Mykolas Linkevičius

Tai Mykolo Linkevičiaus 1940 metų liepos 10-ąją dieną Romainių sanatorijoje sukurto eilėraščio „Gyvenimo alkis” pradžia. Tada poetas jau žinojo, kad serga tuo laiku retai pagydoma liga džiova. Praėjus vos dienai laiške tėvams jis rašė: (…) dabar man bus savaitė, kaip temperatūra pakilo ir nenusileidžia. Jau savaitė kaip neišeinu iš palatos nė į kiemą.

Nežinau, jei taip eisiu blogyn kaip per tą savaitę, tai būtų truputį liūdnoka. (…) Rytoj žada atvažiuoti kunigas išpažinties klausyti na, ta proga ir aš eisiu. Bet nemanykite, kad iš dievobaimingumo. Nežinau, kiti sako, ligoje sugrįžta prie Dievo, aš atvirkščiai. Kai mane šiomis dienomis kosulys dusino, smaugė, ypač nakties metu, tai kad pykdavau, kad niršdavau, ir žinot ant ko? Ant Dievo. Net baisu pagalvot, kokiais žodžiais. Kad jau kantrybės pritrūkdavo”…

1938 metais išleistoje žemaičių prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai” (sudarė ir redagavo Stasys Anglickis) savo autobiografijoje poetas rašė: „Gimiau, atrodo, ne taip seniai 1909 m. Raseinių apskr. Šiluvos v., Plauginių km. be to, ir pasaulio ne perdaugiausia teko matyti, tačiau suspėjau į viską žiūrėti daug iškentėjusio ir išgyvenusio žmogaus akimis. Jau pačioje mažumėje mane palietė šiurkščiais pirštais skurdas, liga ir kitokios gyvenimo nuoskaudos, kurių, turbūt pilna kiekvieno mažažemio lietuvio gryčioje. Motina, būdama nepatenkinta esama būkle, šiaip taip įkalbėjo tėvui vykti į tolimą užjūrį, kurį po metų ir mudu su ja pasiekėva. Deja, siaučiant nedarbui, mūsų trijų narių šeimai aukso šalyje ėmė grėsti bado pavojus ir tik vienas tėvas pasiliko už Atlanto, atsiduodamas Visagalio valiai. Dėdė, motina ir aš gimtan kraštan atsidūrėm prieš pat didįjį karą, t. y. 1914 m. liepos mėn.

Karą, sunaikinusį gimtąją pastogę, prisimenu gana gyvai, taip gyvai, kad, rodos, ir šiandien girdžiu virš galvos zvimbiančias kulkas, regiu kraujuotus lavonus ir verkiu dėl motinos, kurią vokietis vejasi su revolveriu rankoje už kažkokį nepaklusnumą. Laimė, kad bobutė suskubo vokiečiui pulti po kojomis ir, apkabinus niekšo batus, maldauti savo dukteriai pasigailėjimo. Jeigu ne ji, amžiną atilsį, seniai būčiau likęs našlaitis. Bene tik šis purtinantis vaizdas man ilgai neleido suprasti vokiečių kultūros aukštinimo, kurio tiek daug teko klausytis Šiluvos vidurinėje mokykloje ir Raseinių gimnazijoje. Ar ne todėl ir dabar tebejaučiu pasibjaurėjimą kardo ašmenimis, šaudyklių tutomis ir nuodingų dujų kvapu, didžiai stebėdamasis žmonėmis, kurie gali džiaugtis italų laimėjimais Etiopijoje, nacionalistų ar vyriausybininkų Ispanijoje ir kt. Argi tame ar kitame fronte lieja kraują ir guldo galvą ne žmogus, iš kurio gyvybę tegalėtų atimti tik jos Davėjas?

Po didžiojo karo tėvas grįžo iš Amerikos ir nupirko prastos žemės ūkį mat, jis buvo susitaupęs pora tūkstančių dolerių, tebūdamas tenai tik fabriko šlaviku. Tatai įgalino mane siekti vis aukštesnio mokslo, pamilti dailiąją kūrybą ir likti nepraktišku svajotoju nevykėliu, kuris nesuvokia, kaip galima tikėti Kristaus evangeliją ir nešaukti prieš barbariškus pasaulio galiūnų bei turtuolių žygius.

Eilėraščius pradėjau rašyti 13 metų amžiaus. Pirmą atspausdintą eil. išvydau prieš dešimtį metų buvo tai malonumas, kuris gyvenime patiriamas gal tik vieną kartą. Abejoju, ar premijuoto veikalo autorius tokį džiugesį išgyvena. Tada aš buvau žymesnis poetas, negu dabar esu ar kada nors būsiu. Dabar kaip tik neretai mane apima nusivylimas visu tuo, ką pasisakau per eilėraštį ar per kitą kurį rašinį. Ir, nežiūrint į tai, nemetu iš rankos plunksnos, nes man atrodo, kad jis vis dėlto lieka ištikimiausias tiek džiaugsmo, tiek nelaimės draugas, nesvarbu, ar mudviejų skundų kas išklausys, ar ne.“

Rašydamas šias eilutes, Mykolas Linkevičius jau buvo išleidęs dvi savo poezijos knygutes (sąsiuvinėlius) „Žydrynių atspindžiuose” (1929 m.) ir „Ateina Dievas” (1936) bei nemažai eilėraščių paskelbęs Lietuvos periodinėje spaudoje. Pirmoji knygelė išspausdinta Marijampolės Marijonų spaustuvėje. Leidinį sudaro trys dalys: „Saulutės godos”, „Žydinti jaunystė ir žygiai”, „Skausmo ir ilgesio stygomis”. Iš viso čia publikuojami 24 eilėraščiai. Antroji knygelė išleista 600 egz. tiražu Kaune „Žaibo” spaustuvėje. Ją sudaro keturios dalys: „Pabučiavimas”, „Arimų vargas”, „Alyvos”, „Žalvariniam skambesy” iš viso 51 eilėraštis.

Poetas mokėsi Šiluvos pradinėje mokykloje ir Raseinių gimnazijoje, kurioje baigė 6 klases ir pradėjo rašyti eilėraščius. 1927 metais Mykolas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Neilgai trukus ją paliko ir Vytauto Didžiojo universitete ėmė studijuoti lietuvių literatūrą. Poetas priklausė „Šatrijos” meno draugijai. Baigęs mokslus, dirbo Šiaulių miesto savivaldybėje, mokytojavo Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Tuo laiku jis ėmė jaustis vis silpniau ir silpniau. Greitai paaiškėjo, kad yra užsikrėtęs džiova. Gydėsi Romainių sanatorijoje, Panemunėje, tačiau liga progresavo ir neprašyta viešnia Mirtis pasibeldė į jo duris, kai Mykolui ėjo tik trisdešimt antri metai. Be minėtų dviejų poezijos knygelių liko pluoštas poeto eilėraščių, paskelbtų S. Anglickio sudarytoje antologijoje „Žemaičiai” ir Klemenso Dulkės redaguotame almanache „Septyni”, kuriameišspausdinti septyni poeto eilėraščiai: „3 Meditacijos”, „Sušalusi mintis”, „Amen”, „Laisvės alėjoj”, „Antifona iš pajuodusio vakaro” , „Sunku gyventi ant svieto”, „Pasiteisinimas”.

Nemažai M. Linkevičiaus kūrybos, straipsnių literatūros klausimais paskelbta ir „Ateities”, „Naujosios Romuvos”, „Akademiko” ir „Jaunosios kartos” periodiniuose leidiniuose. Daug poeto eilėraščių liko rankraščiuose. Iš jų matyti, kad M. Linkevičius spaudai rengė naują savo poezijos knygelę. Kaip rašo Alfonsas Čipkus (Lietuvių enciklopedija. T. XVI, p. 235-236), „Savo kūryba Linkevičius priklauso paskutiniam nepriklausomybės dešimtmetyje populiarios bohemiškos poezijos atstovų grupei (A. Keliuotis, K. Zupka, L. Žitkevičius), apdainavusiai nerūpestingą jaunystę, bohemiško gyvenimo džiaugsmus ir negandas, bet taip pat ir graudų rūpestį dėl sunkios savojo krašto dalios. Dažniausiai pasitaiką Linkevičiaus poezijos motyvai tėviškės skurdas, gimtų laukų ilgesys, banali meilė. (…) Linkevičiaus poezijos Dievas yra liaudiško Dievo-Rūpintojėlio, gyvenančio lietuviškame gamtovaizdyje, personifikacija. Jo poezijai būdingas graudus, elegiškas tonas. Formos požiūriu Linkevičius yra tipingas Miškinio ir (ne taip ryškiai) kitų šios kartos poetų pasekėjas. Rankraščiuose paliko eilėraščių rinkinį „Žmogus pakelėj”, dramą „Šiluvos šventovė” ir nebaigtą romaną „Bedarbiai”.

Žemaičiai Mykolą Linkevičių ir jo kūrybą pirmiausia prisimena tada, kai pradeda šneką apie Žemaičių rašytojų sambūrį, veikusį mūsų krašte 1936-1944 metais. Poetas dalyvaudavo šio sambūrio renginiuose, važinėdavo po Žemaitiją, susitikdavo su skaitytojais. Jis bendravo su S. Anglickiu, S. Būdavu, S. Santvaru, V. Mačerniu, I. Simonaityte, Butkų Juze, L. Janušyte, P. Geniu, P. Gintalu, F. Neveravičiu ir kt. sambūrio dalyviais. Jo poezijos žiedas buvo dar tik pradėjęs skleistis, kai atsėlino Mirtis. Jos šešėlį poetas ėmė jausti vos susirgęs. Tai atsispindėjo ir jo kūryboje. 1936 metais išėjusioje knygutėje

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.04.12 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt