausuma suko link Nemuno, o perkirtusi Nemuną, tekantį iš Žemaitijos į Prūsiją, siena toliau sausuma šiaurės vakarų kryptimi, nemažai vingiuodama, ėjo iki Baltijos jūros, iki pasienio punkto, esančio tarp Prūsijos Nemirsetos pašto stoties ir Žemaitijos Palangos miesto, netoli kalno, vadinamo Birutės kalnu. Ši Žemaitijos siena su Prūsija buvo daugiau kaip trisdešimt mylių ilgio. Nuo tos pajūrio vietos, kur baigėsi siena su Prūsija, Baltijos jūros krantas šiaurės vakarų kryptimi buvo Žemaitijos siena, kuri čia nuo sienos su Prūsija driekėsi iki žiočių upės, lenkiškai vadinamos Swięta, žemaitiškai Šventoji, o vokiškai Heilige Aa, už kurios, netoliese pajūryje pastatyto pasienio stulpo, baigėsi išorinė siena. Čia prasidėjo Žemaitijos vidinė siena su Kuršu, tada priklausiusiu Lenkijai, ir ėjo nuo jūros kranto, nuo minėto stulpo, pastatyto ties Šventosios žiotimis, toliau šios upės tėkme šiaurės kryptimi iki Žemaitijos Lenkimų miestelio; nuo čia sausuma link Skuodo, paskui Bartuvos upe ir Lūšies upeliu, vėl sausuma staigiais vingiais už Žemaitijos Pikelių miestelio, toliau nuo Griežės iki pat Leckavos Ventos upe, nuo jos Vadaksties upelio tėkme netoli Klykolių bei Vegerių; ir pagaliau vingiuodama čia sausuma, čia upeliais Žemaitijos siena su Kuršu baigėsi netoli Žemaitijos Kalvių pašto stoties, prie Elejos upelio, toje vietoje, kur Upytės apskritis, arba Trakų vaivadija ribojosi su Kuršu ir Žemaitija. Pasibaigus sienai su Kuršu, Žemaitijos riba su Trakų vaivadija, o dabar su Upytės apskritimi, pasuka į dešinę, pietryčių kryptimi, ir Elejos upeliu eina link Pašvitinio miestelio, toliau čia sausuma, čia upelių vagomis, ties Pakruojo miesteliu staiga pasukusi į rytus, nuvingiuoja iki Mūšos upės. Neilgą atkarpą jos prisilaikydama, staiga pasisuka į pietus, praeina netoli Klovainių ir Pušaloto miestelių, toliau tiesia linija eina iki Šekynės upelio įtakos į Lėvenį, iš čia jos tėkme iki Bernatonių kaimo, nuo jo toliau iki Nevėžio netoli Panevėžio. Čia siena, veikiai palikusi Nevėžį ir sausuma nuvingiavusi nuo Palankės iki Kalnaberžės, vėl grįžta prie jo, visą laiką laikydamasi šios upės tėkmės, tik truputį nukrypdama ties Kėdainiais, eina iki jos įtakos į Nemuną ties Raudondvariu ir skiria Žemaitiją nuo Lietuvos. Čia Žemaitijos siena kirto Nemuną, nuo kurio pietų kryptimi vienur sausuma, kitur Višakio upeliu ir Šešupe vingiuodama baigė skirti Trakų vaivadiją nuo Žemaitijos Virbalio parapijoje ties Matlaukiu, ties ta vieta, nuo kurios ir pradėjome brėžti Žemaitijos ribas.

Tokios buvo Žemaičių kunigaikštystės sienos iki 1795 metų, kai per šalies padalijimą iš Žemaitijos buvo atimta ištisa Užnemunės sritis ir prijungta prie Dykros trakto, ją pagal užgaidas atiduodant čia Prūsijai, vėliau Varšuvos kunigaikštystei, pagaliau Lenkijos kongreso karalystei. Taigi Nemunas tapo siena sumažėjusios Žemaičių kunigaikštystės, kurią anuo metu pasiglemžė Rusija. Negana to, pavydėjo mūsų tėvynės priešai nuo amžių prie Palangos ir prie Šventosios upės (Heilige Aa) turimo nedidelio jūros pakrantės ruoželio, kurį per karus su kryžiaus ir kalavijo riteriais, rengusiais žygius į Žemaičių žemę iš dviejų pusių – iš Prūsijos ir iš Kuršo bei Livonijos, tik stebėtinu gyventojų narsumu pavyko išlaikyti. Taigi šitas Baltijos pajūris, išsaugotas žemaičių krauju, vienu plunksnos brūkštelėjimu įsakais paskutinėmis caro Aleksandro valdymo dienomis buvo prijungtas prie Kuršo, o įžengus į sostą Nikolajui, galutiniu įsaku visam laikui prie Kuršo prijungtas su Palangos miestu ir visa parapija, su Darbėnų ir Laukžemės parapijų dalimis. O sausuma nubrėžta siena atitraukta beveik lygiagrečiai su Baltijos jūros krantu.

Fragmentas iš knygos "Žemaičių kunigaikštystės statistika" (1839 m.)

Vaitkunskienė L: Žemaičiai (dokumentuose Samaiten, Samaythen, Samoita, Samogitia, Žmudz’, ir kt.) pirmą kartą paminėti Voluinės kronikoje, aprašant žinomą 1219 m. sutartį [LIŠ, 1955], kurioje Žemaitija suvokiama kaip Lietuvos sritis ir išvardijami jos kunigaikščiai. Kiek vėlesniuose šaltiniuose nurodoma ir tos srities vieta tarp kaimynų. (…) Istorikų nuomone, XIII-XV a, rašytiniai šaltiniai mini Žemaitiją kaip valstybinį ir administracinį, bet ne etninį vienetą [Jučas M., 1981]. Žemaitija tėra tik antitezė Aukštaitijai, o lietuvių tautybės formavimuisi būdingas arealinis dualizmas, panašiai kaip ir kituose Europos kraštuose žemutinė ir aukštutinė Vokietija, Didžioji ir Mažoji Lenkija, Čekija ir Moravija [Gudavičius E., 1987].

Fragmentas iš straipsnio „Dėl žemaičių kilmės" ( Žemaičių praeitis. 1990. P. 27-28)

Vytenis Almonaitis: XIII a. visa Žemaitija jau buvo gana gerai centralizuota ir suvienyta. Kraštas skaidėsi į mažesnius teritorinius vienetus žemes. (…) Lietuvos valstybės kūrimosi metais vyriausiasis žemaičių kunigaikštis, Saulės mūšio laimėtojas Vykintas tapo stipriu Mindaugo varžovu. Jį patį Mindaugas įveikė, tačiau visą Žemaitiją tik iš dalies. Ilgiems šimtmečiams kraštas liko tradiciškai savarankiškas, savitas. Laimėję Saulės ir Durbės mūšius, kalavijuočių ir kryžiuočių agresiją žemaičiai kiek atitolino, tačiau XIII a. pabaigoje prasidėjo nuolatiniai žemaičių žemių puldinėjimai. Pirmiausia buvo nusiaubtos Karšuva ir Pagraudė. Vėliau kovų arena virto praktiškai visa Žemaitija. Kryžiuočių ordinas siekė ją žūt būt nukariauti ir sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. (…) Ordinas puolė, o Žemaitija, remiama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, pirmiausia Vytenio, Gedimino, Kęstučio, laikėsi. (…) Liūdniausi laikai Žemaitijai prasidėjo XIV a. pabaigoje, kai didžiųjų kunigaikščių valia ji tapo savotiškų mainų, padėkų už politines paslaugas objektu. Ne kartą ją ordinui "dovanojo" Jogaila, Vytautas. Žemaičiai su tokiu likimu nesitaikstė, tvarkėsi ir gynėsi patys. Tik 1400-1401 m. ir 1404-1409 m. vokiečiai buvo trumpam Žemaitiją užvaldę. Abu kartus tai baigėsi galingais sukilimais. Po Žalgirio mūšio, 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Pažymėtina, kad ilgus šimtmečius Žemaitijoje buvo tik dvi vyskupijos Vilniaus ir Žemaitijos. Faktiškai krikšto akcija tęsėsi iki XIX a.: dar vyskupas Motiejus Valančius aprašinėjo, kaip naikino pagonybės liekanas Žemaičiuose. (…) Tais pačiais 1413 m. realiai egzistavusi Žemaitijos autonomija buvo apiforminta juridiškai. Visa Lietuva buvo padalinta į vaivadijas, o Žemaitijoje įkurta seniūnija, kurią vėliau imta vadinti Žemaitijos kunigaikštyste. Vaivadas skirdavo didysis kunigaikštis, o seniūną rinkdavo patys žemaičių bajorai. Tiesa, 1527 m. Žemaitijos seniūno valdžia buvo gerokai apribota. Žemaitijos autonomija ir vietinių bajorų teisės taip pat buvo patvirtintos 1411 ar 1413 m. Jogailos ir Vytauto, 1441 m. Kazimiero, 1492 m. Aleksandro privilegijose.

XII a. nušalinę Žemaičių kunigaikščius, Lietuvos valdovai tuo pačiu įsikišo į socialinę ekonominę krašto raidą. Dėl to ir dėl kitų priežasčių Žemaitijoje susiklostė gana savita visuomeninė sankloda. XIV a. pabaigoje, kai Rytų Lietuvoje gyventojų daugumą jau sudarė bajorai ir jiems priklausantys valstiečiai, Žemaitijoje daugiausia gyveno laisvi valstiečiai laukininkai. (…) Vytautas Žemaitijos socialinę struktūrą bandė ryžtingai pakeisti. Nežiūrint to, dėl įsisenėjusių tradicijų, valstiečių priešinimosi, baudžiava Žemaitijoje buvo visada lengvesnė nei Aukštaitijoje. Čia vyravo ne lažas, o piniginė renta činčas, daug valstiečių liko laisvi. Smulkūs Žemaitijos bajorai ne taip atitolo nuo savo tautos, nesulenkėjo. Bene paskutinė ryškesnė žemaitiško savitumo apraiška XIX a. pradžioje čia kilęs tautinis kultūrinis sąjūdis. Po 1795-ųjų Žemaitiją kaip ir didžiąją Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos, dauguma visuomeninių, ekonominių, politinių krašto savitumų pradėjo nykti. Tiesa, dar 1831 m. sukilimo metu Žemaitijos sukilėliai, jausdami tradicinį bendrumą, buvo sudarę atskirą Žemaitijos centrinę vyriausybę. Nežiūrint to, palaipsniui Žemaitija virto tik etnografiniu Lietuvos regionu.

Fragmentai iš knygos "Ką šniokščia Jūros rėvos" (1994. P. 12-14)

Zenonas Ivinskis: Populiarioji Žemaičių vyskupija (Dioecesis Samogitiensis), kuri ilgai Medininkų ir Varnių vardais buvo vadinama, ir etnografiniu atžvilgiu buvo daug lietuviškesnė už kitas dvi vyskupijas (Vilniaus ir Seinų). Iš tiesų ji per pilnus keturis šimtmečius (tiksliau 409-ris metus) visokeriopu atžvilgiu yra įrėžusi savo originalius pėdsakus Lietuvos istorijoje. (…)

Apie Žemaičius yra (…) reikšmingų dalinių tyrinėjimų, liečiančių ir administraciją, ir socialinius, ir religinius ir kitokius santykius. Gausiai panaudodamas didžiojo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijos archyvą, Lietuvos Metriką, yra prof. Motiejus Liubavskij davęs brangios medžiagos apie tą kraštą, baigdamas savo tyrinėjimus Liublino unija (1569). (…)

Žemaičių žemės istorijai gerą įnašą padarė savo disertacija salantiškis prof. Dr. Antanas Salys. Prieš tyrinėdamas Žemaičių tarmes, A. Salys davė kritišką to krašto istoriją, kiek ji jam buvo reikalinga išsiaiškinti, kaip susiklostė nuo XIII a. visa apgyvendinimo eiga tame krašte. (…) Veikale "Mūsų Lietuva" aukštaitis autorius Bronius Kviklys sėkmingai yra davęs detalų Žemaitijos miestų-miestelių istorinį aprašymą. (…) Jeigu pati Žemaičių žemė dar nesulaukė savo istoriko, tai krikščionybės istorijai ten parodyta didesnio dėmesio.

Fragmentai iš studijos „Žemaičių vyskupijos įkūrimas“ Rinktiniai raštai. T. IV. Roma, 1987. P. 91-92, 96-97, 135-136)

MOKSLININKAI APIE ŽEMAITIJĄ
Alvydas Nikžentaitis Vladimiras Gadonas L. Vaitkunskienė	Zenonas Ivinskis Vytenis Almonaitis

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.04.04 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt